Šnekėdavosi su sau lygia
„Mamai Vaškai visuomet labai rūpėjo. Kai vykdavo literatūriniai renginiai, beveik visuomet nuvažiuodavo. Aplankydavo močiutės kapą, užeidavo į jos namus pas ten gyvenusią Eugeniją Krivickienę“, – pasakojo Pasvalio rajone, Vaškuose, gimusios profesorės Vandos Zaborskaitės įdukra Virgilija Stonytė.
Ant šio namo sienos kabo memorialinė lenta, primenanti, kad tai – garsios, studentų itin gerbtos dėstytojos, literatūrologės, kritikės V.Zaborskaitės gimtinė. Vaškuose ji augo iki dvejų metų.
O visai netoli namo, kitapus gatvės, jos vardu pavadintoje bibliotekoje veikia ekspozicija, pasakojanti apie žinomos moters likimo vingius.
Vyriausioji bibliotekininkė Aldona Oniūnienė džiaugėsi pažintimi su V.Zaborskaite. Moteris šypsojosi, kad ji, kaip ir profesorė, gimusi per Kūčias. Galbūt kaip tik todėl V.Zaborskaitė, siųsdama sveikinimą didžiųjų metų švenčių proga, pasveikindavo ir su gimtadieniu.
Profesorė ir mirė ypatingą dieną – iš karto po Kalėdų, būdama 88 metų.
„Kuo labiausiai profesorė mane žavėjo? Tuo, kad bendraudama su ja nė kiek nesijausdavau menkesnė. Apimdavo keistas jausmas – supranti, kiek daug ji pasiekusi, bet atrodydavo, kad šnekiesi su sau lygia“, – pasakojo A.Oniūnienė.
Tiesiog likimo dovana
Lietuvių kalbos mokytoja vienoje iš Vilniaus rajono mokyklų dirbanti V.Stonytė sudarinėja ir leidžia knygas apie profesorę. Tai – tarsi atpildas už jaunystėje jai dovanotą gerumą.
Ji buvo V.Zaborskaitės studentė tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Profesorė pajuto jai vidinę šilumą, ėmėsi remti ir globoti, pakvietė į savo namus gyventi.
Internate augusi V.Stonytė tai laiko likimo dovana. Kitaip globėjos ir nevadina, tiktai mama.
„Mama darė daug gerų darbų. Darbas su studentais. Knygos. Rūpinosi sunkiai sergančiu sutuoktiniu. Kuris iš šių darbų yra prasmingiausias? Ji yra sakiusi, kad viena knyga daugiau ar viena mažiau – nėra labai svarbu, bet svarbu padėti už save silpnesniam, kiek gali, paremti“, – pasakojo moteris.
Pašnekovė įsitikinusi, kad didelis darbas – dorais žmonėmis išauginti savus vaikus. Bet dar didesnis – atiduoti širdį ir išauklėti jaunuolį iš visai kitokios aplinkos.
V.Stonytė prisiminė, kad dėl vieno, deja, taip ir neįgyvendinto sumanymo V.Zaborskaitė labai apgailestavo. Ji norėjo perpirkti močiutės Kamilijos Ježauskaitės namą Vaškuose ir padovanoti jį bendruomenei.
Bet niekas nesiryžo priimti tokios dovanos, nes namą juk reikėtų prižiūrėti, išlaikyti.
Telefoną leido per rankas
Apie šį namą, spinduliavusį ypatinga aura, kalbėjo ir A.Oniūnienė. Ji prisiminė, kad po renginių bibliotekoje su V.Zaborskaite, kitais svečiais eidavo aptarti vakaro, pasišnekučiuoti, „pasišposauti“.
Tuometė šeimininkė E.Krivickienė privirdavo stebuklingai skanių spurgų.
„Kartą labai laukėme profesorės Vaškuose, bet dėl sveikatos atvykti negalėjo. Vis viena nuėjome į jos močiutės buvusius namus. Pajutome, kaip mums trūksta... Ką tik buvo atsiradę mobilieji telefonai. Paskambinome jai, įjungėme garsiakalbį ir kalbėdamiesi telefoną leidome per visų rankas“, – šypsojosi bibliotekininkė.
