Pirmas subombarduotas pastatas buvo redakcijos

Pats pavojingiausias laikraščio išvežiojimas pasaulyje

„Keletą kartų vijosi rusų dronas, bet pasprukau. Pasisekė ir netoliese atskridus bombai, nes skeveldros praskrido pro šoną. O kartą nusprendžiau neiti į redakciją, ir būtent tą rytą į ją vėl atskrido patrankos sviedinys, todėl aš likau gyvas“, – pasakojo Vasilijus Mirošničenka. Šis nedidelio septynių tūkstančių gyventojų turinčio Zoločevo miestelio, esančio Charkivo regione, žurnalistas išgarsėjo visame pasaulyje po to, kai karo pradžioje ėmė filmuoti rusų nusikaltimus ir viešinti savo paskyroje feisbuke.

Dar labiau apie 65 metų vyriškį imta kalbėti, kai praėjus pusmečiui nuo karo pradžios jis vėl ėmė leisti laikraštį „Zoria“ ir kas penktadienį veža į kaimus, esančius vos puskilometris nuo Rusijos sienos. Apie tokį bebaimį kolegą tada Kyjivo žurnalistai susuko dokumentinį filmą, o jį pamatę į Zoločevą ėmė vykti žurnalistai iš viso pasaulio.

Londno dienraščio „Daily Mail“ korespondentas, kartu nuvykęs į pasienio kaimus, reportažą įvardijo taip: „Pats pavojingiausias laikraščio išvežiojimas pasaulyje“.

Žurnalistas nusprendė demaskuoti rusų melagystes

Vasilijaus mama dirbo ukrainiečių kalbos mokytoja, o jis pats nuo trečios klasės rašė eilėraščius bei apsakymus, todėl tuometinis „Zoria“ redaktorius pakvietė dirbti.

Studijuodamas Pedagogikos institute vaikinas įkūrė estradinį ansamblį ir paskelbė solistės paiešką. Ja tapo būsima žmona, irgi studijavusi ukrainiečių kalbą. Pora susilaukė sūnaus bei dviejų dukterų, viena iš jų dabar vadovauja laikraščiui. Sūnus bei vienas žentas kovoja fronte, ten norėjo vykti ir Vasilijus, bet į armiją nepriėmė dėl amžiaus bei sveikatos.

Rusams pradėjus plataus masto karą, jau pirmą dieną užvirė mūšiai ties Zoločevu, todėl Vasilijus išdalino keturiems darbuotojams po penkis šimtus eurų ir liepė su redakcijos mašina išvežti šeimas į saugesnes vietoves.

Jaunystėje svarsčius kilnojęs bei kovos menais užsiiminėjęs redaktorius prisijungė prie besiformuojančio savigynos būrio ir ruošėsi ginti Zoločevą. Priešą kariams pavyko sustabdyti tolėliau, bet šie įsitvirtino dviejuose už aštuonių kilometrų esančiuose kaimuose ir kasdien iš patrankų apšaudydavo.

„Pirmas pastatas Zoločeve, kurį subombardavo, buvo ne savivaldybės ar policijos būstinė, o mūsų redakcija. Esu įsitikinęs, kad tai darė specialiai, nes nenorėjo, kad demaskuotume jų melą.

Trys ketvirtadaliai pasienio gyventojų turi giminių Rusijoje, o šie prasidėjus karui skambino ir įtikinėjo, kad Maskvos kariai neša taiką, o namus bombarduoja ukrainiečiai. Tą patį tvirtino ir Kremliaus televizija, o dauguma vietinių ją ir žiūrėjo, nes Kyjivo televizija ne visur pasiekė. Aš nusprendžiau demaskuoti tą melą, nuvykęs į apšaudymo vietą viską telefonu filmuodavau ir įrodydavau, kad bombos atskrido iš Rusijos pusės“, – sakė Vasilijus.

Rusijos propaganda galinga

„Propagandinį karą Rusijai pralaimime todėl, kad tam neskiriame reikiamų lėšų ir neturime tokios didelė patirties kaip Maskva. Ten veikia specialūs institutai, kur įvairių sričių mokslininkai tiria, kaip manipuliuoti ir pakreipti norima linkme visuomenės nuomonę. Bendraudamas su pafrontės gyventojais bei su rusų belaisviais įsitikinau, kad jie yra tiek paveikti Kremliaus propagandos, jog atkurti normalų mąstymą yra beveik neįmanoma“, – įsitikinęs redaktorius V.Mirošničenka.

Vyriškis tvirtino ne kartą sutikęs žmones, kurių namus subombardavo okupantai, tačiau priversti gyventi rūsyje ar tvarte ir matydami rusų karių plėšikavimus bei žudynes vis tiek tiki, kad Maskvos siekiai yra taurūs.

„Maždaug pusė žmonių Zoločevo rajone laukia Maskvos atėjimo, o pusė viliasi Kyjivo pergalės. Mane apima neapsakomas džiugesys, kai visiškai arti Rusijos esančiame kaime sutinku ukrainietiškai kalbančius žmones, kurie pertraukose tarp apšaudymų laisto darželiuose gėles, šluoja kiemą, dažo palanges. Kai sakau, ką darot, eikit slėptis į rūsį, išgirstu atsakymą, kad mes ne kacapai, įpratę gyventi gražiai ir tvarkingai, net apsiašaroju. Kaip galiu jiems nevežti laikraščių?“ – retoriškai klausė Vasilijus.

