Ekskursija – aštuoni metrai po žeme
Maksimalių atsargumo priemonių buvo imtasi ir todėl, nes naujoje modernioje požeminėje mokykloje nėra nei sporto, nei aktų salės, todėl pagrindinė renginio dalis vyko tame pačiame kieme stovinčios senosios mokyklos rūsyje. Po to, kai žemesnių klasių mokiniai susirinkusiuosius linksmino šokiais bei dainomis, o abiturientai demonstravo atsisveikinimo valsą, visi buvo pakviesti paskutinei pamokai į klases. O žurnalistus mokyklos direktorė Larisa Žolnovač pakvietė į ekskursiją aštuonis metrus po žeme įrengtoje ir atominės bombos sprogimui bei jos sukeltai radiacijai atsparią mokyklą.
Į ją patenkama per neišvaizdų kvadratinį vienaukštį statinį, kurį pamaniau esant senosios mokyklos sandėliuku. Laiptais nusileidus į apačią teko praeiti pro ginkluotą budėtoją, o koridoriai pasitiko nepriklausomybę bei tautiškumą aukštinusių asmenybių portretais bei vaikų piešiniais. Direktorė ypač didžiavosi gražiai išpuoštu kabinetu, kuriame vyksta šalies gynimo pamokos, kuriose ugdoma meilė gimtajam miestui ir tėvynei, tautos tradicijoms, kultūrai, istoriniam protėvių palikimui. Kabineto sienos išrašytos pergalės šūkiais bei iškabintos fronte kovojančių brigadų ženklais, garsių kovotojų citatomis, senovės kazokų kovos ginklais.
Apsilankę pradinių klasių pamokoje matėme, kad tautiškai išsiuvinėtus drabužius dėvi tiek mokytoja, tiek ir nemaža dalis vaikų. Požemiuose nėra sporto salės, tačiau veikia nedidelė kavinukė ir yra specialus poilsio kambarys tiems, kas eidami į mokyklą išsigąsta sprogimų.
Medicinos kabinete budėjusios terapeutės paklausiau, dėl kokių nusiskundimų mokiniai dažniausiai ateina ir ar dažni būna panikos priepuoliai. Medikė paaiškino, kad dažniausiai pas ją lankosi žemesnių klasių mokiniai, kuriems dėl suvalgytų saldumynų suskauda pilvą, ima pykinti. Panikos priepuolį pamena tik vieną, kai bijojęs eiti į mokyklą, bet tėvų atvežtas paauglys čia ėmė drebėti. Vaiko tėvams buvo patarta laikinai neleisti berniuko į mokyklą ir lankytis pas psichologą.
„Šiaip dėl mokyklos lankymo labiau išgyvena vaikų tėvai, o patys mokiniai greit pamiršta sprogimus ir trokšta bendrauti, būti drauge“, – sakė terapeutė.
Kad taip yra, įsitikinau pakilęs iš požeminio pastato ir įsiliejęs į krykštaujančių moksleivių bei tėvų būrį. Pasibaigus šventei dauguma neskubėjo skirstytis, stoviniavo prie senosios, žemės paviršiuje esančios mokyklos ir šnekučiavo, dainavo, šoko, žaidė. Visi džiaugėsi bendravimu, linksminosi, išskyrus vieną mergaitę, kuri gailiai kūkčiojo prisispaudusi prie mamos. Prisiartinęs paklausiau mamos Natalijos, kodėl dukrelė verkia.
„Lenai aštuoneri metai, ką tik baigė antrą klasę. Ji yra labai aktyvus vaikas, daug laksto, kalba, tačiau dėl kovido pandemijos bei karo buvo priversta tūnoti namuose ir rūsyje. Nuotolinės pamokos jai buvo menka paguoda, o kai prieš pusmetį ėmė lankyti požeminę mokyklą, ji atsigavo, tiesiog veržėsi į klasę. Verkia todėl, nes pasakiau, kad rytoj į mokyklą nebeis, o pamokų nebebus visą vasarą, tad tik dabar suvokė, kad vėl vienai teks sėdėti kambaryje.“
Tėvų baimė užkerta kelią į mokyklą
Atmintin įstrigo ir vieno abituriento mamos kreipimasis į mane su klausimu, kada baigsis karas. Tą moterį su pirmoke dukrele fotografavau kiek anksčiau, nes abi dėvėjo tautiškai išsiuvinėtas palaidines ir tuo išsiskyrė iš kitų. Po kiek laiko mama sugrįžo ir ėmė klausinėti, kas ES kalbama apie karo pabaigą.
„Bijau, kad kovoms užsitęsus ir fronte trūkstant karių, gali paankstinti mobilizuojamųjų amžių, o mano vyresnėliui ką tik nuskambėjo paskutinis skambutis. Bijau ir to, kad sūnus neišvyktų keršyti už Pokrovske žuvusį tėtį nieko man nesakydamas. Po jo mirties užsisklendė savyje, nebesidalija planais“, – kalbėjo Irina prisistačiusi moteris.
