Pati net netiki tokia sėkme
Dailutėliai sukaltos, įvairiausiais ornamentais išpieštos skrynios iš mažo Pasvalio rajono Puškonių kaimo iškeliauja visokiomis kryptimis. Vis dažniau jos skraidinamos ir į užsienius.
O panašios jos į tas, į kurias kadaise jaunamartės iki viršaus prikraudavo kraitinių audinių.
Kiekviena skrynia originali, vienetinė, joks ornamentas antrąkart nekartojamas.
Treti metai jas meistrauja ir dekoruoja jauna diplomuota inžinerinės informatikos specialistė Rūta Stonkienė.
Skrynių gamybą ji įregistravo kaip tautinio paveldo amatą.
Savo kūrinių R.Stonkienė niekur ir niekaip nereklamuoja, tik naujai padarytos nuotrauka pasidalija socialiniuose tinkluose. Ir gaminį iškart nuperka. Prie skrynių netgi stovi užsakovų eilė – metams į priekį.
„Kai pirmą padariau, nesitikėjau greit parduoti, bet jos akimirksniu neliko. Ir net kai padariau penktą, neįsivaizdavau, kaip tai įmanoma: vos įdedu į feisbuką – ir per 10 minučių nebėra“, – pečiais gūžčioja sėkminga meistrė.
Su nėriniais, paukščių namais
Rūtos ir Žygimanto Stonkų vienkiemis yra kaimo pradžioje.
Langais į žvyrkelį atsuktas namas iškart sufleruoja, jog sodybos gyventojai kūrybingi žmonės. Visi pastato langai apkraštuoti baltais mediniais nėriniais, ant sienos pritvirtinti į pasakų namelius panašūs inkilai. Jų netradicinė išvaizda sparnuočių neatbaido, visi nameliai gyvenami.
Tie puošnumai – Rūtos gaminti.
Kiemo pusėje per visą namo ilgį eina po stogu pakišta terasa. Joje kabo iš lauko žolynų pintos puošmenos.
Šeimininkė paaiškina: per Žolinę bus jų bendro gyvenimo 10-metis, suvažiuos draugų, tad iš anksto ruošia dekoracijas.
Pora tuokėsi ant Migonių piliakalnio, svečių buvo per 300, daugelis jų – bendraminčiai folklorininkai.
Folkloras ir suvedė į porą
Po studijų Gedimino technikos universitete Rūta liko Vilniuje, dirbo ne pagal specialybę, o Kirtimų kultūros namų meno vadove, dar vadovavo folkloro ansambliui „Mindrė“.
Buvo tarmių metai, į sostinę iš visų regionų kvietė folkloro ansamblius ir pasakotojus. Būsimas vyras, informacinių technologijų specialistas medicinos inžinerijos srityje, lankė folkloro ansamblį, atėjo į koncertą, po renginio liko šokiuose ir nuo to vakaro jiedu jau nesiskyrė.
Tą renginių ciklą Rūta buvo sugalvojusi pavadinti „suoka“ – tarmiškai tai reiškia kalbą. Atrasto senovinio žodžio ji nebepaleido, parsivežė į kaimą.
Kai ėmė daryti skrynias, paskirą feisbuke pavadino Rūta Suoka.
„Nuo žodžio reikšmės nenutolau, Suoka man yra gyvenimo kalba ir manoji išraiška“, – paaiškina.
Jauna šeima staiga sumanė palikti sostinę ir kraustytis į kaimą, nusipirko sodybėlę ne per toliausiai nuo R.Stonkienės tėvų namų esančiuose Puškoniuose.
„Su mūsų specialybėmis Pasvalyje darbo nerasi, vyras galėjo dirbti nuotoliu, o aš nuėjau į kultūrą“, – pasakoja karjeros viražus.
Laimėjusi konkursą ji tapo Pasvalio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja. Išbuvo vos metus, neištvėrė popierinio darbo. Tada į gyvenimą atėjo pirmagimis Uvis, po jo ir Ūkas, o įkandin ir... skrynios.
Viskas vis iš tėvų pareina
„Auginau vaikus, vyresnysis naktimis labai nemiegojo. Kai jis žaidė po stalu, ėmiau piešti. Iš pradžių ant popieriaus smulkius ornamentus, liaudies raštus apvalumuose. Prieš augalinius ornamentus spyriojausi, sakiau sau, kad nepavyksta“, – pasakoja apie amato užuomazgas.
Greitai nuo popieriaus perėjo prie dėžučių, pirko lenkiškas ir jas margino.
Kad ėmė daryti tai, ko niekad nebuvo dariusi – šeimos įtaka. Tėvai Lina ir Albertas Bartašiai, žinomi folkloristai ir tautinių amatų puoselėtojai, augindami vienturtę rodė pavyzdį, kad viską gali pasidaryti pats.
„Kai buvau maža, mačiau, kaip tėtis piešė ir drožė angeliukus, juos dekoravo taškeliais. Dabartiniai mano darbai rezonuoja su tėčio stiliumi. Spalvos atėjo iš mamytės raštuotų mezginių. Būk tu koks nori, vis tiek būsi kaip tėvai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Žodžio „stalė“ žodyne nėra
Namas prie kelio – ne šeimos namai, o buvęs tvartas. Jį Stonkai, kaip ir gyvenamąją trobą kiemo gilumoje, savo rankomis suremontavo, viduje Rūta įsirengė dirbtuves.
