Nežinia, kokia kalba dabar kalbėtume
„Čia irgi stovėjo Aukštadvario kaimo savanorių trobos“, – sako noriūnietė Aldona Ramanauskienė, rodydama į žvyro karjerą Kupiškio rajone, visai šalia Palėvenės.
Ji – buhalterė pagal specialybę, bet širdyje – tikra istorikė ir metraštininkė.
Dabar ji papasakojo apie ypatingą Aukštadvario kaimą – jame kūrėsi valstybės žemės gavę 1919–1920 metų savanoriai ir nepriklausomybės kovų dalyviai.
Prieš 3 metus bažnyčios šventoriuje buvo atidengta lenta su Kupiškio valsčiaus Palėvenės parapijos didvyrių pavardėmis.
„Dabar, kai įamžinome jų atminimą, jau galėčiau ramiai mirti. Jei ne šitie vyrai iš Noriūnų, Palėvenės, Aukštadvario, nežinia, kokia kalba dabar mes kalbėtume“, –
moteris mėgsta kartoti šiuos žodžius.
Šalies nepriklausomybės gynėjų atminimas itin svarbus Putino kraugeriško karo prieš Ukrainą akivaizdoje. Juk savanoriai, eiliniai kaimo vyrai, apsiaudavo aulinius batus, pasiimdavo maisto 5 dienoms ir eidavo į nežinomybę.
Sodybas paaukojo dėl žvyro
Aukštadvario kaime iki šių dienų belikę keletas sodybų.
Daugelis jų buvo nugriautos, o kelios palaidotos po žvyro karjeru. Karjerą žymi užrašas su Paulionkos pavadinimu.
Bet A.Ramanauskienė šiuo klausimu nepalenkiama. Ji įsitikinusi, kad tai jokia Paulionka. Tai – Stirniškiai.
Kaip ir Aukštadvario, o ne Aukštaičių kaimas, kaip kartais jis vadinamas.
Pašnekovė svarstė, kad Paulionkos pavadinimas greičiausiai kilęs nuo „paulioti“.
Pačiame dabartinio žvyro karjero viduryje stovėjo savanorio Juozapo Jakštonio gryčia.
Tai patvirtino ir Palėvenėje gimusi, užaugusi ir gyvenanti jo anūkė Regina Jarmalienė.
Paprašyta apie senelį papasakoti korespondentams, obelų šakas genėjusi moteris metė darbus ir atskubėjo dviračiu į susitikimą.
R.Jarmalienė papasakojo, kad dabartinio karjero vietoje stovėję pastatai buvo įkainoti. Sodybų šeimininkai, gavę pinigus, turėjo jas nugriauti, po to sudeginti arba užkasti. Nesutikti negalėjo, nes šalyje vyko statybos, tiesiami keliai ir reikėjo žvyro.
Su seneliu meškeriodavo
„Pirmą nukėlė Baranauskų sodybą, po to Vaitonių, o tuomet atėjo mūsų eilė. Mūsų troba gal būtų nelabai kliuvusi, nes stovėjo smėlyje, tarp akmenų, bet karjerą kasant neliko kelio nei įvažiuoti, nei išvažiuoti“, – prisiminė R.Jarmalienė.
Tad ir ten gyvenusiai jos močiutei neliko nieko kito kaip išsikraustyti.
Paskutinė buvo nugriauta Petrauskų troba.
Moteris prisimena savo senelį savanorį, ypač kaip jiedu kartu eidavo žvejoti. Iki šiol ji mėgsta meškerioti.
„Kai senelis mirė, ėjau į penktą klasę. Seniai žinojau, kad jis buvo savanoris ir kad už tai gavo 14 hektarų žemės. Bet buvome vaikai, tokie dalykai dar nerūpėjo“, – palėvenietė apgailestavo, kad per mažai žino apie senelį.
Du broliai itin garsūs
R.Jarmalienė keturias klases baigė čia pat, Aukštadvario kaime, savanorio Viliaus Elisono namuose veikusioje mokykloje. A.Ramanauskienė mums pažadėjo ypatingą staigmeną – parodyti šio namo verandos lango stikle net gūdžiu sovietmečiu išsaugotą Trispalvę.
Bet pirmiausia moterys sustojo prie nedidelio namuko, kuriame gyveno Karolis Elisonas su žmona Elžbieta. Čia gimė jų 8 vaikai. Geriausiai iš jos mums žinomi du sūnūs: Vilius ir Jurgis.
Moterys papasakojo, kad Elisonų protėviai buvo švedai, apsigyvenę Latvijoje. Į Palėvenės kraštus K.Elisonas atvyko dirbti dvaro ūkvedžiu, pakviestas dvarininko Bogdano Komaro. Pastarasis jam ir pastatė nediduką namą.
Vienas iš sūnų – Jurgis Elisonas – buvo garsus gamtininkas, pedagogas ir tautosakininkas. Panevėžyje yra jo vardu pavadinta gatvė. Brolis Vilius Elisonas buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, baigęs Karo mokyklą, lakūnas.
