Įsiprašėme tik per atokvėpį
Įsiprašyti į svečius pas japonę keramikę Noe Kuremoto, su šeima gyvenančią Rokiškio rajone, vienkiemyje ant Sartų ežero kranto, nebuvo paprasta.
Pas ją norėjome vykti dar pavasarį, per patį gamtos grožį, bet susitikimą teko nuolat atidėlioti dėl didelio kūrėjos užimtumo. Ji intensyviai ruošėsi parodoms: vasaros pradžioje Paryžiuje, paskui Londone, Briuselyje, rudeniop Berlyne.
Vienoje didžiausių Europoje meno parodų Berlyne N.Kuremoto rodė kelis kūrinius iš dar tik gimstančios naujos serijos „Džiomon indai“.
Rudenį ji prisistatė renginyje „Art Vilnius 2025“, gruodžio pradžioje atidarė parodą sostinėje privataus kolekcininko erdvėse.
Ištaikėme momentą per mažą atokvėpį tarp parodų prieš Kalėdas, tuo laiku, kai menininkė dar tik dėliojosi naujas komplektuojamų parodų keliones.
Jos keramika iš Lietuvos jau keliavo į Briuselį ir Niujorką, rodyta Danijos ir Italijos galerijose. Ir čia pat – Kriaunų muziejuje.
Didelis, platus darbo stalas
Pasarčių kaime esanti 43 metų keramikės ir jos bendraamžio vyro Edvino Vavilovo sodyba pro plikus medžius matosi nuo kelio, iš kito ežero kranto, tačiau namai pasiekiami tik siauručiu žvyrkeliu pro retą miškelį.
Matyti, kad gyventojai – naujakuriai, vyksta pastatų remontas. Teritoriją saugo du didžiuliai keturkojai sargai.
Iš lauko patenkame tiesiai į keramikės dirbtuvę. Didelę jos dalį užima stalas. Ant jo dar nebaigti kūriniai – baltutėliai savotiškų formų indai.
Stelažuose pilna visokio meno, ant sienų kabo eskizai, juostelės su glazūrų pavyzdžiais.
Klega keturiomis kalbomis
Vienas po kito į dirbtuvę suguža šeimos atžalos: 7 bei 5 metų sūnūs ir 3 metų dukra. Ketvirtąjį, metinuką, keramikė atsineša ant rankų.
N.Kuremoto mūsų šalyje gyvena ketvirti metai, lietuviškai taria vos kelis žodžius, užtat visi vaikai laisvai šneka keturiomis kalbomis: lietuviškai, japoniškai, angliškai ir rusiškai.
Kambarį užpildo linksmas vaikų klegesys, šilumą skleidžia krosnelėje spragsinčios malkos.
Vienam šelmiui užsirangius ant stalo, tėtis jį sudrausmina, primena, jog mamos studijoje viskas dužu, reikia elgtis atsargiai.
Vaikai tuoj susiranda užsiėmimą – iš maišelio traukia kriaukleles ir dėlioja ornamentus.
Tokioje be galo jaukioje ir šeimyniškoje aplinkoje vyksta mūsų pokalbis apie kūrybą.
Į praeitį – ne iš ilgesio
Norėčiau iš pačios N.Kuremoto lūpų išgirsti, koks jos meninis svoris pasaulio keramikų bendruomenėje, nes pagal tai, kaip dažnai kviečiama į solidžias parodas ir kūrybinius renginius, galima spręsti, jog yra pripažinta, vertinama ir plačiai žinoma.
„Mano meninis svoris nedidelis. Tas faktas, kad tave daug kur kviečia, dar nereiškia, jog esi geras menininkas. Pažįstu daug puikių kūrėjų, kurių niekas niekur nekviečia. Gal todėl, kad jie nepatogūs ar dar dėl kitų priežasčių“, – kuklinasi.
Anot pašnekovės, visa jos kūryba kalba apie Japoniją, tiksliau – apie gimtosios šalies tolimos praeities ir dabarties sąsajas. Patikina, jog tai ne ilgesys, o tiesiog tokia jos meninė kalba ir kryptis.
Vaisingumo indus lipdė prieš 10 tūkstančių metų
Vieni baltieji indai glotnūs, kiti gruoblėti, bet pagrindiniais kūnais panašūs, skiriasi tik puošybos elementais ir išsišovusiomis detalėmis. Pasak menininkės, tai –Džiomon – vaisingumo indai, kolekcija. Ją kuria įkvėpta tolimos praeities.
