Didesnis drebėjimas – kitur
Atsibundame pirmą rytą Kretoje nuo aliarmo signalo telefonuose, bet iškart nesuprantame, kas tai. O po akimirkos krusteli visas mūsų pastatas. Po to vėl ir vėl. Jis juda ir nežinai, grius ar ne.
„Kas čia?“ – klausia vyras.
„Žemės drebėjimas“, – atsakau, nes iš trijų kartų, kiek buvau Kretoje, tai jau antras kartas, kai juda žemė.
Kol svarstome, ar bėgti lauk, viskas nurimsta.
Kai po dviejų valandų nueiname pusryčiauti, niekas apie tai nekalba, lyg nieko nebūtų buvę. Visi linksmi ir laimingi. Mes irgi.
Pakalbinu ukrainietę padavėją – ji, kaip vėliau papasakojo, anksčiau pirmiausia karui prasidėjus bėgo į Lietuvą ir dirbo gamykloje, o sutarčiai pasibaigus pasidavė į Vakarus, surado prieglobstį šioje Graikijos saloje. Vidutinio amžiaus moteriškė atsako trumpai – jai baisiausias žemės drebėjimas jau įvyko, Ukrainoje, kai rusai užpuolė. Ir tebevyksta. O čia – smulkmena...
Jauniems – „įdomi patirtis“
Vis dėlto viena lietuvė feisbuke pasidalija, kad jai neramu – tai buvo antras pagal stiprumą sukrėtimas per jos beveik 20 metų gyvenimą šioje saloje. Labai jau smarkiai judėjo jos namas. Į tai keletas jaunų lietuvaičių atrėžė, kad, kaip dabar įprasta išsireikšti, tai buvo tiesiog įdomi patirtis.
Ką gi, kol namas ant tavęs neužvirto ir amžiams neprislėgė, katastrofos ir gamtos kataklizmai tau – tik „įdomi patirtis“.
Apie pastarąjį žemės drebėjimą, įvykusį Viduržemio jūros dugne už 120 kilometrų nuo Kretos, žiniasklaida rašė nedaug. Nes nebuvo aukų. Prieš keletą metų būtent šioje saloje pirmą kartą gyvenime patyriau tą patį, tik labai silpnai – begulint prie jūros ant šezlongo pasirodė, kad ėmė svaigti galva, svyruodama atsistojau ir viskas baigėsi – vėl tvirtai pajutau žemę po kojom. Viešbutyje, sakė, tada šviestuvai suposi.
Bet užtat apie tą drebėjimą skelbė visa pasaulio žiniasklaida. Nes epicentras buvo prie mažos salos netoli Turkijos krantų – ir ten virto namai, buvo sužeisti ir žuvo žmonės.
Molio spalvos lietus
Apie Kretą dar buvau girdėjusi, kad čia klimatas labai nepastovus – nuolat visomis kryptimis pučia vėjai, siaučia smėlio audros.
Ir išties – pamatėme, kas yra smėlio audra ir kuo ji baigiasi.
Kai vėjas susuka smėlio sūkurį ir drebia jį kelyje į tavo išsinuomotą mašiną, kaip ir nieko, juk ne kabrioletą išsinuomojai, – važiuoji toliau.
Bet tada prasideda lietus ir netrukus pastebi, kad valai ne skaidrų vandenį nuo žliaugiančių stiklų, o molio spalvos skiedinį. Mašina, kai grįžęs atgal į viešbutį pamatai, – visa molina.
Tokia pat molina pluta pasidengę plytelėmis iškloti viešbučio plotai po atviru dangumi. Juos nuplauti sutelkiamas visas pagalbinis personalas – pila vandenį ir zulina zulina tuos takus...
O jūros horizontas tomis dienomis skendi keistoje rožinėje migloje.
Tie kilometrai apgaulingi
Į bene gražiausią Chanijos miestą nuvažiuojame autobusu. Už 40 km kelionę sumokame po 5 eurus. Įlipę siūlome pinigus vairuotojui, bet jis liepia laukti. Artimiausiame miestelyje įlipa konduktorius, parduoda bilietus ir išlipa laukti kito atvažiuojančio autobuso.
Siaučiant vėjams nepavyksta ištaikyti ir malonumo pamatyti nepaprastą lagūnų Balos paplūdimį – ten susijungia net trys jūros iš keturių, skalaujančių šią dievų salą. Tokiomis prastomis dienomis laivas ten neplaukia.
Užtat bent kiek pažįstantys Kretą žino, kad jei orai blogi – kirsk salą per jos pačią ploniausią vietą – nereikės nė šimto kilometrų įveikti – ir iš atšiauresnės šiaurės atsidursi šiltuose pietuose. Tie šimtas kilometrų, aišku, pakankamai apgaulingi – juk turi įveikti kalnus, o ten vingių vingelių – kai ką ir tikrai supykina. Bet vargą atperka pakelėse žydinčių oleandrų grožis – dabar jų metas.