Žudynių vaizdai persekioja sapnuose

„Ar verta rizikuoti gyvybe vežant laikraštį pensininkams į pafrontę?“ – tokia pirma mintis beldėsi į galvą susipažinus su Vasilijumi.

Tačiau pokalbį pradėjome nuo diskusijos apie religiją, mat su redaktoriumi susipažinome per naujos cerkvės atidarymą Koviachų kaimelyje Charkivo regione.

Vasilijaus paklausiau, kodėl einant ketvirtiems karo metams regione tebedominuoja rusų kalba, o tikintieji nepalyginamai gausiau vaikšto į Maskvai, o ne Kyjivui pavaldžias cerkves?

Vyriškis pripažino, kad Ukrainos valdžia iki karo per mažai dėmesio skyrė rusakalbių asimiliacijai, tuo tarpu Maskva specialiai gausiai finansavo rusiškas cerkves, propagavo rusišką kultūrą. Vyriškis spėjo, jog po karo ukrainiečių kalbą ir papročius skleisti bus gerokai lengviau, nes gyventojai ilgai nepamirš okupantų žiaurumo.

„Sveikata dėl karo metu patiriamo streso pablogėjo, kelis kartus dėl širdies ritmo sutrikimų teko gulėti ligoninėje. Keista, tačiau per pavojingas išvykas išsiskiriantis adrenalinas organizmą paveikia tarsi geri vaistai, ir nebejaučiu jokių silpnumų. Tačiau širdį neretai suskausta bombardavimo vietose, kai girdžiu artimųjų netekusių moterų klyksmą. Kartais tenka laidoti vien žuvusiojo koją ar galvą, nes po sprogimo tik tiek iš kūno liko, o šie žudynių vaizdai po to persekioja sapnuose.

Negaliu pamiršti ir atvejo, kai jauna pažįstama sutuoktinių pora, metus gyvenusi rūsyje pas mamą, nutarė apžiūrėti savo butą, ir būtent tuo metu atskrido bomba. Neturėjau drąsos apie mirtį pasakyti aukų mamai, nes ši vis kartojo – jiedu tuoj grįš, nuėjo į savo butą trumpam“, – pasakojo vyriškis.

Pafrontės laikraščių finansiškai neremia

Redaktorius išsidavė dirbantis be atlygio, o laikraščio leidybai aukoja savo pinigus. Mat po dvidešimt euro centų parduodamas laikraštukas bei reti reklamos skelbimai nepadengia gamybos ir spausdinimo išlaidų.

Vyriškiui apmaudu, kad valstybė nevertina pafrontės laikraščių ir finansiškai neremia, nors jie kai kur yra tapę vieninteliu informacijos šaltiniu.

Iš trisdešimties Charkivo regione ėjusių rajoninių laikraštukų yra likę vos septyni. Dauguma užsidarė dar iki karo, nes valstybė nustojo finansuoti, o jaunesni skaitytojai ėmė ieškoti nemokamų žinių internete.

„Zoria“ buvo vienas pirmųjų regioninių laikraščių šalyje, prieš dvidešimt metų privatizuotas ir sugebėjęs laikytis iš reklamos, dėl to V.Mirošničenką kvietė į Kyjivą konsultuoti ruošiant spaudos įstatymo pakeitimus. Kvietė tapti ir turtingo didelio rajono laikraščio redaktoriumi, bet po dienos atsisakė supratęs, kad privalės spausdinti ne tai, ką nori, o tai, ką nurodo politikai. Populiarėjant internetui, „Zoria“ tiražas sumažėjo, tad laikraštis buvo sujungtas su gretimo Bogoduchivo rajono laikrašiu „Visnik“, išsaugant abu pavadinimus.

„Rašome apie kasdienį pafrontės žmonių gyvenimą, problemas ir nedidelius džiaugsmus. Nepritariu minčiai, kad karo metu blogybes reikia nutylėti, nes apie tai parašys priešai arba socialiniai tinklapiai, ir prarasi pasitikėjimą bei autoritetą. Todėl rašome ir apie žmonių nusiskundimus, problemas, nors kova su okupantų propaganda lieka pirmoje vietoje, tai mano kovos frontas. Žinau, kad taip arti Rusijos dirbdamas galiu žūti, bet esu savo šalies patriotas, noriu, kad penki anūkai gyventų laisvoje demokratinėje Ukrainoje, ir neketinu išsižadėti profesinio principo skelbti tiesą“, – sakė V.Mirošničenka.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Reportažą apie Vasilijų, vežantį laikraščius į pasienio kaimus, išspausdino Londono dienraštis „Daily Mail“.

2. V.Mirošničenka filmuoja visus sugriovimus, rusų nusikaltimus, kad turėtų įrodymų, jog tai daro okupantai, ir visa tai viešina feisbuke.

3. V.Mirošničenkos duktė Lesia irgi tapo žurnaliste, abu kartu vadovauja laikraščiui „Zoria“.

4. Redakciją okupantai apšaudė pačioje karo pradžioje, viduje viskas sudegė.

5. Redakcijos „Zoria“ kolektyvas dirba ir pavojingomis karo sąlygomis.

6. Sukurtas dokumentinis filmas apie „Zoria“ redaktorių V.Mirošničenką.

7. Taip atrodo Zoločeve leidžiamo laikraščio „Zoria“ + „Visnik“ numeris.

E.Butrimo nuotraukos