Močiute vadinama K.Ježauskaitė iš tiesų buvo V.Zaborskaitės mamos teta. Ji priglaudė vaiko besilaukiančią savo dukterėčią Kamiliją Verbickaitę-Šurkienę, kai ši grįždama iš Sibiro neteko vyro. Jurgis Šurkus mirė užsikrėtęs dėmėtąja šiltine.
Vyresnio amžiaus vaškiečiai iki šiol prisimena K.Ježauskaitę. Moteris gamino homeopatinius vaistus, juos pardavinėjo, gydė, rūpinosi ir slaugė, užjautė visus ligonius – ir lietuvius, ir žydus.
Dar ji turėjo arbatinę. Iš toliau atvykdavę kaimiečiai pririšdavo kieme arklius ir užsukdavo nusipirkti šilto ragaišio, vaikams lauktuvėms – saldainių.
Pro langą pasižiūri į namą
Iš buvusio močiutės namo į ekspoziciją bibliotekoje atkeliavo senas išdužęs veidrodis. Dabar kone kiekvieno akį patraukia gal 200 metų senumo rėmuose įkomponuota didelė V.Zaborskaitės, sėdinčios prie stalo, nuotrauka. Iš kitos nuotraukos žvelgia jauna močiutė, čia pat – pati profesorė vaikystėje su broliuku.
Brolis Jonas gimė, kai jos mama ištekėjo už Juozo Zaborskio, įvaikinusio ir ją – žmonos dukrelę.
Vyresnius bibliotekos lankytojus sudomina V.Zaborskaitės mėgtos knygos ir knygos apie ją, juostos, asmeniniai daiktai, močiutės indai vaistams gaminti, svarstyklės ir svareliai.
Suintriguoja V.Zaborskaitės, dar gimnazistės, jaunatviškas susižavėjimas, susirašinėjimas, o vėliau – jau pažintis su Vincu Mykolaičiu-Putinu.
Žavi jos atsidavimas sunkiam ligoniui – vyrui istorikui Rimantui Vėbrai.
Sukrečia drąsa, kai dėstytojaujant Vilniaus universitete buvo apkaltinta dėl nemarksistinio požiūrio į literatūrą ir studentus. Už tai buvo pašalinta, bet savo įsitikinimų neišdavė.
O mokinukams ekspozicijoje įdomiausias yra informacinis-edukacinis kompiuterinis terminalas su liečiamu ekranu. Jame – virtualūs žaidimai, atskleidžiantys profesorės gyvenimą, pomėgius.
A.Oniūnienė pasakojo, kad būna tokių akimirkų, kai dėliodami dėlionę, vaizduojančią V.Zaborskaitės močiutės namą, vaikai sutrinka, nebežino, kur kuri detalė tinka. Tuomet prilekia prie lango, pasižiūri į namelį ir jau sėkmingai darbą baigia.
„Gal vaikai visko, ką sužino, ir neįsidėmi, bet galvelėse tikrai išlieka, kad čia, Vaškuose, jų kaime, gimė, augo neeilinė asmenybė“, – kalbėjo A.Oniūnienė.
Kuklumas – tai yra didybė
Dabar profesorės močiutės namuose gyvena Vytautas Pranas Sandaras. Vyriškiui malonu, kad Vaškuose likę šalyje garsios moters pėdsakų. Tuo maloniau gyventi jos namuose.
Namą jis nupirko iš E.Krivickienės.
O štai vaškietis rašytojas, poetas Vitalijus Šopis tik suaugęs sužinojo, kad gimė kitapus gatvės, kur kūdikystėje augo V.Zaborskaitė. Tiesa, tuomet ji Vaškuose nebegyveno.
V.Šopis papasakojo ypatingą istoriją, susijusią su literatūrologe, kai jis studijavo Konservatorijos Klaipėdos fakultete.
Aukštoji mokykla buvo palyginti jauna, todėl kviesdavosi atvykti dėstytojus. Tai buvo įprasta. Bet kaip nustebo studentai, kai sužinojo, kad visas kursas mėnesiui išvyks į Vilnių klausyti V.Zaborskaitės paskaitų!