N.Kuremoto pasakoja, kad Japonijos teritorijoje kasinėjimus atlikę archeologai nustatė, jog vaisingumo indai buvo lipdyti daugiau nei prieš 10 tūkstančių metų, Džiomonų laikotarpiu, kai dar nebuvo religijos ir medicinos, o gimdymai buvo itin pavojingi. Žmonės buvo prietaringi, tad šiuos indus naudojo kaip simbolius, turinčius įtaką sėkmingam naujos gyvybės atėjimui.
Pirmuosius šios kolekcijos kūrinius N.Kuremoto pristatė Paryžiuje, dalį rodė Berlyne, dabar lipdo toliau.
Kai vaisingumo indų serija bus baigta, keliaus į Niujorką arba Daniją – autorinei parodai.
Gelbėjo tikėjimas simbolio galia
Menininkė aiškina, jog šie indai jokiu būdu nėra archeologinių radinių kopijos, o tik meninės interpretacijos.
Juos kurti įkvėpė faktas, kad ritualinius dubenis, turėjusius tarnauti saugiam naujos gyvybės atėjimui, lipdė žmonės, visai tam neturėję sąlygų.
„Man kėlė nuostabą, kaip išvis anuomet buvo įmanoma tokius indus sukurti? Turint omeny, kad molis buvo „laukinis“, neišgrynintas, nebuvo jokių keramikos degimo krosnių, degdavo tiesiog požeminėse ertmėse. Net ir šiandieninėmis techninėmis galimybėmis, žiniomis ir patirtimi gan sudėtinga kompleksiškai nulipdyti tokį indą.
Vadinasi, jie taip stipriai norėjo užtikrinti naujos gyvybės atėjimą, kad darė neįmanoma“, – kalbėjo keramikė.
Pasak pašnekovės, Džiomonų puodų lipdytojai anuo istoriniu laikotarpiu buvo dar tik medžiotojai ir rinkėjai, bet jau turėjo supratimą, kas yra dvasinis pastiprinimas – lipdė sudėtingus molinius sargus motinoms ir jų nešiojamoms naujoms gyvybėms.
Juk tie puodai praktiniame gyvenime tarsi ir neturėjo vertės, esą vienuose gyveno gimdyvėms gelbstinčios dvasios, kituose laikytos šventos žolės. Viskas susivedė į tikėjimą simbolio galia, matyt, ir pats lipdymo procesas teikė stiprybės ir ginė šalin baimes.
Motinystė visais laikais buvo iššūkis
Kaip motinos prieš 10 tūkstančių metų turėjo iššūkių ir ieškojo išeičių, taip ir šiuolaikinės motinos, augindamos vaikus, turi įveikti savus kliūčių ruožus.
„Šiandien nusprendusi turėti vaikų moteris taip pat rizikuoja: karjera, ramiu miegu naktimis, sveikata, pomėgiais, laisvalaikiu. Jos iššūkiai kitokie, bet vis tiek iššūkiai. Manau, kad vaisingumo indų reikia ir dabar. Tai mano meilės laiškas motinystei“, – paaiškina, kam skirta baltoji serija.
Pati menininkė šiuo metu patiria žydinčią motinystę, yra nuolat apsupta savo vaikų.
Kaip įmanoma kurti, kai šalia pulkas mažylių?
„Tai nėra paprasta, ramu ir lengva. Molis vienoje rankoje, keturi vaikai šokinėja po studiją, kartu ir mano galvoje. Tai kova. Grumtynės. Kasdienės derybos su laiku, triukšmu, meile ir savimi“, – laiminga šypsosi pašnekovė.
Matė, kaip lipdo gausią palydą mirusiajam
Palubėje išrikiuotos tarsi ant tvirtų kojų stovinčios tamsios figūros.
„Tai haniwa – tradicinės molinės karių skulptūros, naudojamos per laidojimo ceremoniją. Jas gamindavo ruošiantis laidotuvėms, dėdavo į kapavietes, kad saugotų velionį pomirtiniame gyvenime. Tai vėlgi mano senovinių figūrėlių interpretacija“, –aiškina keramikė.
Kai buvo maža, pati matė, kaip šermenų metu gimsta haniwa: didelis kiekis suaugusių žmonių susikaupusiais veidais formuoja velionį anapusiniame pasaulyje turėsiančius lydėti karius.
Studijoje likę tik keli haniwa, net 43 akmens masės skulptūros šiuo metu eksponuojamos privačioje galerijoje Vilniuje.
