Net palietę klausia, ar ne fabriko gamybos
Kupiškietės Valdemaros Čeknytės mezginiai tokio dailumo, kad dažnas, net rankomis palietęs, dar pasitikslina, ar tikrai tai ne fabrikinis, o rankų darbas.
Moteris įvairiausių grožybių yra primezgusi kalnus, tik labai jau kuklinasi juos demonstruoti.
Viešai savo kūrinius ji rodė tik vieną kartą, kai Kupiškio tautodailininkų buveinėje „Židinys“ vieną vasarą buvo surengusi autorinę parodą.
„Kupiškis – mažas miestas, vieni kitus pažįstam, daugelis žino, kad mezgu, o kaip tie mezginiai atrodo, mato ant manęs“, – šypsosi pašnekovė.
Ji išties dažniausiai vilki ne pirktiniais, o pačios susikurtais apdarais.
Butą dalinasi su... siūlais
Tuomet, kai vykstame pas auksarankę į svečius, ji savo aprangą priderina prie aplinkos – prie vėlyvo rudens nudažytų ryškiaspalvių medžių lapų ir nurudusios žolės: pasidabina pilkšvai smėline, sudėtingomis pynėmis raštuota suknia ir geltonu kardiganu – ilgu sumetamu megztiniu.
Gatvėje šalia geltonų medinukų ir lapais nuklotos Kupos pakrantės toks derinys atrodo lyg natūrali gamtos dalis.
Moteris įspėja, kad jos bute labai mažai vietos, neaišku, ar išsiteksim, mat didžiąją dalį erdvės užkariavę mezginiai ir maišai su siūlais. Net nuogąstauja, kad jos būstas mums pasirodys netvarkingas.
Bute preciziška tvarka – vėliau šeimininkė prisipažins esanti pedantė. Bet apie mažą erdvę nesumeluota: siūlų maišeliai koridoriaus gale net lubas siekia.
Augusią tarp brolių mama rengė raudonai
Įsitaisome prie stalo labai jaukioje virtuvėje. Krepšyje po radiatoriumi pūpso pilkas mezginys. Tai kiauraraščiu neriama puošni skara.
Sako, seniai apie tokią svajojusi, bet vis laiko stigo.
„Išmezgus vieną eilutę skara padidėja tik puse centimetro, o tą eilutę mezgu 1 valandą ir 20 minučių“, – paaiškina, kiek laiko suėda toks užsiėmimas.
Prioritetas – lininiai ir medvilniniai siūlai, iš vilnonių mezga rečiau.
Labiau mėgsta nerti ar megzti didelius daiktus, bet, jei reikia, knebinėjasi ir su mažais.
Kas tie maži, atnešusi rodo baltą nertą rankinuką. Lygiai tokių pat numezgė net penkis. Sau ir draugėms. Aksesuaro reikėjo, kai visos vyko į „Baltos vakarienės“ renginį hortenzijų lauke už Kupiškio.
„Skirtus draugėms dar papuošiau nertomis gėlytėmis, o aš pati mėgstu minimalizmą“, – paaiškina.
Pasako ir apie mėgstamas spalvas: visi prigesinti žemės tonai. Gražiausia – natūralaus lino spalva.
„Negaliu pakęsti raudonos, nes mane, augančią su dviem broliais, vaikystėje mama rengdavo ryškiai“, – juokiasi.
Į mezgimą įniko deficito laikais
„Mano tėvonija – 10 kilometrų už Kupiškio buvęs Raknių kaimas. Jį nušlavė melioracija, mūsų namų vietoje neliko nieko, jokio medelio“, – pasakoja.
Su tėvais į Kupiškį atsikraustė būdama 15-os, bet kurį laiką sodyba dar buvo, joje gyveno močiutė.
„Važinėdavom į kaimą močiutei padėti. Esu gamtos vaikas, prisiminimuose tas laikas, kol buvo močiutė ir sodyba, pats šviesiausias“, – sako pašnekovė.
Ir dabar, gyvenant daugiabutyje, jai būti gamtoje tolygu kvėpuoti.
