Prieš 14 metų pumpėnietė Ivita Tuomienė susirgo kraujo vėžiu, dabar yra pasveikusi, bet to, ką turėjo ištverti tuo metu, nelinkėtų niekam – nei fizinių skausmų, nei didelio nerimo, kad auga trys vaikai. Tuomet vyras jau buvo miręs, todėl moteris dėl jų trūks plyš turėjo išgyventi.

I.Tuomienė prisiminė, kad ligos pranašas buvo vis stiprėjantis kosulys, po to dar prisidėjo ir dusimas.

Niekas neskaudėjo, bet dingo jėgos. Net po nakties, kai miegodavo gerai, jausdavosi išvargusi. Nuo rudens gydytojai ieškojo negalavimų priežasties, o priežastį surado tiktai kovą.

Iki to laiko moteris galėjo apsikrėsti ir tuberkulioze, nes gulėjo vienoje palatoje su atvira forma sirgusia moterimi. Po kelių dienų I.Tuomienė gydytojams papriekaištavo, kad palata net nekvarcuojama, o su jos silpnu imunitetu apsikrėsti rizika – didžiulė.

Pirmoji dozė per gimtadienį

Kai medikai jau nustatė ligą, I.Tuomienei iš pradžių nesakė. Į ligoninę ją vežiodavo viena ūkininkų šeima. Prireikus mesdavo savo darbus ir atskubėdavo jai į pagalbą. Dabar jai jie – vieni iš artimiausių.

„Man svarbiausia buvo, kad praeitų tas kankinantis dusulys, o diagnozė nelabai rūpėjo. Užtat šiems ūkininkams gydytojai pasakė, kas man yra. Manau, kad tuo metu jiems buvo sunkiau negu man“, – kalbėjo I.Tuomienė.

Taip jau sutapo, kad pirmąją chemoterapijos dozę ji gavo per gimtadienį. Iš karto pagerėjo, ir moteris veržėsi namo. Bet iš viso laukė 8 gydymo kursai.

Prasidėjo varginančios kelionės į ligoninę ir atgal. Su vaikais namuose būdavo moters sesuo. Kaimynė ateidavo pamelžti karvės, pašerti kiaulių. Ūkio vis dėlto teko atsisakyti, nes kai vasarą pasiėmusi kauptuką išėjo ravėti daržo, kol nuėjo, jau pavargo, nors daržas visai čia pat – per keliuką.

„Tą vasarą daržas smarkiai apaugo“, – visai linksmai prisiminė pumpėnietė.

Ilgiausiai pyksta dvi dienas

I.Tuomienė sakė, kad jau ko nemėgsta – tai užuojautos. Stengdavosi nedejuoti ir pati.

„Kas iš tų dejonių? Juk žmonės tavo skausmo neperims“, – aiškino šeimininkė.

Turėjo du perukus – rudų plaukų ir lyg avelės garbanotų. Bet buvo užsidėjusi gal porą kartų. Nepatogu, per šilta. Ir apsirišo galvą skarele.

Moteris prisiminė, kad kaime buvo apkalbų, pavydo. Ypač po mero labdaros vakaro – renginio, kai jai buvo surinkta pinigų. Tuomet kai kas labai akylai sekė, ar ne per gerai moteris gyvena, iš kokių lėšų ji tvarkosi namus.

I.Tuomienė niekad nelaikė širdyje pykčio, bet yra nuėjusi pas paskalų nešiotojus ir viską išrėžusi į akis. O apsisukusi – ir vėl nepykdavo.

O jei kaimynai pasako ką nors labai skaudaus?

„Išsiaiškinu. Nes kiekgi gali pykti? Dieną? Dvi – ilgiausiai“, – patikino I.Tuomienė.