„Šiandien ne tik mirusiesiems reikia apsaugos, bet ir gyviesiems, pratisai dalyvaujantiems „žiurkių lenktynėse“ – besivejantiems tariamas gėrybes, gyvenantiems nuolatiniuose stresuose. Tokiose būsenose kenčia siela“, – kalba kūrėja.
Ir rodo dar vienus kūrinius – baltas arkas, skirtas šio pasaulio gyventojų apsaugai.
Jos gimė prisiminus gyvenimo Londone epizodus. Važiuodama metro dažnai girdėjo frazę: „Šitas gyvenimas mane žudo.“
„Realiai jų niekas nežudė, jie turėjo omeny dvasinę mirtį“, – prisiminė asmeninius potyrius.
Kad nugalėtum blogį, tenka pirmiau pripažinti
Abipus langų kabo juodos raguotos kaukės. Pasak menininkės, tai vėlgi iš senovės, bet kaukių naudojimo tradicija gyvuoja iki šiol. Kaukės vadinamos šešėliais ir simbolizuoja blogį. Į dienos šviesą ištraukiamos kasmetinių švenčių metu.
Idėja tokia, kad žmonės prie įėjimo į namus kabina šešėlio kaukę ir tokiu būdu kviečia pasirodyti blogį, ateiti į namus.
Dažniausiai blogį simbolizuojančia būtybe persirengia tėvas ir beldžiasi į duris, vaikai turi jį priimti, o paskui išvaryti iš namų.
„Šitoje tradicijoje mane sudomino tai, kad primenama apie žmogaus dvipusiškumą, mes galim būti tiek geri, tiek blogi. Žmogus linkęs save apgaudinėti, idealizuoti, manyti esąs labai geras, protingas ir visoks labai labai. Mes prisidengiame kaukėmis, kad paslėptume savo blogąsias puses. Dažnai tai darydami pamirštame save tikruosius.
Kaukės kabinimo prie namų durų tikslas – prisikvietus blogį, reikia jį pripažinti, iškelti į paviršių, priimti jį tam, kad pažintum ir su juo kovotum“, – aiškina kūrinių prasmes.
Finansinės sėkmės simbolis
„Gal kinų restorane ar parduotuvėje matėte molinius kačiukus, mojuojančius rankytėmis?“ – klausia mūsų.
Ir čia pat paaiškina, kad aptakių formų baltos, šiek tiek paspalvintos figūros lentynoje yra kačiukai, kilę iš Japonijos. Jie simbolizuoja turto pritraukimą, nebūtinai materialinį. Ir dvasinį – galbūt tas savybes, kurių norėtum turėti. Šiais laikais jie popkultūros dalis, dažnai stovi ten, kur verslas, kur laukiama pinigų srauto.
Tada jau kalbame apie tų senovinių simbolių, apgyvendintų mūsų laikmetyje, seriją.
„Simbolio filosofiją pritaikau šiandieniniame kontekste. Nors vertybių ir prioritetų sistema smarkiai skiriasi, bet vis dar ją galima pritaikyti, nes turbūt žmogus iš esmės nesikeičia“, – dalijasi įžvalgomis.
N.Kuremoto patikina, jog Japonija yra vis dar smarkiai prie tradicijų prisirišusi šalis.
Tradicijų įtaka tokia stipri, kad jai augant dar buvo laikomasi senojo požiūrio, kad visa, kas siejasi su materialiu turtu, ne silpnosios lyties reikalas, apie pinigus kalbėti nedera, mergaičių ir moterų nereikia šviesti kaip tvarkytis su pinigais, niekas nemokė ir strateginio mąstymo finansų srityje.
„Palikdama namus Osakoje ir išvykdama studijuoti į Londoną, apie pinigus žinojau tik tiek, kad už juos galima ką nors nusipirkti, bet visiškai nenutuokiau, kokią vertę jie turi“, – prisipažįsta.
Akys atsivėrė toli nuo namų
Londone ji greit suprato, kad materialinė gerovė yra daug svarbesnė, nei iki tol įsivaizdavo. Paaiškėjo, kad be pinigų neišsiversi, kiekvienas žingsnis reikalauja jų.
Neilgai trukus aplankė ir mintys, kad senovės filosofija, paskatinusi žmones gaminti kačiukus, pinigų pritraukimo simbolius, greičiausiai nebuvo vien apie materialinį turtą.
