„Kas nutiko?“ – šaukiu per tvorą.
„Einu skiepytis“, – uždususi sušvokštuoja. O kad mėgsta šnekėt, tai paleidžia durų rankeną, įsikabina tvoros ir nuo A iki Z aiškina situaciją.
Baksteli pirštu į galvą. Ką tik išsiplovė. Ir visą kūną kempine su muilais nušiūravo. Peržiem nušerpetijusius kulnus nugremžė, nagus dailiai nudildė.
Žodžiu, dabar nusimazgojo ypatingai. Kaip paskutinįkart. Kaip kad prausia žmogų lydėdami Amžinybėn.
„Amžinybėn? O sakei, kad skiepytis...“ – nepagaunu prasminio ryšio.
Plepalams Zita kantri. Aiškina nuodugniau. Taigi, eina skiepytis, bet ruošiasi lyg graban gult. Maža kas gali nutikti. Matai, sako, gali ir trombozė ištikti. Nesvarbu, kad Lietuvoj nuo skiepo dar niekas nemirė, bet jeigu? Tai nusišvarino, kad namiškiams nebereikėtų rūpintis.
„Algeliui dvi tašes sukroviau. Vieną – paskutinei kelionei, su gražiais apatiniais ir greitosiom susiorganizuotom įkapėm, kitą – ligoninei, jei kartais atgaivintų ir dar bandytų gelbėt“, – aiškina.
Sako, Algeliui ir raštą įteikė, kaip laidotuves organizuoti, telefonų numerių sąrašą kam pranešti.
„Įkapes pirkau su 50 procentų nuolaida. Dabar mažai kas bešarvoja, iš morgo tiesiai į krematoriumą veža, tai prekės užsistovėjusios“, – pasidžiaugia, kad ir toj vietoj sutaupė.
„Ką jau čia tamstai mirti, dar gyvent ir gyvent. Ne kokiai sunkiai operacijai guliesi, juk tik skiepytis eini“, – sakau kaimynei.
O ji kaip kirviu nukerta, kad guosti nereikia, esą pati žino, kad kieno jau kieno, bet jos organizmas tai abejotinai vakcinai visom išgalėm priešinsis. Ir sapnas blogas aplankė, ir nuojauta lyg prieš pasaulinį karą.
Tema neišsemiama, būtų dar daug paporinusi, bet prasivėrė durys ir Algelis šūktelėjo, kad mėsa keptuvėj svyla. Zita bėgte vidun. Dar spėjo informuoti, kad šermenims atneščiau kalijų, kitų gėlių nemėgsta.
Po poros valandų matau pro langą, kaip Zita sėda į mašiną, Algelis palaiko rankinę, užtrenkia duris ir jų automobilis išrieda vakcinavimo centro link.
Po 20 minučių toji pati mašina įsuka į kaimynų kiemą, Algelio prilaikoma Zita žengia namo. Rodos, lyg ir svyruoja, o gal čia tokia senatvinė eigastis.
Kitą rytą, dar su patamsiais, suskamba telefonas. Ekrane Zitos vardas. Dar neatsiliepus širdį sugniaužia šaltis, vajergau, matyt, bėda, ko tokią ankstybę skambinti?
„Klausyk, gal manęs visai nepaskiepijo? Gal suleido vandenį ar dar ką? Tikrai nemirsiu“, – net labai žvaliu balsu šaukia kaimynė.
Sako, nuo pirmos skiepo minutės laukė simptomų: šaltkrėčio, temperatūros, skausmų, traukulių, pykinimo ar bent vidurių sukimo. Laukė reakcijų, kad organizmas parodytų, jog kovoja.
„Taip išeina, kad jis nekovoja? Negana, kad nenumiriau, bet dargi nė nesublogavau!“ – piktinasi šalutinių poveikių nebuvimu.
Raminu, kad prastai po skiepo jaučiasi tik nedaugelis, bet Zita šiaušiasi. Taip labai siaubingam skiepo poveikiui ruošėsi, ir še tau, yra sveika kaip ridikas.
„Bet gal dar subloguosiu?“ – viltingai klausia ji. Ir entuziastingai ima rutulioti tą temą.
Žiovaudama žvilgteriu į laikrodį – dar tik penkta ryto!
„Zitute, man rodos, tau visgi pasireiškė šalutinis skiepo poveikis“, – sakau iš lėto.
„Kooooks?“ – balse neapsakomas džiugesys.
„Miegas sutriko ir...“ – nespėju baigti. Kaimynė įtaria, kad rimtai į jos problemą nežiūriu, ir supykusi numeta ragelį.