Sustoja prie akmenų
„Žvyro karjeruose, ant keliuko, sode, bulvių laukuose dažnai sustabdau automobilį ir suverstų akmenų krūvose apžiūriu uolienas, ieškau fosilijų. Turbūt keistai iš šalies atrodau, bet jei kas nors paklaustų, ko aš ten kuičiuosi, atsakyčiau, kad pamečiau raktus ar auskarą...“ – juokėsi Panevėžio STEAM centro dirbtinio intelekto galimybių pritaikymo, Robotikos ir IT laboratorijos laborantė Simona Stasiūnienė.
Fosilijos – tai suakmenėjusios seniai nebeegzistuojančių gyvūnų ir augalų liekanos. Moteris renka jas ir gintarus, turi sukaupusi kolekciją.
Tokiu pomėgiu ji užkrėtė ir artimuosius, bičiulius, kolegas bei vaikus, lankančius jos būrelį.
S.Stasiūnienė vaikams pasakoja, kaip keitėsi sąlygos planetoje, kaip vystėsi gyvūnai, augalai, kaip vienos neprisitaikiusios rūšys išnyko, bet atsirado kitos.
„Šimtas metų vaikams atrodo labai ilgas laiko tarpas, bet Žemės istorijoje – tai mažytė atkarpa. Ir kai rankose laikau prieš 500 milijonų metų gyvenusio gyvūno liekaną, sunku nupasakoti šį jausmą“, – kalbėjo pašnekovė.
Pajūryje visada tikisi audros
S.Stasiūnienės kolekciją galima pamatyti STEAM centre. Pasakojimą ji pradeda nuo gintarų, nes juos pamėgo ir pradėjo rinkti dar vaikystėje. Močiutė jai nuolat kartodavo, koks gamtos stebuklas yra gintaras, ir veždavosi prie jūros jų ieškoti.
„Taip džiaugdavausi radusi gintarą, net dabar prisiminus šiurpai per kūną bėga... Turiu vaikystės nuotrauką, kurioje aš – su kaspinu plaukuose ir gintaro karoliais“, – emocingai pasakojo pašnekovė.
Jau užaugusi ir į pajūrį nuvykusi su draugais, S.Stasiūnienė skubėdavo rinkti gintarų. Ji juokėsi, kad visi tikėdavosi šilumos ir saulės, o ji vienintelė – lietaus ir audrų.
Pašnekovė aiškino, kad po audros praėjus dviem trims dienoms, žuvėdros ima sukti ratus virš pilkų dėmių – sąnašų ir šiukšlių. Paukščiai tarp jų ieško maisto – negyvų žuvų, o žmogus, jei pūtė pietvakarių vėjas, gali rasti didesnių gintarų, ne vien mažyčių ašarėlių.
Brangus tas rausvos spalvos
S.Stasiūnienei gražūs ir brangūs visi jos surinkti gintarai, bet pats brangiausias – rausvos spalvos. Ne tiktai dėl grožio, ne tik dėl to, kad tokie gintarai retokai randami, bet ir dėl širdžiai mielos jos gyvenimo istorijos, susijusios su meile ir į pasaulį pasibeldusiu sūnumi Aisčiu.
„Vienodų gintarų nėra, kiekvienas turi savo paslaptį“, – kolekcijos eksponatais grožėjosi pašnekovė. Ji pabrėžė, kad šiems rankose laikomiems gintarams – maždaug 50 milijonų metų.
Ji aiškino, kad tikroji gintaro spalva yra sodriai geltona. Tai reiškia, kad gintarmedžių krauju vadinami sakai formavosi kamieno viduje be jokių priemaišų.
Gintarmedžiai – tai klimatui keičiantis išnykę itin sakingi ir aukšti pušų protėviai.
Ištekėję ir gavę deguonies sakai pabalo. Turintieji daugiausia gintaro rūgšties yra matiniai.
O besilietusieji su šakomis ar tošimis – parudavo. Tokių yra ir pašnekovės kolekcijoje – iš visų pusių skirtingų spalvų ir vis kitokios formos.
Idealūs – tik padirbiniuose
O kai sakai ištekėdavo ant medžio tošies, ant jų nutūpę vabzdžiai prilipdavo ir, deja, žūdavo. Jie vadinami inkliuzais.