„Atrodė sarmata piešti ant pirktinių daiktų, norėjau, kad viskas nuo pradžios iki galo būtų pačios padaryta“, – prisimena.
Nusipirko medienos ir sumeistravo pirmą skrynią.
Rimtai kibusi į medienos darbus iš daugelio sulaukė keistos rea-kcijos: kaip čia moteriai įmanoma susidoroti su staliaus įrankiais ir staklėmis? Parduotuvėse pirkdama medieną, lankstus ir varžtelius skyriuose, kur paprastai pagrindiniai klientai vyrai, ir dabar susiduria su nuostaba, tarsi būtų ne savo vietoje.
Rūta pajuokauja, kad lietuvių kalboje yra tik žodis stalius, o žodžio stalė nėra, o tai liudija, jog tokiu amatu užsiimančių moterų nebūta.
Pasvalietės žiniomis, antros tokios, kuri pati pagamintų skrynias ir jas išpieštų, šalyje nėra. Kas dekoruoja skrynias ar kitus medinius gaminius – prašom, o staliaujančių moterų nė su žiburiu nerasi.
Sutuoktinis į jos dirbtuves nesikėsina, jis turi kitą veiklos sritį: rūpinasi ūkiu, yra apsodinęs porą hektarų žemės. Šeima planuoja būtent žemę paversti pragyvenimo šaltiniu.
„Iš pradžių net mano tėtis nevažiavo žiūrėti, ką darau. Gal bijojo, kad čia nesąmonė moteriai medį apdoroti. Dabar didžiuojasi“, – šypteli pašnekovė.
Pajūrin išgabeno pulką strazdų
Žvalgomės po erdvią patalpą, kurioje pasieniais išrikiuotos jau gatavos skrynios ir inkilai. Palubėje kabo visas pulkas medinių strazdų.
R.Stonkienė kūrė interjerą tarp Palangos ir Šventosios esančiam restoranui, užsakovo prašymu patalpą išpuošė inkilais ir paukščiais. Mažas būrys strazdų liko namie, nes šiek tiek brokuoti, lino virvelėmis valdomi sparnai ne taip pakrypę.
Garsas apie Rūtos Suokos skrynias keliauja iš lūpų į lūpas.
„Čia daugiau nei atgaivinta apdulkėjusi tradicija ar trumpalaikė mados banga. Skrynių reikia tiems, kurie tradiciją nešiojasi savyje, prasmingoms šventėms ieško prasmingų akcentų“, – sako.
Perkantys skrynias dažnai pasisako, kur jas naudos: įteiks jaunavedžiams, pastatys vaikų kambaryje žaislams susidėti, vyro kolekcijai laikyti, o jau jubiliatas tokią dovaną gavęs pats sugalvos, ką su ja daryti.
Nuotakai skirtoje skrynioje dar paprašo ir stalčiukus įtaisyti, kad turėtų kur papuošalus ar vaikystės relikvijas susidėti.
„Perka į užsienius, kur lietuviai gyvena. Vežė į Belgiją, Italiją, Ameriką. Ką tik skrynią išsiunčiau į Olandiją“, – vardija meistrė.
Pastaruoju metu Rūtą Suoką susirado lenkės, irgi prašo skrynių. Jos labai panašios į jų senelių kadaise turėtas, juk kaimyninių tautų ornamentika panaši.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Savo dirbtuvėje R.Stonkienė jaučiasi lyg žuvis vandenyje, konstruoti medžio gaminius jai padeda ir matematinis mąstymas.
2. Aukštaitijos kaime sukurtos skrynios jau puošia ne vieno tautiečio namus.
3. Tokiais juodasparniais strazdais R.Stonkienė išpuošė vieną restoraną pajūryje.
4. ir 5. Augaliniais ornamentais išpaišytos skrynios vis dažniau keliauja į užsienius, jas užsako svetur gyvenantys lietuviai ir interjerams puošti, ir kaip šventines dovanas.
6. Sūnų žaidimams R.Stonkienė sukonstravo medžio ažūrais puoštą namelį.
7. Dirbtuvės langas iš tolo sufleruoja, kokia auksarankė čia triūsia.
8. Triušių namelį su aptvaru irgi padirbino medžio meistrė.
9. R.Stonkienė vis dar neatsistebi, kad jos pagamintas skrynias žmonės akimirksniu išgraibsto, užsakymų turi metams į priekį.
10. ir 11. Skrynios išpaišytos vis kitokiais raštais, nė vienas ornamentas nesikartoja.
12. ir 13. R.Stonkienė pina ir originalius sodus, panaudoja rudenines uogas.
14. Duris puošia žolynų ornamentas.
15. 16. 17. 18. Spalvotus ir išpieštus inkilus sparnuočiai iš karto pripažįsta, mėlinajame šiemet jau išperėjo jauniklius.
19. Mezginiais papuošti šviestuvai.
20. Pinta dekoracija iš smilgų.
A.Švelnos nuotraukos
