Pasigrožim į miestą dar nė neįvažiavę
Ramygalos grožis bene geriausiai atsiskleidžia rudenį. Taip nusprendžiam lietingą dieną artėdami prie šio vienintelio Panevėžio rajono miesto.
Ramygala šiek tiek ant kalniuko, pro auksaspalvius medžių lapus aukštyn šauna vienatinis raudonas bažnyčios bokštas, aukštumėlės papėdėje vingiuoja Nevėžio intakas Upytė. Link centro vedančios gatvės aptūptos gražiai tvarkomais didesniais ir mažesniais medinukais. Daugelis jų atnaujinti, bet yra ir su ryškiomis laiko žymėmis, nepakeistų nuo pastatymo. Tarp jų įsimaišęs ir vienas kitas mūrinis pastatas.
„Manoma, kad ant Paliuko kalnelio, šalia dabartinių kapinių, stūksojusi medinė pilaitė, o joje buvo net kalėjimas“, – intriguoja mus pasitikusi ramygalietė keramikė Laima Kiškienė.
Su šia menininke Ramygalos istorinę bei kultūrinę apžvalgą ir pradedame.
Ieškoti lobių Ramygaloje mums dar padės gimnazijos muziejininkė Asta Žemkauskienė, tautiniu paveldu pripažinto malūno šeimininkai Vitalija ir Jonas Plučiai bei gimnazistai Deividas Liberis, Rokas Striška ir Gileta Švilpaitė.
Turi to, ko pas kitus nė su žiburiu nesurasi
Visi pašnekovai viens per kitą tikina, kad Ramygala – savotiška lobių sala. Visas senamiestis yra urbanistinis paveldas, vietovė istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XIII amžiaus, bažnyčia – tikras architektūrinis perlas, tarpukariu statytas ir iki šiol sėkmingai grūdus tebemalantis malūnas šalyje toks vienintelis. Visai greta yra telmologinis draustinis, o ir šiais laikais nuolat atsiranda išliekamąją vertę turinčių vertybių.
„L.Kiškienė mus garsina savo menais ir kasmet rengiamais kūrybiniais plenerais“, – mokyklos muziejininkė rodo į išskirtinį žalią namelį baltomis langinėmis ir kiemu, pilnu visokiausių grožybių.
Jame L.Kiškienė su savo šeima įrengė kūrybines erdves.
Kai tik pas ją į plenerus suguža menininkai, šeimininkė svečius būtinai pavedžioja ir po Ramygalą. Pripasakoja įdomybių, istorinius faktus pagražina vietinėmis legendomis. Tai dar vienas keramikės talentas – įspūdingais žodžiais nupiešti gimtinės praeitį.
„Rinko mergelė spanguoles, privargo pažliugusiom samanom klampoti, pamatė kalnelį, užlipo ir atsidūsėjo: ramus galas“, – pasako vieną Ramygalos pavadinimo kilmės variantą.
Belaisviai apylinkei atnešė keisčiausių pavardžių
„Dėl kalėjimo nė neabejokite, tikrai tokio būta. Įvairių laiko tarpsnių įvykiai ir Ramygalą lietė, visokie svetimšaliai tame kalėjime laikyti – juk aplink Ramygalą paplitusios visai nelietuviškos pavardės“, – patikina.
Viską pašnekovė paaiškina plačiau, remdamasi savo mergautinės pavardės – Liberytė – kilme.
Esą kai ateidavo laikas išleisti pilaitės požemiuose laikytus belaisvius, jiems sakydavo: „liberis“, o tai net keliose europietiškose kalbose reiškia „laisvas“, ir liepdavo eiti į visas keturias puses. Jos manymu, Liberių pavardė iš Ramygalos kalėjimo ir paplitusi. Kaip Samsonų ir Marozų, o Šegamogo pavardė, be Ramygalos apylinkių, vargu ar kur girdėta.
„Šegamogo pavardės kilmė slaviška – šag mogučij (galingas žingsnis): matyt, kažkurį čia atkakusį ir prievarta sulaikytą, o paskui paleistą asmenį vietiniai ir praminė didžiažingsniu“, – porina L.Kiškienė.