„Gintaro gabalėlyje matomas bet kuris vabzdys nebus gražus ar taisyklingas. Juk jie bandė gelbėtis, nusitraukdami koją arba sparnelį“, – aiškino pašnekovė.
Tad jeigu prekeiviai siūlo gintarą su idealiu, sakykime, skorpiono ar driežo inkliuzu, neabejokite – tai padirbinys.
Mūsų pajūryje randamo tikro gintaro gabalėliuose galima išvysti nebent driežo odos likučių, žinduolių plaukų.
S.Stasiūnienės surinkta kolekcija paskatino ir STEAM centrą įsigyti gintarų su inkliuzais. Programų koordinatorė Jurgita Ivonaitienė pasiūlė korespondentei juos apžiūrėti per mikroskopą.
Atrodo tarsi dėmelė, o per mikroskopą aiškiai matyti, kad tai įstrigęs vabzdys.
„Štai taip prieš 50 milijonų metų atrodė mašaliukai, uodai, erkutės ar augalai. Viso žiedelio ar lapelio taip pat nepamatysite, nes ir iš augalo likdavo tik jo dalis“, – aiškino juodvi.
Ar dirbtinis intelektas sugebėtų nustatyti, koks tiksliai vabzdys įstrigęs gintare?
To paklausta, S.Stasiūnienė patikino, kad dirbtinis intelektas tiksliai neatsakys, todėl pats tyrėjas turėtų puikiai išmanyti vabzdžių rūšis.
Augalas – smėlio gniaužtuose
Rinkdama gintarėlius, S.Stasiūnienė pajūryje Karklėje surado ir kitokių įdomybių – ledynmečio laikotarpio žinduolio, greičiausiai arklio ar jaučio protėvio, dantų.
Ilgus amžius ten pat gulėjo ir akmenyje užstrigusi paparčio protėvio fosilija. Kažkas, matyt, paspyrė akmenį ir jis perskilo perpus. Abiejose akmens pusėse liko augalėlio įspaudas.
Pašnekovė vaizdžiai pasakojo šios fosilijos istoriją nuo momento, kai dinozaurų laikais augęs papartį primenantis augalas pateko į smėlio gniaužtus, kaip smėlis slėgė ir kietėjo, kaip ledynas iš pradžių užslinko, o po to pradėjo tirpti. Tokius gamtos išbandymus atlaikė augalas, egzistavęs prieš šimtus milijonų metų.
„Fosilijos atskleidžia, kokios buvo seniausios gyvybės formos. Jų aptikti galima šviesiose uolienose. Štai – vandens gyvūnėlio nariuotakojo trilobito liekana. Jie gyveno – tik įsivaizduokite! – netgi prieš 500 milijonų metų, kai dar nebuvo jokių žinduolių ar roplių“, – kitą eksponatą rodė S.Stasiūnienė.
Šis uolienos gabalėlis, kuriame išlikęs aiškus trilobito uodegos ir užpakalinės dalies įspaudas, – tai ir kitų pirmykščių mažų gyvūnėlių kapinynas.
Toliau eilė – S.Stasiūnienės rastam eksponatui, vadinamam keistais vardais: velnio pirštu, laumės speniu ar perkūno kulka.
Buvo dinozaurų maistas
Anksčiau manyta, kad velnio pirštas susiformuoja žaibui trenkus į smėlį. Bet stebino vienas dalykas: kodėl visi šie daiktai – su maža skylute.
Mokslininkai išsiaiškino, kad iš tiesų tai yra galvakojo moliusko liekana, tiksliau, sukietėjusi uodegos dalis, kuria jis gindavosi nuo priešų.
Šitie galvakojai, kuriems kojos augo iš galvos, visiškai išnykę. Tolimi jų palikuonys yra mums gerai žinomi kalmarai.
Bet didžiausias džiaugsmas S.Stasiūnienei – tai Ventos regioniniame parke kartu su draugu Linu Klovu aptiktas Juros periodo laikotarpio amonitas perlamutriniu kiauteliu.
