Pokalbis užsimezgė geležinkelio stotyje
Minėtą vaikiną, pasiramsčiuojantį ramentais ir einantį su švelniai prie jo prisiglaudusia mergina, užkalbinau Kijevo geležinkelio stotyje.
Karui užsitęsus, Kijevo geležinkelio stotyje vis daugiau galima sutikti sužeistų karių, nes iš čia jie vyksta iš pafrontės ligoninių reabilitacijai namo ar atgal patikrinimams į karo ligonines.
Dauguma sužeistųjų būna pri-slėgti, nenorintys bendrauti.
Grigorijus buvo išimtis, atrodė nuotaikingas, kaip ir jo mergina, tad surizikavau prakalbinti, o šiedu nesispyriodami sutiko.
„Mes, Nacionalinės gvardijos šturmo padalinio kariai, tą naktį į specialią užduotį ėjome trimis nedidelėmis grupelėmis, aš slinkau kartu su kitais keturiais kariais, o likusiose grupelėse buvo po septynis žmones. Turėjome pabandyti prasiskverbti pro pilkąja zona vadinamą niekieno nekontroliuojamą teritoriją kiek galima toliau, įsitvirtinti ir laukti pastiprinimo“, – pasakojo vaikinas.
Tačiau ukrainiečių kariai nežinojo, kad priešas buvo pasislėpęs netoli, kad juos pastebėjo ir sekė, o kai Grigorijus su bendražygiais nusprendė pereiti kelią, okupantai atidengė ugnį.
Kulka perskrodė blauzdos kaulą
„Netikėkit gandais, kad Maskvos kariai yra žiopli ir blogai apmokyti, nepatyrę. Tik karo pradžioje jie lengvabūdiškai manė pasieksiantys lengvą pergalę ir į frontą siuntė ne iki galo apmokytus vyrus, bet dabar jie kovoja profesionaliai ir ryžtingai, turi gerą naktinio matymo techniką, gerai koordinuoja veiksmus, tad vienuose ruožuose mes stumiamės po truputį į priekį, o kituose jie“, – kalbėjo karys.
Priešai ugnį atidengė iš arti, palaukę, kol gynėjų kariai priartės iki 10–15 metrų. Ukrainiečiai ėmė atsišaudyti, kvietė pastiprinimą ir ėmė trauktis atgal. Tačiau Grigorijus pats eiti nebegalėjo, nes pajuto staigų skausmą kojoje ir sukniubo.
„Kulka pataikė tiesiai į blauzdos kaulą, nugriuvęs ant žemės netoli esančiam saviškiui sušukau, kad mane kliudė, ir ėmiau dėtis ant kojos turniketą – esame išmokyti, kad tai privalu padaryti kuo greičiau, kad dėl kraujo nutekėjimo neprarastume sąmonės“, – aiškino vaikinas.
Bendražygiai Grigorijui uždėjo antrą turniketą, bet tai nutiko tik po šešių valandų, kai jį išnešė iš apšaudymo zonos. Ukrainiečių atsitraukimas buvo lėtas, mat per priešo ataką pasaloje daug karių buvo sužeista ir žuvo, o likę sveiki privalėjo nešti sužeistuosius.
Kojos išgelbėti medikams nepavyko
„Mano grupėje, mažiausioje, buvome penki kariai, o po mūšio grįžome tik du ir abu sužeisti, o kur pradingo kiti trys bičiuliai – nežinome: gal žuvo, o gal pateko į nelaisvę“, – liūdnai kalbėjo Grigorijus.
Kiek žuvo ir buvo sužeistų kitose dviejose šturmuotojų grupėse vaikinas sakė nežinantis.
Trauktis iki saviškių bazės reikėjo keturis kilometrus, o sužeistuosius nešantys kariai kas kiek laiko darydavo pertraukėles pailsėti ir parūkyti. Per vieną pertraukėlę Grigorijus blogai pastatė sužeistą koją – ir ji lūžo, bet vaikinas tuo metu jokio skausmo nebejautė, jis kojos nebevaldė.
„Taikos metu mano koja būtų išgelbėta, bet fronte viskas komplikavosi, nes iš mūšio lauko į bazę patekau tik po šešių valandų, o į gydytojų rankas patekau tik po dviejų parų. Mat ilgai užtruko nugabenimas į Časiv Jar miestelio ligoninę, o šioje karo medikai visų pirma ėmė gelbėti sunkiau sužeistus, kurių tuo metu buvo atgabenta ypač daug“, – liūdnu balsu pasakojo vyriškis.