Pasipildė ir žaliuoju lobiu
Pasak A.Žemkauskienės, dabar, kaip ir nuo pat pradžių, svarbiausia vieta yra Laisvės aikštė. Ji net kelis šimtmečius tarnavo kaip centrinis turgus, aplink ją ir išdygo gyvenamųjų medinukų kvartalai.
Aikštės forma keista, lyg išplatėjimu perskirta gatvė. Nuo jos vedė keturi keliai: per Krekenavą link Žemaitijos, per Panevėžį link Rygos, per Anykščius link Utenos ir per Kėdainius link Kauno. Iki dabar visa likę nepakeista, tik aikštė nebeskirta prekeiviams, medžiais apsodintas plotas papuoštas net keliais paminklais, stovi suoleliai gyventojų poilsiui.
„Naujai atsiradusi vertybė, ilgainiui tapsianti tikru žaliuoju lobiu, yra žmonių pasodintas Tūkstantmečio parkas“, – nurodo gimnazistas D.Liberis.
Lietuvai švenčiant tūkstantį metų nuo jos paminėjimo, ramygaliečiai tuoj už bažnyčios, Upytės slėnyje, pasodino visą tūkstantį ąžuoliukų. Parkas kasmet pasipuošia liaudies meistrų skulptūromis.
Pelkynuose karvių nepaganysi
Tai ar legenda, ar istorinis faktas, kad Ramygalą nuo senų laikų garsino ožkų turgūs?
„Prisimenu dėdės pasakojimus, kad čia tikrai nuo seno daug ožkų aplinkui ganydavosi, bet tikrai ne raguotųjų turgūs Ramygalą išgarsino“, – patikina L.Kiškienė.
Anot jos, iki pat sovietmečiu praėjusios melioracijos Ramygala iš visų pusių buvo apsupta pelkių. Ten, kur melioracija neužgriebė, dabar yra telmologinis draustinis su pelkėms būdinga augalija ir gyvūnija.
Sausa buvo tik ant kalniuko, kur spietėsi žmonių namai.
Tokiom sąlygom laikyti karvių ramygaliečiai negalėjo, nes šalia neturėjo ganyklų, nebuvo iš ko pasiruošti pašarų žiemai, tad vietoj karvių laikė ožkas, mažesnius gyvulius – jiems karklynai buvo kaip tik.
A.Žemkauskienė priduria, kad iki Antrojo pasaulinio karo Ramygaloje gyveno daug žydų šeimų. Jie nesivertė žemdirbyste, buvo amatininkai ar prekeiviai, nes žemės jiems nebuvo leista įsigyti. Tai irgi lėmė ožkų paplitimą.
„Visi namai, kurių durys išeina į gatvę, buvo žydų, lietuviai taip namų nestatydavo“, – senuosius pastatus rodo moteris.
Gyvai perduodama istorija įtaigiausia
D.Liberio ir G.Švilpaitės manymu, bene didžiausia jų miesto vertybė yra senoji sinagoga su visu jame veikiančiu kultūros centru. Jis savo veiklomis garsina miestą.
„Mūsų modernaus meno festivaliai sujungia praeitį su dabartimi. Abu lankom jaunimo teatro studiją, jau dabar ruošiame pastatymą Sausio 13-osios paminėjimui. Mūsų spektaklis kalba apie praeitį, tad nori nenori imi domėtis istorija ir žymiomis asmenybėmis“, – kalba vaikinas.
Kasmet minima žydų genocido diena – gyva istorijos pamoka jaunimui.
Pasak G.Švilpaitės, Ramygalą garsina ir suaugusiųjų teatras „Ąžuolynė“, su gastrolėmis skersai išilgai išvažinėjęs visą šalį.
Sceninės raiškos jaunimo studija susikūrė neseniai.
„Generuojam idėjas, dirbam su videografija, kuriam vaizdo įrašus, darom reklamas renginiams“, – gimnazistas pasakoja apie naujas kūrybinės raiškos erdves.
