Dalyvaujant ir stebint šį renginį, nenoromis prisiminiau tuos sovietinius laikus, kai kokiame nors politiniame renginyje atsirasdavo žmogutis, kuris lyg atsitiktinai paskelbdavo, kad yra „nuomonė“ ir ją įgarsindavo. Klausiančių, kieno nuomonė, iš kur, kodėl tokia, – kaip ir nebūdavo. Visiems būdavo aišku, kuo gali baigtis toks perteklinis smalsumas.
Kažkas panašaus vyko ir partiniame renginyje. Šalia manęs sėdėjęs buvęs bendrapartietis nuo pat susirinkimo pradžios niekaip nerimo, šypsojosi ir vis man šnibždėjo, kad kam čia dar diskutuoti, gaišti, geriau nedelsiant balsuoti ir šalinti P. Urbšį tuoj pat. Į mano nedrąsią abejonę, kad gal derėtų dar pagalvoti, paklausti, kokie įrodymai yra, jis pažvelgė į mane kaip į beviltišką sielą, nesuprantančią „teisybės momento“ reikšmės.
Dabar apie atsiradusią „nuomonę“. Ji suformuluota ir atvežta iš partijos centro. Neva Panevėžio miesto skyriaus 57 nariai pasirašė ir ultimatyvia forma reikalauja P. Urbšį už „destrukciją skyriaus darbe, necenzūrinius išsireiškimus, mobingą“ šalinti iš partijos... Tie nariai prašo centro neatskleisti jų pavardžių - suprask, bijo Povilo persekiojimo, gal ir susidorojimo... Žodžiu, skundas anoniminis. Negana to, partijos centrinė valdyba nusprendė, kad dar ir balsavimas bus slaptas. Lyg to dar negana, balsavimas padaromas pusiau atviras, pusiau nuotolinis. Nelabai suprantu, kaip galima visapusiškai dalyvauti susrinkime, kuris vyksta salėje, nuotoliniu būdu, kai nėra kokybiškos vaizdo transliacijos. Su balsavimu dar liūdniau – vienas aktyvus elektroninių priemonių fanas partietis bandė, nors ir salėje, balsuoti savo elektronine priemone. Nelabai jam sekėsi ir tuo tik sukėlė susirinkimo „dirigentų“ nepasitenkinimą – maniau, kad atims galų gale iš jo tą nelaimingą gadžetą... ir išvarys iš susirinkimo be jokio balsavimo.
Kitą dieną po susirinkimo sutikau vieną partietį ir, besidalinant buvusio susirinkimo įspūdžiais, išaiškėjo, kad jis bandė dalyvauti nuotoliniu būdu. Kaip supratau, ir jam nelabai sekėsi prisijungti, susirinkimo eigos sekti taip pat nepavyko, nors visais būdais labai aktyviai norėjo padėti jo žmona. O ir momentas jam nelabai patogus buvęs – lyg prieš metinių mišias bažnyčioje ar po jų. Bet tikiuosi, tikrai ne tiesiai iš mišių...
Pagal visas žanro taisykles, „nuomonę“ iš centro kartu su valdybos protokolo išrašu palydėjo vienas Seimo narys – partijos centrinės valdybos narys nuo Šiaulių, kaip jis pats pažymėjo, nors ir jaunas, bet labai patyręs politikas. Jis bandė pagrįsti būtinybę balsuoti dėl P. Urbšio šalinimo iš partijos mano minėto anoniminio skundo pagrindu. Nežinau, kaip kiti, bet aš, nors ir labai stengiausi, mažai supratau tokį demokratijos „pritaikymą“ praktikoje. Kiek žinau, skundas panašiais motyvais ir kaltinimais, taip pat anoniminis, jau buvo prieš P. Urbšį pateiktas ir anksčiau partijos etikos ir procedūrų komisijai. Ši komisija atsakyme Urbšiui rašo, kad jis nepažeidė nei etikos taisyklių, nei įstatymų.