Nuo mažų dienų mezgimais ji neužsiėmė, kaime vaikams buvo sočiai privalomų nudirbti ūkio darbų.
O štai mama mezgė, nes dirbo Panevėžio „Tulpei“ priklausančiame Rokiškio padalinyje. Traukiniu vykdavo į Rokiškį parsivežti siūlų ir mezgė megztinius.
Mama taip pat apmegzdavo visą šeimą. Iš savos vilnos, nes laikė būrį avių.
„Avis reikėdavo nukirpti, vilną paruošti, ir mes, vaikai, tame procese dalyvaudavom“, – prisimena.
V.Čeknytė pati rankdarbiais užsiėmė tik po studijų.
„Tada visos mezgėm, nes nebuvo kuo apsirengti“, – mena deficito laikus.
Ji turi prekybos ekonomistės diplomą ir pagal specialybę 27 metus dirbo rajono kooperatyve „Kupiškio prekyba“.
Didelis džiaugsmas, kad kitus pradžiugina
Moteris vieną po kito neša rodyti rankdarbius: dailias, kruopščiai sumodeliuotas, vis kitokių raštų lino suknias, palaidines, megztukus, didžiules staltieses.
Ant stalo kloja ir įvairiaspalvius medvilninius maišelius, skirtus eiti į parduotuvę. Jie labiau panašūs į austus nei megztus, toks dailus darbas.
Ar negaila į tokį kūrinį produktus krauti?
„Man negaila. Visą vasarą apsipirkti ėjau su lininiu maišeliu. O štai draugės, kurioms Kalėdų proga tokius mezginius padovanojau, jų gaili, krautuvėn nesineša“, – juokiasi.
V.Čeknytė savo mezginiais niekur neprekiauja, tik dovanoja.
„Džiaugsmas, kad žmogų pradžiuginau, man yra tarsi dopingas. Tai pati geriausia grąža už įdėtą triūsą“, – sako moteris.
Ji mezga ne visiems.
„Mezgu tik tiems, kam patinka, ką aš darau. Štai broliai nuo mažumės megztų drabužių nemėgo, tai ir dabar jiems savo rankdarbių neperšu. Jei draugės ko paprašo, tai atneša savų siūlų“, – kalba kupiškietė.
Vasaromis, kai darbuotojai išeina atostogauti, V.Čeknytė gauna darbo Kupiškio etnografijos muziejuje. Vienu metu jos nerta staltiese buvo uždengtas antrame muziejaus aukšte esantis apvalus stalelis. Lankytojai tuoj įvertino tą grožį, prie to stalelio ėmė darytis fotosesijas.
Geriausia – neįsipareigojusi
V.Čeknytė daugiausia mezga šaltuoju sezonu, nes nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens turi darbų savo sode.
„O namie be mezgimo negaliu, čia kaip priklausomybė. Kainuoja brangiai, kaip ir visos priklausomybės, bet kitaip negaliu, nes esu namų žmogus, man reikia sėdėti vietoje ir ką nors veikti, esu labai smulkmeniška krapštukė“, – taip save apibūdina.
Tėvai prie darbo lenkė, tai ir sočiai valios dabar mezgimais užsiimti.
O juk pagal darbų dailumą galėtų prie tautodailininkų prisijungti.
„Ten pas juos reikia kasmet privalomai parodoms mezginių priruošti. Man smagiau, kai nuo nieko nepriklausau, nesu niekam įsipareigojusi. Bet jei pakvies, tada galvosiu“, – šypsosi moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Čeknytės mezginių dailumas atima žadą, dar stebina jų dydis ir raštų įvairovė.
2, 3. Šie medvilniniai krepšeliai skirti pirkiniams.
4. Dailieji rankdarbiai vasarą rodyti tautodailininkų būstinėje surengtoje parodoje.
5. Pati mezgėja su dailiaisiais krepšiais eina į parduotuvę, o jos draugės tuos mezginius taupo.
6. 7. Nertos lino suknelės yra kasdienis vasarinis kupiškietės rūbas.
A.Švelnos nuotraukos
_sk0.jpg)