Įsiminė ir kitos mamos priekaištas. Į klausimą, ar sūnus džiaugiasi vėl galėdamas lankyti mokyklą, Katia Iščenko atsakė, kad su šeštą klasę baigusiu Denisu atvyko tik į šią šventę. Vienturčio sūnaus neleido lankyti mokyklos, ir šis mokėsi nuotoliniu būdu. Kai pasidomėjau, kodėl neleidžia, mama žybtelėjo piktu žvilgsniu ir į klausimą atsakė savo klausimu: „O jūs turėtumėt drąsos leisti vaiką į mokyklą pafrontės mieste, į kurį raketos atskrenda greičiau, nei suskamba oro pavojaus pranešimas?“
Katia pridūrė, kad sprendimą Deniso neleisti į mokyklą priėmė bendrai visa šeima kartu su tėvais ir uošviais. Dar pridūrė, kad vaikų į mokyklą neleidžia ir dvi jos draugės. Panašią baimę turbūt išgyvena nemažai tėvų, nes į prieš pusmetį atidarytą požeminį pastatą neskuba leisti vaikų.
Mokosi ir mokyklose, ir nuotoliu
Mokyklos direktorės teigimu, prieš karą licėjuje pamokas lankė 1100 mokinių, o dabar tik 450, nors užsiregistravę yra 950. Kiti penki šimtai mokosi nuotoliniu būdu gyvendami Ukrainoje arba užsienyje, o 150 mokinių perėjo į kitas mokyklas.
Dėl sumažėjusio mokinių kiekio požeminėje mokykloje pamokas buvo nuspręsta leisti rengti dar trims to mikrorajono mokykloms, tad bendrai dviem pamainomis mokosi devyni šimtai vaikų. Charkivo merijos Švietimo skyriaus vadovė Olga Demenko atskleidė, jog šiemet Charkive iš viso mokėsi šimtas tūkstančių vaikų, iš jų kiek daugiau kaip pusė gyveno mieste, dvylika procentų kitose Ukrainos vietovėse, o trečdalis užsienyje. Dauguma moksleivių mokėsi nuotoliniu būdu, nes pamokas lankyti buvo galima tik požeminėse mokyklose. Jų yra dešimt. Šešios įrengtos perdarytose pagalbinėse metro stočių patalpose, keturios skubiai pastatytos. Labiausiai į požemines mokyklas veržėsi abiturientai: iš 7500 net pusė kasdien ėjo į pamokas. Visoje Ukrainoje mokyklas baigė 360 tūkstančių abiturientų.
Į šventę atvykęs Charkivo meras I.Terechovas džiaugėsi, kad pagal laimėjimus mokslo olimpiadose Charkivo moksleiviai užėmė antrąją vietą šalyje. Meras abiturientams linkėjo sėkmės siekiant išsikeltų aukštumų ir atskleidė, jog mieste yra statomos dar šešios požeminės mokyklos. Jos atsiras po vieną visuose mikrorajonuose, o didžiausiame Saltovkos mikrorajone bus dvi. Meras mokyklas tėvams gyrė kaip modernias ir saugias.
Abiturientai bijo žūti fronte
Po šventės kelių abiturientų paklausiau apie ateities planus. Mokyklą pergalėmis pramoginių šokių varžybose garsinęs Renatas Kalašnikovas užtikrino, jog lieka Charkive, studijuos universitete. Gimtojo miesto palikti neketino ir Irina Sabanenko, nors tėvai merginą kalbina vykti studijuoti į toliau nuo fronto esančią ir saugesnę vietą.
„Kare žuvo tėčio draugas, žuvo ir vieno bendraklasio tėtis, pati ne visada gerai išsimiegu, ne visada drąsiai jaučiuosi vaikščiodama gatve, bet čia draugai, čia viskas įprasta, nenoriu išvykti“, – sakė mergina. Teko išgirsti ir apie apsisprendimus studijuoti Kyjive, Lvive. Vienas septyniolikmetis vaikinas, prašęs neminėti jo vardo ir nefotografuoti, išsidavė, kad vyks pas Italijoje gyvenantį dėdę ir ten bandys susirasti darbą, mokytis. Atgal grįš tik po karo, nes bijo būti mobilizuotas, bijo žūti fronte.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Požeminės mokyklos sienos išpuoštos šalį garsinusių asmenybių portretais bei patriotiniais šūkiais.
2. Antrokė Lena raudojo, nes nusiminė, kad baigėsi mokslo metai ir vėl teks sėdėti namuose.
3. Licėjaus direktorė Larisa Žolnovač džiaugėsi požemine mokykla.
4. Charkivo meras I.Terechovas džiaugėsi moksleivių pasiekimais ir kartu su abiturientais leido svajonių balionus į dangų.
5. Katia Iščenko neleido sūnaus į mokyklą, nes mano, kad karo metu saugiau mokytis nuotoliniu būdu.
6. Iriną Sabanenko tėvai kalbina vykti studijuoti į saugesnį miestą, tačiau mergina nusprendė likti Charkive, kur viskas įprasta ir daug draugų.
7. Licėjų garsinęs pramoginių šokių meistras Renatas Kalašnikovas sakė mylintis Charkivą ir neketina jo keisti į toliau nuo fronto esantį miestą.
8. Vieno licėjaus kieme stovintis „sandėliukas“ yra įėjimas į slaptą požeminę mokyklą.
9. Pirmokėlių mokytoja dėvėjo tautiškai išsiuvinėtus drabužius, kaip ir nemaža dalis vaikų.
E.Butrimo nuotraukos
_sk0.jpg)