Kai medikai apžiūrėjo Grigorijų, žaizdoje dėl nešvarumų jau buvo prasidėjęs gedimo procesas. Baiminantis, kad užkrėtimas neapimtų viso organizmo, buvo nuspręsta koją iki kelio amputuoti. Kitam jo grupės kariui, kulkos sužeistam į nugarą, gydymas praėjo be komplikacijų, jis po gydymo greičiausiai grįš į frontą.
Verslo planus sujaukė karas
„Viskas bus gerai, tau ruošia modernų protezą, sakė, galėsi sportuoti ir net bėgioti stadione. Kai gims ir ūgtelės vaikai, visi kartu žaisim ir lakstysim, pamatysi, viskas bus gerai“, – į pokalbį įsitraukė kario žmona Diana.
28 metų mergina papasakojo, kad su dvejais metais vyresniu Grigorijumi susipažino Čekijoje, kur abu uždarbiavo vienoje gamykloje. Iki susipažįstant Diana buvo baigusi ryšių technikumą, o Grigorijus – elektros inžineriją.
Grįžusi iš Čekijos į Ukrainą pora Kijevo centre atidarė kavinukę, jai vadovauti ėmėsi Diana. Grigorijus tuo metu įsidarbino vienoje įmonėje kurjeriu, bet planavo šį darbą mesti, nes pora ketino atidaryti antrą kavinę, kuriai jis būtų vadovavęs.
Šiuos planus sujaukė prasidėjęs karas. 2021 metų lapkritį pora susituokė, o po keturių mėnesių okupantai ėmė atakuoti Kijevą.
Grigorijus žmoną skubiai išgabeno į Lvovą, kurio apylinkėse gyvena Dianos tėvai, o pats užsirašė savanoriu į armiją.
Nepalūžti padėjo žmonos optimizmas
„Į armiją įstojau, nes tai natūrali visų vyrų pareiga karo metu. Iš pradžių buvau pasiųstas saugoti strateginį objektą Lvove, vėliau Ternopolyje, bet norėjau dalyvauti mūšiuose, todėl prašiausi siunčiamas į frontą, kur po apmokymų ir buvau perkeltas. Iš pradžių pasiuntė į Charkovo regioną, o vėliau į Bachmutą. Ten kovoti ilgai neteko, nes jau antrą atvykimo savaitę buvau sužeistas“, – pasakojo vaikinas.
Paklausus, ką sutuoktiniai ketina daryti po karo, vėl į pokalbį įsitraukė žmona. Diana papasakojo, kad įkalbėjo Grigorijų studijuoti informatiką, kad vėliau turėtų sėslesnį darbą. Mergina neslėpė pati ketinanti irgi papildomai mokytis, tačiau šiuo metu visas jėgas skiria Grigorijaus reabilitacijai.
Vyrui sustiprėjus ir karui pasibaigus, pora vėl ketina atidaryti savo kavinę, ir ketina nebedelsti susilaukiant vaikų. Pora planuoja užauginti mažiausiai tris vaikus.
„Aš esu iš gausios šeimos, užaugau kaime Žitomiro rajone, turiu dvi seseris ir du brolius, gimiau antras vaikas, visi broliai jaunesni, jiems į armiją dar nereikia, ir labai norėčiau, kad nereikėtų, nes karas tai ne šiaip pratybos, o sužeidimai ir mirtys, jų regėjau daugybę“, – kalbėjo Grigorijus.
„Klausėte, kaip pasikeis mūsų gyvenimas po vyro sužeidimo? Galiu atsakyti – gyvensime gerai ir būsime laimingi, nes mūsų santykiuose niekas nepasikeitė: kaip mylėjome, taip ir mylime vienas kitą. Visada būsime kartu, dirbsime, ilsėsimės, auklėsime vaikus, keliausime po pasaulį“, – svajojo Diana.
„Žmonos optimizmas labai padėjo man nepalūžti, ji dabar mane visur lydi, kontroliuoja, kad laikyčiausi medikų reikalavimų. Pritariu Dianos žodžiams, kad viskas mums bus gerai, kad šalis kuo greičiau išvytų priešą ir pasibaigtų karas. Ir dar svarbu, kad taptume Europos Sąjungos ir NATO nare, o mūsų vaikams nebetektų vykti į frontą“, – pasakė Grigorijus ir, apkabinęs žmoną, nuskubėjo į traukinį.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Grigorijus rodo modernų ginklą, su kuriais kovoja ukrainiečiai.
2. Grigorijui teko dalyvauti vaduojant kaimus Charkovo regione.
Nuotraukos iš asmeninio G.Vorobjovo archyvo
