Kovai turi būti pasirengę visi
„Dar mokydamasi pradinėse klasėse mokykloje Kyjive supratau, kad prieš mus yra vykdomas slaptas karas, nes klasėje tik trys vaikai šnekėjom ukrainietiškai, o kiti rusiškai ir šaipėsi, kad kalbam kaimietiškai. Senelis, pokariu buvęs Ukrainos sukilėlių armijos UPA narys ir kovojęs už nepriklausomybę nuo Rusijos, visiems šeimos nariams buvo prisakęs neišsižadėti gimtosios kalbos, todėl aš pašaipas ignoravau“, – pasakojo iš fronto trumpam į Charkivą atvykusi vyresnioji seržantė Jarina Čarnohuz.
Trisdešimtmetė moteris turi devynmetę dukterį Orisiją, tačiau ją prižiūri tėvas.
Karei nepatinka, kai kas nors užduoda klausimą: „Kaip galėjai palikti vaiką ir vykti į frontą?“, mat tokių klausimų neužduoda vyrams.
„Esu feministė, pasisakau už lygias vyrų ir moterų teises, ir manau, kad sutuoktiniai patys turi nuspręsti, kuris iš jų eis ginti tėvynės, o kuris liks su vaikais. Manau, kad karo metu visos šeimos turi prisidėti prie kovos, o tarnyba armijoje turi būti privaloma ir moterims. Mat gyvenant šalia agresyvios ir didelės kaimynės, privalom visi būti pasirengę kovai“, – kalbėjo mergina.
Yra tarp šimto įtakingiausių šalies moterų
Kyjivo žurnalas „Forbes“ prieš metus Jariną priskyrė prie šimto įtakingiausių Ukrainos moterų. Tėvo bei senelio rašytojų patriotiškai auklėta Jarina dar mokykloje ėmė rengti tautines akcijas, 2014 metais aktyviai dalyvavo Maidano revoliucijoje, o 2020-aisiais tapo karo medike. Ten įsimylėjo ketveriais metais jaunesnį žvalgą, o šiam žuvus nuo rusų snaiperio kulkos, nusprendė tęsti jo darbus ir 2021 metais įstojo į armiją, tapo 503-iojo jūrų pėstininkų bataliono nare.
Iš pradžių žvalgus lydėjo kaip medikė, vėliau pati tapo žvalge, o dabar yra dronų operatorė.
Karan vykti mergina norėjo dar 2014 metais būdama Kyjivo universiteto kalbotyros bei filosofijos antro kurso studente, tačiau tam sutrukdė nėštumas. Prižiūrėdama dukrelę Jarina neišsižadėjo visuomeninės veiklos ir tapo viena iš akcijos „Pereik į ukrainiečių“ koordinatore ir ragino atsisakyti rusų kalbos.
Pirmąją patriotinę akciją kartu su organizacija „Atkirtis“ ji surengė 2010 metais, kai ėmė protestuoti prieš prezidentu tapusį Kremliaus statytinį Viktorą Janukovyčių. Tai tapo vienu iš postūmių 2014 metais kilti Maidano revoliucijai, per kurią V.Janukovyčius gavo sprukti į Maskvą. Vykstant Kyjivo ir Maskvos deryboms dėl taikos, Jarina 2020 metais prie prezidentūros inicijavo protestą „Pavasaris ant granito“. Jo dalyviai ragino įtraukti į derybas karo veteranus ir nedaryti Maskvai nuolaidų.
„Kadangi ties fronto linija per mėnesį tada žūdavo tik apie 10 karių, mūsų visuomenė patikėjo Kremliaus taikingumu, o valdžia mažino finansavimą armijai, nors buvo neatgautas nei Krymas, nei užgrobta Donbaso dalis.
Politikai netikėjo karo veteranų perspėjimais, kad Rusija nenurims ir reikia rengti gynybinius įtvirtinimus, stiprinti armiją, o už šias klaidas mokame ir dabar“, – kalbėjo Jarina.
Už eiles – valstybinė premija
Būdama fronte Jarina parašė tris eilėraščių knygas apie mūšius, draugų žūtis, gyvenimo apmąstymus. Už antrąjį eilėraščių tomą J.Čornohuz buvo apdovanota Taraso Ševčenkos premija.
Tai garbingiausia valstybinė premija menininkams, ji skiriama devyniose kategorijose ir ją galima gauti tik kartą gyvenime.
„Ar skaitai savo eiles kovos draugams?“ – paklausiau karės.
Jarina atsakė, kad to nedaro, nes laikosi nuomonės, kad eiles kiekvienas turi skaityti pats, tai turi būti intymus išgyvenimas.
Paklausus, kaip Ukrainoje yra vertinamas jos pasiūlymas į armiją mobilizuoti moteris, Jarina atsakė, jog kol kas tai nesukėlė platesnių diskusijų.