Abu jaunuoliai kaip miesto vertybę nurodo ir Ramygalos gale stūksantį seną, bet iki šiol tebeveikiantį malūną.
„Prie malūno kasmet vyksta Užgavėnių šventės, o ir man pačiai teko malūne bandeles kepti“, – kalba G.Švilpaitė.
Iš ištvermingųjų šaipėsi ir net pravardžiavo
Išsukame iš pagrindinės Dariaus ir Girėno gatvės ir dabar jau einame tikru senoviniu bruku – akmenimis grįsta neplačia gatvele. Ji specialiai palikta neasfaltuota kaip praeities liudijimas.
„Turgūs Ramygaloje buvo net du“, – sako A.Žemkauskienė.
Akmeninis grindinys mus atvedė iki gan didelio žole apžėlusio lauko, kurį iš visų pusių šiandien juosia privatūs namai.
XVI amžiuje Lietuvą valdęs kunigaikštis Steponas Batoras Ramygalai buvo suteikęs trijų turgaus dienų per metus privilegiją. Šitame plote jie ir šurmuliuodavo.
Pasak muziejininkės, Ramygalos turguose galiojo labai tikslus matas – toks kaip ir Vilniaus turguose, ir prekeiviai jo griežtai laikėsi.
„Gal ir kokią ožką parduodavo, bet ožkom čia vadino mūsiškius žemaūgius arkliukus“, – paaiškina.
Muziejininkė vėliau parodys ir nuotrauką, kur ramygalietiško arkliuko nugara vyrui tesiekia iki liemens.
Pelkėtose vietose su stambiu arkliu nepavažiuosi, užklimpsi, o čia laikyti žemaūgiai arkliukai buvę ne tokie sunkūs ir labai ištvermingi, išbrisdavę per pelkes.
„Kai mūsiškiai su mažais arkliais ir jiems pritaikytais nedideliais vežimaičiais nudardėdavo į kitų miestų turgus, iš jų šaipydavosi ir klausdavo: „Su kokia čia ožka atvažiavai?“ – pasakoja L.Kiškienė.
Savo keramikos studijoje ji turi ir unikalų eksponatą – tarpukariu naudotą mažųjų arklių vežimaitį. Jį istorija besidominčiai menininkei padovanojo viena ramygalietė.
Pašnekovės neturi žinių, kada išnyko ožkomis pravardžiuoti žemaūgiai arkliai, spėja, kad prasidėjus melioracijai, kai ėmė nykti pelkės. Iš ramygalietiškų žemaūgių išvesta ir kresnų, itin ištvermingų lietuviškų žemaitukų veislė.
Dar būnant vaiku sužavėjo barzdyla knygnešys
Sukam į gimnazijos muziejų. Jo steigėja ir ilgametė darbuotoja yra į devintąją dešimtį įkopusi Irena Zubauskienė, jau nebedirbanti. Didžioji dalis eksponatų jos, jos šeimos narių ir jos mokinių sunešti. Prikauptos šūsnys aplankų su užrašytais senųjų ramygaliečių pasakojimais.
„Kai aš pati čia dar mokiausi, žinojau, kad pas mokytoją pilni namai senienų“, – sako muziejininkės pareigas perėmusi A.Žemkauskienė.
Per patį patalpos vidurį išrikiuotos kėdės – čia vyksta istorijos pamokos.
„Kai dar nedidelis buvau, man didžiausią įspūdį padarė mūsų krašto knygnešio Adomo Laduko asmenybė“, – gimnazistas Rokas Striška rodo į stendą su barzdotu vyru.
A.Ladukas buvo siuvėjas, keliavo iš kiemo į kiemą, o kur nukakęs ne tik siuvo, bet ir mokė vaikus skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Kai Ustronėje įsikūrė knygnešių organizacija, jis tvarkė jos buhalteriją. Rašydamas, kam kiek knygų išdavė, žmones įvardydavo medžiais. Kai caro valdžia knygnešius aptiko, A.Ladukas buvo ištremtas į Vologdą.