Neaišku, kas įvyko po dviejų savaičių, bet, matyt, mano minėta komisija po antro skundo pakeitė savo nuomonę, nors jos raštiškos išvados nemačiau. Visko būna: matyt, Povilas per tas dvi ar tris savaites suspėjo 57 partijos skyriaus narius iškeikti, visaip destruktyviai su kiekvienu pasielgti ir pitaikyti visas ar kelias mobingo formas... Tiesa, vienas partietis (tikrai ne P. Urbšio judėjimo narys) susirinkimo metu viešai ir labai audringai suabejojo tokiomis buvusio Seimo nario galiomis, teko jį susirinkimo pirmininkui raminti. Sako, netikiu ir viskas, kad tiek daug bendrapartiečių buvo asmeniškai p. Urbšio „apmobinguoti“. Kaip jis ir suspėjo tiek?
Netikiu ir aš. Tuo labiau kad skyriaus valdyboje buvo tik 15 narių, kurie kontaktuodavo su Urbšiu posėdžių metu. Abejoju, ar dauguma tų pasirašiusiųjų iš viso su juo per tuos pusę metų buvo susitikę. Nebent Povilas laisvu nuo darbo ir poilsio metu ėjo per partijos narius juos keikdamas ir taip susirinko pasirašiusiųjų „daugumą“ – tai ir perpildė centro iš Vilniaus kantrybės taurę.
Peršasi išvada, kad buvo vienas ar keli entuziastai, kurie inicijavo ir rinko parašus iš partijos skyriaus narių, turėdami savo tikslus, „pasirašytojus“ tiesiog įkalbėdami – nors tu pats nieko nežinai, nematei, negirdėjai, bet būk draugas, padėk, taip reikia – pasirašyk...
Negaliu sakyti, kad aš labai įsižeidęs dėl to, kad ir man nepasiūlė tame rašte-skunde pasirašyti. Nežinau, pagal kokius kriterijus buvo atrinkti „signatarai“ šiam skundui. Mano kuklia nuomone, ar ne per daug čia visko: anonimiškumo, slaptumo, painių, nelogiškų paaiškinimų, „nuotolinio“ darbo? Nuotolinis darbas dabar populiarus, bet, mano nuomone, teisti ir įvykdyti nuosprendį nuotoliniu būdu bendrapartietiečiui yra gerokai per daug... Nors „jaunas, bet patyręs“ politikas, Seimo narys labai žvaliai paaiškino, kad čia kaip tik ir bus demokratijos proveržis... Susidaro įspūdis, kad ne demokratinė partija, o kažkoks Tamplierių ordino sparnas ar masonų ložė. Kodėl tarpusavio santykių negalima aiškintis kalbant su oponentu tiesiai, o ne už jo nugaros? Priekaištus, kaltinimus derėtų pareikšti viešai, argumentuotai, su faktais, su įrodymais.
Jei rimtai ir be sarkazmo, tie anoniminiai skundai, slapti parašų rinkimai – labai pavojingos apraiškos. Istorija gali pasikartoti.
Nors ir ne mano atmintyje, bet gerai dar prisimenami laikai, kai kaimynas kaimyną skųsdavo anonimiškai, kolektyvai „liaudies priešus“ būriais pasmerkdavo susirinkimuose iš anksto jų nematę ir niekada nepažinę. Kiekvienas skundikas galvodavo, kad taip išsigelbės, bet jie žiauriai klydo. Jų eilė ateidavo vėliau.
Kalbant apie susirinkimo rezultatus reikia pasakyti, kad jie nekokie.
P. Urbšys buvo visomis akivaizdinėmis, nuotolinėmis ir slaptomis priemonėmis pašalintas iš partijos. Tas rezultatas visų buvo sutiktas kažkaip nejaukioje aplinkoje. Buvo iš partijos pašalintas ne tik P. Urbšys, bet ir geroka dalis skyriaus narių, ir ne tik P. Urbšio rėmėjų. Ne nubalsavus už jų šalinimą, bet parodžius duris jiems anksčiau mano aprašytais partijos vadovybės veiksmais.
Buvo priverstas pasitraukti ir antras pagal ką tik atliktą reitingavimą kandidatas į miesto merus ateinančiuose savivaldos rinkimuose. O ir reitinguotas pirmuoju kandidatas taip pat vargu ar gali tikėtis sėkmės rinkimuose... Bet tai jau kita tema.