„Mūsų visuomenė gan konservatyvi, daug kas dar griežtai skirsto darbus į vyriškus ir moteriškus. Man iš pradžių fronte irgi siūlydavo nelįsti į ugnį ir užsiimti lengvesne užduotim, pavyzdžiui, padirbėti virtuvėje. Tačiau kariams negaminau nė karto ir atsisakiau krosą bėgti moterų grupėje, bėgau su vyrais – greičiau ir ilgesnę distanciją.
Patekus į naują dalinį tenka iš naujo įrodinėti, kad tu niekuo nenusileidi vyrams“, – pasakojo karė.
Moteris neslėpė, kad nėra lengva ilgai nematyti dukters. Ypač sunku buvo karo pradžioje, kai šią išsiuntė į užsienį vieną su bičiulių šeima. Buvęs vyras tik vėliau sugebėjo išvykti, ir tada su dukra jiedu persikraustė į JAV. Vėliau grįžo į Kyjivą, ten su ja ir pasimato.
Kai duktė klausia, kodėl vyksta karan, atsako, kad yra stipri, myli savo šalį ir buvo pažadėjusi seneliui tai daryti.
Tačiau Kyjive dukters laukė nemalonūs nutikimai privačioje mokykloje. Paaiškėjo, kad dauguma vaikų pradinėse klasėse vis dar kalba rusiškai, o ukrainietiškai šnekanti jos duktė patyrė patyčias. Dėl to mergaitei teko ieškotis kitos mokyklos.
Rusų kalba – okupantų kalba
„Kariai fronte gali šnekėtis kaip nori, tai šiuo metu visiškai nesvarbu, tačiau užnugaryje esantys privalo kalbėti ukrainietiškai ir negali dangstytis karių pavyzdžiu“, – sakė mergina.
Jarinos teigimu, kalba yra propagandinio karo dalis, o laikantis tolerancijos rusų kalbai ir kultūrai Maskva užmigdo tautų budrumą ir idėjinį mūšį laimi net nepradėjusi karo.
„Man rusų kalba yra neatskiriama nuo Maskvos noro pavergti Ukrainą, nuo šimtmečiais vykdytų žudymų. Atskleisiu paslaptį – padalinyje apie pusę karių yra rusakalbiai, tačiau visi prisipažino sieksiantys, kad jų vaikai šnekėtų ukrainietiškai. Nes rusų kalba jiems irgi ėmė asocijuotis su okupantais, kraugeriais“, – mintis dėstė Jarina.
Paklausus, kokią mato karo baigtį, karė trumpam susimąstė, o po to pareiškė: „Spėju, kad karas gali užsitęsti ilgai. Iš vienos pusės, mes karą jau laimėjome, nes sužlugdėme Maskvos planą skubiai užimti visą šalį.
Iš kitos pusės, praradome dar teritorijų, nes gyvenome iliuzijoje, kad Maskva nori taikos, todėl nesiruošėme karui. Turime mokytis iš šios klaidos, privalome gynybinius planus kurti toli į priekį“, – sakė karė.
Karui būtina ruoštis iš anksto
Jarina siūlo visiems mokytis iš Izraelio, kuris suprato, jog jei nori išsaugoti nepriklausomybę būdamas priešiškų arabų valstybių apsuptyje, turi visada būti pasiruošęs gynybai. Ukrainos padėtis esą panaši – turi sieną su keleriopai didesne ir agresyvia Rusija, kuri pastaruosius tris šimtus metų siekė ukrainiečius asimiliuoti.
„Mūsų problema ta, kad per greitai užmirštame skriaudas ir patikime Kremliaus geranoriškumu. Savo šalyje jūs nedarykite tokios klaidos. Rusija pasitikėti negalima, karui būtina ruoštis iš anksto. Aš už tai, kad karinį parengimą įgytų ir moterys, nes tokią tautą įveikti daug sunkiau. Spėju, kad Ukrainoje paskelbus savanorišką moterų mobilizaciją, prie armijos prisijungtų keliasdešimt tūkstančių, ypač tos, kurių sutuoktiniai ar sūnūs žuvo“, – pokalbį raginimu lietuviams nepasitikėti Kremliumi baigė karė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jarina Čarnojuz su dukra Orisija.
2. Jarina su mylimuoju Mikola Soročuku, žuvusiu nuo snaiperio kulkos.
3. J.Čarnohuz vyksta į užduotį.
4. Jarina Čarnohuz skaito fronte sukurtas savo eiles.
5. Jarina 2020 metais inicijavo protestą prieš nuolaidas Maskvai taikos derybose Minske.
6. Poetė Jarina pasirašo gerbėjai.
7. Jarina buvo žvalgė, o dabar persikvalifikavo į dronų operatorius.
E.Butrimo nuotraukos