Muziejuje gausu medžiagos ir apie kitą žymų vyrą, per kautynes 1949 metais žuvusį partizaną, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signatarą Bronislovą Liesį-Naktinį.
Ir partizanas, ir knygnešys palaidoti Ramygalos kapinėse.
Tiesiog iš paprastų taburečių
Užsukame ir į L.Kiškienės menų karalystę. Keramikė prieš 8 metus nusipirko negyvenamą sodybą ir su namiškiais pavertė ją kūrybine erdve.
Keramikos degimo krosnys, šaukštų, nulipdytų simpoziumų dalyvių, siena, ūkinis pastatas, paverstas menų galerija, ant šulinio, tvorų ir kiemo kampuose nutūpę moliniai paukščiai – tai vieta, į Ramygalą traukianti ir meno gerbėjus, ir įdomybių ieškančius keliautojus.
Į menams paskirtą sodybą L.Kiškienė kasmet susikviečia būrį kūrėjų. Net trejus metus iš eilės dalyvių ji prašė kurti realiai grojančius molinius instrumentus. Vėliau pasiūlė lipdyti pasakų personažus. Simpoziumų kūriniai iš Ramygalos iškeliauja parodomis aplink Lietuvą.
Šeimininkė rodo naujausios menininkų stovyklos rezultatą: 20 skirtingai nudažytų ir ornamentais ar paveikslėliais išpieštų taburečių.
„Vartai visad atviri, kas nori gali užeiti, bet menais besidominčių ramygaliečių yra nedaug. Mokykla skersai gatvės, siūliau gimnazijai čia edukacijas vesti, deja, susidomėjimo nėra“, – apgailestauja kūrybingoji moteris.
Aptarus visas Ramygalos įdomybes, pašnekovai visgi vieningai nusprendžia, kad išskirtiniausias miesto eksponatas yra senasis, originalias malimo technologijas išlaikęs malūnas.
Filmą apie Ramygalą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Žemkauskienė miesto istoriją pasakojo nuo seniausių laikų.
2. Jaunajai ramygaliečių kartai didelė vertybė yra pačių gyventojų pasodintas tūkstančio ąžuoliukų parkas.
3. Gimnazijos muziejuje yra tarpukario laikų nuotrauka, kurioje užfiksuotas vietinis gyventojas su žemaūgiu arkliuku.
4. Jaunimo teatro studiją lankantis D.Liberis teigė, kad Ramygaloje vykstantys modernaus meno festivaliai sujungia praeitį ir dabartį, jie lyg gyva istorijos pamoka.
5. Iš kurios Ramygalos gatvės bežvelgtum, iš visur pamatysi aukštai iškilusį bažnyčios bokštą.
6. G.Švilpaitės manymu, viena iš miesto vertybių yra senoji sinagoga su visu jame veikiančiu kultūros centru.
7. Šiame privačių namų apsuptame plote kadaise vykdavo labai rimti turgūs, prekeiviai suvažiuodavo ir iš didmiesčių.
8. Muziejaus gimnazijoje įkūrėja čia sugabeno gausybę savų, iš artimųjų ir mokinių surinktų eksponatų.
9. Centre prasidedančia Krekenavos gatve galima nukakti tiesiai į Krekenavą.
10. Senojoje Ramygalos dalyje esančiose gatvėse vienas už kito rikiuojasi nedideli medinukai.
11. Dabar čia kultūros centras, o kadaise tai buvo žydų maldos namai.
12. Šioji senais laikais akmenimis grįsta gatvė palikta kaip istorijos liudytoja.
13. Keramikė L.Kiškienė Ramygalą garsina menininkų plenerais, paskutinės kūrybinės stovyklos metu jie išpiešė taburetes.
14. Istorija besidominčiai L.Kiškienei viena ramygalietė padovanojo žemaūgiam arkliui pritaikytą ir netrumpai naudotą vežimaitį.
15. Prie pagrindinės miesto gatvės esantis žalias namas L.Kiškienės šeimos rūpesčiu tapo išskirtine kūrybine erdve.
A.Švelnos nuotraukos
