Neaišku dėl regos nervo
„Įrodėme patys sau, kad tokios operacijos, kokia grąžintų man regėjimą, Amerikoje nebe eksperimentas, jos jau atliekamos. Ar ir mane operuos? Vykdamas į Niujorką tikėjausi atsakymo į šitą klausimą, bet dar ne viskas aišku“, – kalbėjo biržietis Armandas Blieka, grįžęs iš kelionės pas Niujorko medikus.
„Panevėžio kraštas“ jau rašė apie regėjimą prieš 4 metus praradusį biržietį. Akims aptemus, jis išsiaiškino, kad pagelbėti galėtų nebent amerikiečiai gydytojai. Kitur tokios operacijos dar neatliekamos.
Bet jie nekonsultuoja nei telefonu, nei nuotoliu, o tik matydami pacientą klinikoje gyvai.
Kelionei pinigų aukojo geri žmonės, ir jaunas vyras pasiekė Ameriką. Jį lydėjo biržiečių aklųjų ir silpnaregių sąjungai vadovaujantis Dainius Masėnas.
Dabar A.Blieka papasakojo, kad Niujorko medikai ištyrė jo akis, ir atsakymas nudžiugino. Jie nustatė, kad akis transplantuoti galima.
Bet keblumas tas, kad neaišku dėl regos nervo. Ar pastarasis tikrai gyvybingas ir funkcijas atliktų, šie medikai nežino ir nusiuntė tirtis pas kolegas Pitsburge, Kalifornijoje.
Klinikoje verda gyvenimas
„Pasirodo, amerikiečiai medikai gilinasi tik į vieną konkrečią sritį. Antra vertus, gal kaip tik todėl jie šitaip daug pasiekę ir vertinami visame pasaulyje“, – svarstė A.Blieka.
Todėl jis dabar renka informaciją apie Pitsburgo sveikatos mokslų institutą ir, jei viskas klostysis sėkmingai, planuos antrąją kelionę.
A.Blieka pasakojo, kad nuvykę jiedu su D.Masėnu apsistojo viešbutyje netoli klinikos. Dėl visa pikta vos tik nuskridę apsižiūrėjo vietoje, kad vizito dieną nepavėluotų pas medikus.
Iš pradžių klinika atrodė ne tokia jau ir didžiulė, 4 aukštų pastatas. Bet vėliau vyrai suprato, kad už jo – kone miestas. O čia, atrodo, verda viso pasaulio gyvenimas, nes jiedu girdėjo pacientus šnekant įvairiausiomis kalbomis.
Galutinį žodį dėl biržiečio akių tarė gydytoja iš Indijos. Bet kol pas ją pateko, turėjo pereiti daugybę kabinetų, kur buvo atliekami vis kiti tyrimai.
„Iš vieno aukšto į kitą, koridoriais, tuneliais... Laimė, Dainius visur puikiai orientavosi, mane vedžiojo vos ne kaip po savo namus“, – bičiulio sugebėjimais stebėjosi pašnekovas.
Bet vos tik A.Blieka pateko pas savo gydytoją, D.Masėnas buvo paprašytas palaukti už durų.
Kabinete liko tik gydytoja, A.Blieka ir nuotoliu prisijungęs anglų bei lietuvių kalbos vertėjas.
Pakeičia tik gyva akimi
„Norėjau visiems man pagelbėjusiems žmonėms pranešti daugiau naujienų, bet kol kas turiu tik tokių. Toliau gilinuosi dėl galimybės išsitirti ir regos nervą, nes negaliu sėdėti rankas sudėjęs“, – kalbėjo A.Blieka.
Biržietis ragino ir likimo brolius daryti viską, kad susigrąžintų regą. Jei akis buvo pažeista mechaniškai, o regos nervas gyvas, amerikiečiai gydytojai ją pakeičia ne implantu, o gyva akimi. Pacientai praregi 90–100 procentų.
Paklaustas, ar nesibaimino tokios ilgos kelionės, ar niekur nepaklydo, pašnekovas sakė visiškai pasitikėjęs D.Masėnu.
„Kur jis eina, ir aš einu. Jis į šoną suka, ir aš kartu... Oro uoste klausiu, ar tikrai nepavėluosim, o Dainius ramiai sako, kad ne, jau radome mūsų vartus, iki skrydžio laiko pakankamai“, – pasakojo A.Blieka.
Vyriškis gyrė draugą ne tik už tai, kad puikiai kalba angliškai, moka naudotis programėlėmis, bet ir išlieka ramus, santūrus.
Skrydžiai buvo su persėdimu, truko apie 10 valandų. Laiko skirtumas valstybėse – 7 valandos.
Klausė, kiek pinigų išleido
Niujorke vyrai turėjo ir laisvo laiko, bet kainos Amerikoje didžiulės, nepapramogausi. Pas mus pora eurų kainuojantis paprasčiausias sumuštinis ten įvertintas kone 20 dolerių. Batonas – 6 doleriais.
Vaikštant gatvėmis D.Masėnas pasakojo, ką mato, o A.Blieka bandė tai susikurti savo mintyse.
„Kai esi neregys, tai jokio skirtumo, ar tu Niujorke, Vilniuje, ar Biržuose“, – atviravo pašnekovas.
Namo jiedu grįžo po geros savaitės.
„Apie save girdėjau ir tokių kalbų, kad va, susirinksiu pinigų, išskrisiu į Ameriką ir liksiu ten... Aš gi iš namų Biržuose be kitų pagalbos išeiti negaliu, kokia dar Amerika!“ – iš gandų juokėsi A.Blieka.
Vyras atviravo, kad kai kurie klausimai, komentarai skaudina. Pavyzdžiui, vos grįžusiam namo jam paskambino pažįstamas. Pirmasis klausimas buvo ne apie tai, kaip sekėsi, kokio atsakymo sulaukė, o kiek pinigų išleido.
Apie naujienas pirmiausia jis pranešė savo motinai.
Biržietis viliasi, galbūt kas nors jam pasiūlys darbo. Tikino priimsiantis bet kokį pasiūlymą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Laukiant gydytojos apžiūros kankino nežinia ir neramios mintys.
2. A.Blieka tikisi, kad gal ir savo akimis išvys šurmuliuojančias Niujorko gatves.
3. Nuotaiką temdė žinia, kad teks vykti dar pas kitus medikus, bet atkaklus biržietis žada ir toliau nenuleisti rankų.
D.Masėno nuotraukos