„Tai šiandienio kapitalistinio pasaulio žmonės, besivaikantys materialinės gerovės, savaip interpretavo tūkstantmetę idėją, jog anais laikais irgi vaikytasi materialinės gerovės. Aš darau prielaidą, jog tai klaidinga senovės filosofijos interpretacija. Manau, kad šita katė buvo naudojama ne pritraukti materialųjį turtą, bet padėti pritraukti tai, ko tau trūksta – gal dvasinį, gal kūrybinį turtą“, – dalijasi pamąstymais.
Visi kūriniai, kuriuos lipdo N.Kuremoto, turi aiškią nematerialią funkciją: vienaip ar kitaip saugoti jį įsigijusį šeimininką.
Kas jos kūrinių pirkėjai? Gal tik japonai, atpažįstantys istorinius simbolius ir žinantys jų prasmes?
„Ne tik japonai. Kūrinius įsigyja žmonės, tikintys mano idėja. Arba jie jaučia, jog reikia talismano ar simbolio, kuris primintų, kur dvasiškai reikia susitelkti“, – mano pašnekovė.
Iš pradžių kraustymuisi priešinosi
Gyvenimas Lietuvos pakraštyje, viensėdyje, kur per kelis kilometrus nėra jokio žmogaus, menininkei jau įprastas dalykas.
Kodėl atsidūrė būtent čia?
„Atsekiau paskui vyrą“, – atsako trumpai.
Jis ne iš šių vietų, kaunietis. Tiesiog šeimos gyvenimui rinko vietą kuo toliau nuo žmonių.
„Aš esu intravertė, žmonių man iš principo nereikia, be problemų galėčiau gyventi tamsioje oloje. Kai gyvenome Londone, į studiją eidavau kaip įmanoma anksčiau, ten praleisdavau 14 valandų, su niekuo nebendraudavau, grįždavau vėlai“, – atvirauja.
Čia pat pripažįsta, kad nors ir nepasigenda žmonių, bet be pažinčių rato neišgyventų, kažkokia socialinio bendravimo bazė turi būti.
Visgi po gyvenimo megapoliuose priimti sprendimą kraustytis į pamiškę nebuvo lengva, juolab kad niekada nebuvo susidūrusi su kaimiška buitimi. Baiminosi kontrastų, kuriuos teks patirti atvykus iš patogumus teikusių urbanizuotų struktūrų.
„Kraustytis bijojau, daug metų tam priešinausi, jaučiau net fiziologinį atstūmimą“, – neslepia, kaip sunkiai teko įveikti save.
Kasmet atskrenda motina
Apie tai, ar labai sunkūs buvo pirmieji metai, keramikė nutyli, tik tarsteli, kad kai atsikraustė, sename mediniame name nebuvo nei elektros, nei vandens, nei kelio iki jo privažiuoti.
„Komforto mažiau, bet yra kitų privalumų: ko nors atsisakai, ką nors gauni“, – taip žiūri į pokyčius.
Dabar jau viską turi – karštą vandenį, vonią ir kitus miestietiškus patogumus.
„Nematau priežasties, kodėl tiek triūso įdėję turėtume šią vietą palikti. Perteklinių patogumų stoka yra tik laiko klausimas“, – šypsosi ji.
Šeimai atsikrausčius į Pasarčius, kasmet iš Japonijos atskrenda moters motina ir čia vieši pusmetį.
Menininkė patikina, jog kaimiška buitis mamai ne kliūtis – ji gimusi pokario metais, mačiusi vargo, tad jos niekas negąsdina.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Galbūt baltieji vaisingumo indai tikrai veiksmingi, jei menininkė sugeba derinti pilną iššūkių motinystę ir kūrybą.
2. ir 3. N.Kuremoto dirbtuvėje tenka suktis kartu su mažyliais. Prie tokios kasdienės situacijos ji prisiderino kaip ir prie lietuviško kaimo buities.
4. Visa N.Kuremoto kūryba yra apie tolimos Japonijos praeities simbolių filosofiją, pritaikytą šiandieniniame kontekste.
5. Parodai N.Kuremoto paruošė gausią hanawa karių kariuomenę. Vaikystėje pati matė, kaip velionio artimieji tokius karius lipdo.
6. Senoviškų japoniškų formų baltosios arkos skirtos gyvųjų apsaugai.
7. Raguota šešėlio kaukė yra blogio simbolis, irgi atsiradęs senovėje.
8. Aptakūs „kačiukai“ senovėje, o ir dabar atlieka turtų pritraukėjų funkciją.
9. Vienkiemyje ant Sartų ežero kranto keramikės N.Kuremoto šeima rado didelį turtą: gamtos grožį, ramybę ir tylą, tas padeda kūrybai. A.Švelnos nuotr.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