„Parodžiau Linui nuotrauką ir pasakiau, jei tik ras ką nors tokiais žėrinčiais ranteliais – tegu rėkia. Ir jis iš tiesų surado atkąstą dinozauro amonitą!“ – džiaugsmu vis dar spinduliavo pašnekovė.
Neaišku, ar tikrai kažkas to amonito atsikando, ar kitaip jis aptrupėjo, bet maži moliuskai buvo dinozaurų maistas.
„Aš nepatikėjau, draugo klausiau: „Gal tu jį ten užkasei, dėl to ir suradai? Dalis rantelių iškart žėrėjo, po to atsargiai nuploviau, ir pasimatė visas grožis“, – tęsė S.Stasiūnienė.
Sūnus Aistis taip pat susidomėjęs mamos hobiu, jis yra radęs gintarų ir koralų fosilijų.
Ateiviai pametė sraigtelį?
„Turiu ir ateivių pamestą orlaivio sraigtelį“, – juokavo S.Stasiūnienė, rodydama fosiliją, labai primenančią miniatiūrinį sraigtą uolienoje.
Ji paaiškino, kad tai – jūros lelija vadinamo gyvūno liekana. Kaip ir koralai yra gyvūnai, nors klaidingai laikomi augalais, taip ir ši jūros lelija turėjo narelius, kotelį. Pastarasis primena tobulą žvaigždutę. Ši suakmenėjusi dalis ir matyti S.Stasiūnienės rastoje uolienoje.
„Su kolegomis kartą diskutavome, ką žmogus sukūrė pats, nežiūrėdamas į gamtą. Kažkas pasakė, kad pina tinklus. Betgi ne! Vorai tinklus rezga, ir ne bet kaip, o seilėmis. Taigi gamta yra talentingiausia menininkė“, – šypsojosi pašnekovė.
Ji aiškino, kad fosilijos – tai raktas suvokti, kaip keitėsi gyvybė, iš kur atėjome ir mes, žmonės, tos pačios gamtos dalis.
Jau parengus straipsnį, S.Stasiūnienė pasidalijo džiugia naujiena – juodviem su L.Klovu pavyko rasti dar vieną amonitą.
„Jį ir vėl pastebėjo Linas. Man širdį glosto, kad ir jis užsidegė fosilijų paieškomis ir kad jam vėl taip pasisekė“, – kalbėjo pašnekovė.
Šis amonitas ne taip gerai išsilaikęs kaip pirmasis, bet didesnis.
O dėl vieno iš savo radinių panevėžietė kreipėsi į šalies geologus, nes tiksliai nežino, kas tai. Kol kas ji nesulaukė jokio atsakymo.
Projektas „Krašto santakos“
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Stasiūnienė paaiškino, kad uolienas reikia įdėmiai apžiūrėti. Taip ji aptiko net prieš 500 milijonų metų gyvenusio trilobito įspaudą.
2. S.Stasiūnienei didžiausias džiaugsmas – su L.Klovu rastas amonitas, menantis laikus, kai Žemėje gyveno dinozaurai.
3. Lauko akmenyse galima pastebėti seniai nebeegzistuojančių gyvūnų liekanų.
4. Velnio pirštas apipintas mitais, bet tai – sukietėjusi moliusko uodega.
5. Pusiau perskilęs akmuo atskleidė savo paslaptį – paparčio protėvio fosiliją.
6. J.Ivonaitienė gintarą su inkliuzu parodė per mikroskopą.
7. Taip atrodė mašaliukai prieš 50 milijonų metų.
8. Amonito krašteliai žėri spalvingu perlamutru.
9. Koks tai radinys, S.Stasiūnienė dar aiškinasi, laukia geologų nuomonės.
10. Vienodų gintarų nėra, kiekvienas savaip įdomus. Bet rausvas S.Stasiūnienei – pats brangiausias, nes sukelia mielus prisiminimus.
11. S.Stasiūnienė brangina vaikystės nuotrauką, kurioje ji – su baltu kaspinu ir gintaro karoliais.
12. Šie dantys priklausė ledynmečiu gyvenusiam žinduoliui – arklio arba jaučio protėviui.
13. Sūnus Aistis savo radiniais gali didžiuotis.
14. Neseniai L.Klovui pavyko rasti ir antrą amonitą!
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