Profesorė buvo persirgusi ispanišku gripu, jai skaudėjo koją, todėl kelionės būtų labai varginusios.
„Įspūdingas laikas. Nieko daugiau neveikėme, tik kiekvieną dieną klausėme Zaborskaitės paskaitų – tol, kol ji perskaitė visą kursą. Kad beveik tris dešimtis studentų vežtų pas dėstytoją, apgyvendintų bendrabutyje, skirtų maitinimą – unikalu. Tai rodo, kaip kolegos ją vertino ir gerbė“, – šypsojosi V.Šopis.
Jis prisiminė, kad profesorė buvo labai kukli, smulkutė, kalbėjo tyliai. Pašnekovas pasitelkė filosofiją: karalius scenoje savęs nevaidina, nebent užsideda karūną. Kas jis toks yra, parodo karaliumi besižavinti svita.
Taip ir V.Zaborskaitei įrodinėti nieko netreikėjo, jos reikšmingumą atskleidė kolegos, studentai ir jos darbai.
„Profesorė buvo kukliausias žmogus, kokį pažįstu, bet tai ir yra jos didybė“, – kalbėjo pašnekovas.
Studentams negailėjo laiko
V.Šopis sakė, kad dar iki pažinties su V.Zaborskaite labai vertino jos knygą „Eilėraščio menas“.
„Nieko solidesnio, patogesnio ir iki šiol neparašyta. Tiems, kas domėjosi literatūra daugiau, nei reikalauja vadovėliai, ji yra kaip katekizmas“, – kalbėjo pašnekovas.
Todėl pažintis su knygos autore, profesore jam buvo gyvenimo staigmena. O išsikalbėję dar išsiaiškino, kad abiejų namai – per gatvę!
Vyriškis šypsojosi, kad visa studentų grupė per V.Zaborskaitės paskaitas išgirsdavo tai, ko reikalavo programa. Bet po jų pasilikdavo studentai, kurie patys bandė kurti. Šnekėjosi, diskutavo, rodė rankraščius.
„Tiems, kurie literatūra domėjosi giliau, profesorė negailėjo laiko. Po kelias valandas kalbėdavosi arba klausydavosi. Literatūra buvo ta ašis, aplink kurią sukosi mūsų gyvenimas“, – prisiminė vaškietis.
Jie pasirinkdavo kokį kūrinį, analizuodavo, kodėl ir kuo jis paveikus.
Tarsi su laikrodžiu – kam įdomu, gali jį išardyti iki smulkių detalių, po to sudėti. Jei turi supratimą, laikrodis ir vėl tiksės. Jei ne – galai niekaip nesueis.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Stonytė sudarinėja ir leidžia knygas apie globėją, tai tarsi atpildas už jai jaunystėje suteiktą gerumą.
2. V.Šopis prisimena, kaip visas kursas vyko klausyti jo kraštietės paskaitų.
3. Žavi profesorės atsidavimas vyrui R.Vėbrai.
4. V.Zaborskaitė norėjo nupirkti šį močiutės namą ir dovanoti jį bendruomenei.
5. V.P.Sandaras didžiuojasi gyvendamas name, kur gimė ir pirmus metus augo žymi literatūrologė.
6. Bibliotekos ekspozicijoje galima išvysti ir V.Zaborskaitės vaikystėje nuotraukų.
7. Senas veidrodis į biblioteką atkeliavo iš močiutės namo.
8. V.Zaborskaitė ir V.Stonytė jautė viena kitai pagarbą ir ypatingą šilumą.
9. Ekspozicijoje yra asmeninių profesorės daiktų.
10. Nuotraukos, pasakojimai apie įvairius gyvenimo periodus.
11. Nemažą dalį užima knygų lentynos.
12. Bibliotekoje galima prisėsti ir apmąstyti, ką pamatei ar naujo sužinojai.
13. Ant V.Zaborskaitės močiutės namo kabo memorialinė lenta.
14. Ekspozicija byloja, kad V.Zaborskaitė visuomet ilgėjosi tų vietų, kur gimė ir kur užaugo. A.Švelnos nuotr.