Bet pasiekęs kokį istorinį hipių rojų – Matalos paplūdimį atsigauni. Ne tik nuo jūros vandens gaivos, bet ir nuo supančių uolų vaizdo. Tos uolos pilnos apvalių urvų – pasakojama, kad senų senovėje čia laidojo žmones, o apie 1960 metus iš viso pasaulio susirinkdavę hipiai juose gyveno, miegojo.
Jūros vanduo visoje saloje šaltokas, apie 17 laipsnių, bet įlindus kažkaip greit pripranti ir mėgaujiesi, šokinėji per aukštas bangas kaip savoj Palangoj.
Nuo vienuolyno – į palmių giraitę su ežeru
Tie, kas suka labiau į Vakarus, turi dvigubą galimybę – pamatyti ir Prevelio vienuolyną aukštai kalnuose, o nuo jų nusileidus – ir paplūdimį.
Vienuolynas veikiantis, bet svečių čia laukiama, bilietas 6 eurai. Už jį pamatai ir šventovę, ir muziejų su vertingais meno kūriniais. Kretiečiai dėkingi vienuoliams – tai jie organizuodavo sukilimus prieš pavergėjus turkus, tai jie visais laikais rūpinosi gyventojų švietimu, labdara.
Dauguma lankytojų ilgėliau užsižiūri į paukščių aptvarus su povais, gaidžiais, petardomis. Už jų tarsi ir elniai vaikšto...
Paplūdimys pasiekiamas tik pėsčiomis nuo arčiausios uolos, o besileidžiant atsiveriantis vaizdas išties unikalus – viskas viename: ir jūra, ir ežeras, ir upė, ir palmių giraitė.
Ir naminės žąsys, ir keli katinai. Jie vis sukiojasi prie didžiulės šiukšlių dėžės – juk dalis nesuvalgyto turistų maisto atsiduria joje. Šioje uždaroje erdvėje tėra viena šeimos kavinė, tad jai užsidirbti didelių pastangų nereikia – paprašius espreso kavos gauni tirpios kavos gurkšnį. Už 3 eurus.
Rožinis ir kartu laukinis
Nuo mūsų viešbučio visai arti – tik už kokių 7 kilometrų – vienintelis gėlo vandens ežerėlis Kurnas. Į jį gali nuvežti ir traukinukas (6 eurai pirmyn atgal), tuo labai noriai naudojasi pagyvenę vokiečiai, bet mes einame pėsčiomis. Žemėlapyje nurodyti takai kai kur specialiai ūkininkų užtverti, tad tenka brautis per brūzgynus ir bulvių laukus – tai va iš kur Lietuvon graikiškos bulvės keliauja! Bet tikroji vietos ūkininkų kultūra – tai alyvmedžiai, kone visa sala skendi jų karalijoje. Ir svetys negali iš čia išvykti nenusipirkęs pakelėje bent butelio alyvuogių aliejaus.
Vis dėlto įspūdingiausia vieta saloje, bent jau mums, – rožinis Elafonisi paplūdimys. Kai kas tvirtina, kad joks jis rožinis, bet mes tą spalvą tikrai įžvelgėm – ją sukuria spalvotų kriauklelių nuolaužos, sugulusios palei jūros krantą. Jei nekrenti paplūdimyje ant smėlio padrybsoti saulėje ir perbridęs siaurą vandens ruožą imi bristi per kopas, eini per visą salą iki pat jos galutinio taško – pajunti laukinės gamtos žavesį. Čia atsiskyrėliai deginasi ir maudosi nuogi. Tai ką, hipių paplūdimys šiais laikais persikėlė į šią vakarų pakrantę?
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. Chanijos miestas nuolat sulaukia kruizinių laivų, jie smarkiai traukia visų žvilgsnius. Dar įdomiau yra stebėti, kaip raudonas povandeninis laivelis paima iš laivo turistus ir plukdo juos į krantą.
3. Ežerėlis ir palmių giraitė – tikra Prevelio paplūdimio egzotika, dėl jos turistai čia plūsta.
4. Prevelio paplūdimys bene įspūdingiausiai atrodo iš aukštai, fotografuojant iš apžvalgos aikštelės. Į ją neišvengiamai patenka visi, nes mašinų kelio nėra.
5. Neginčijamas Prevelio paplūdimio šeimininkas – raibas antinas.
6. Štai kokį persirengimo kabinos durų mechanizmą išrado kavinės šeimininkai.
7. Oleandrai šiuo metų laiku karaliauja visoje saloje.
8. Prevelio vienuolynas turistus užlaiko ilgai – vien pasivaikščioti po jo teritoriją, užsukti į bažnyčią didelis malonumas.
9. Katinai saloje sulaukia ir paglostymų.
10. Chanijos mieste klientai į kavinę viliojami ir tokiu laivu ant stogo.
11. Paveikslas Prevelio vienuolyno muziejuje liudija, kad turkų užkariautojai buvo negailestingi, žiauriai bausdavo.
12. Po Kurno ežerą plaukioja visokie laiveliai. Turistai trokšta pamatyti vėžlių.
S.Balandytės nuotraukos