Išleistas į atsargą, jis gyveno tėviškėje, Aukštadvaryje. Šio krašto vaikai mokėsi jo pasistatytame dviejų aukštų name.
Laidojo su savanorio uniforma
Apėję namą verandos lange išties išvystame Trispalvę – geltoną, žalią ir raudoną stikliukus.
„Per visą sovietmetį niekam neužkliuvo. O ir išdykaudami vaikai neišdaužė“, – šypsojosi A.Ramanauskienė.
R.Jarmalienė nepiktai nuginčijo, kad jie, nors ir vaikai, bet nieko nedaužydavo. Tiesa, juokdamasi prisiminė, kaip ateidavo iš sodo vogti obuolių. Juk iš kito sodo jie – skaniausi!
Moteris prisipažino, kad vaikai nesuprato, ką reiškia šios trys spalvos. Užtat vieną iš savo piešinių ji būtent taip ėmė ir kažkodėl nuspalvino.
„Mokytojas tuomet manęs primygtinai klausinėjo, kodėl pasirinkau būtent šitas spalvas. Pasakiau, kad man tiesiog taip pasišvietė. Tuo viskas ir baigėsi“, – prisiminė.
Moteris šypsojosi, kad į mokyklą susirinkdavo apie dvi dešimtis vaikų. Kaip smagu būdavo nuo ryto iki sutemų niurkytis sniego pusnyse iki kaklo, čiaužyti ant užšalusio upelio ledo. Upelis buvo išsiraitęs tarsi gyvatė, po to nusausintas. Dabar, veikiausiai dėl užsikimšusio drenažo, vėl į paviršių sunkiasi vanduo.
O A.Ramanauskienei atmintyje vis iškyla vaizdas, kaip žmonės iš visos parapijos plaukė atsisveikinti su mirusiu V.Elisonu. Mat jis buvo pašarvotas su savanorio uniforma ir medaliais.
„Buvo atvykę ir saugumiečių, bet jie nesakė nieko, galbūt vengė žmonių reakcijos“, – svarstė.
Gyvena Savanorių gatvėje
V.Elisono laidotuves pamena ir Aukštadvario kaime tebegyvenanti Alfonsa Vaitonienė.
Ji pamena ir tai, kaip V.Elisonas ateidavo pas jos tėvus į svečius, o studijavusiam jos broliui duodavo pinigų.
„Dar pamenu, kaip Komaras jodavo arkliu pas Elisoną, šalia bėgdavo jo kurtas. Mama su tėčiu pro langą žiūrėdavo ir aptarinėdavo“, – šypsojosi moteris.
A.Vaitonienė pasakojo, kad sodybą, kurioje ji gyvena, pasistatė broliai – jos tėvas ir kaip savanoris žemės gavęs dėdė Jonas Skėrys. Dirbo kartu su savo tėvu, pašnekovės seneliu. Iki tol Skėriai gyveno dvaro tvarte kartu su gyvuliais.
Bet kasdamas kieme šulinį dėdė persišaldė, gavo plaučių uždegimą ir mirė.
Nepamena aukštadvarietė ir tėvo, nes jis nuskendo Lėvenyje. Visa tai ji žino iš pasakojimų, nes buvo labai maža.
Pašnekovė nepamena momento, kada ji sužinojo, kad dėdė kovojo už šalies nepriklausomybę, mat soviet-mečiu nuo vaikų tai buvo slepiama.
„Užtat labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad gatvė, kurioje gyvenu, pavadinta Savanorių“, – atviravo moteris.
Gyvena ant savanorio žemės
„Sunkiausiai žinias rinkau apie Adomą Kojalavičių – niekas nieko nežino, niekas nieko nepažįsta. O pasikalbėjau su Alfonsa, ir ji pasakė, kad jo dukra gyvena Subačiuje. Štai kaip nutinka“, – juokėsi A.Ramanauskienė.
Paklausta apie atminimo lentoje parašytas savanorių ir nepriklausomybės kovų dalyvių pavardes, moteris ima pasakoti apie šių žmonių gyvenimus.
Likimai labai skirtingi. Pavyzdžiui, ji pati gyvena ant Mykolo Krupelio buvusios žemės.
„Sudėk eilėraštį iš upės linkio,
Iš gandro plunksnos, iš lankos žiedų,
Iš alksnio lapų ir iš laužo dūmų,
Iš tolimo griaustinio debesy,
Iš žemuogių, prisirpusių pakalnėj,
Iš plieno dalgio, žvangančio žolėj,
Iš žydinčios rugių tylos prieš audrą
Ir iš senelės potėrių sudėk,
Iš vakaro alsaus, iš balto liepto,
Iš šienpjovių dainos prieš jonines, –
Tik taip sudėk, kad šieno kvapą jaustum,
Ir visas jis virpėtų tikrumu.“
Taip rašė poetas Vytautas Rudokas, savanorio noriūniečio Jono Rudoko sūnus.
Tarp kaimo vyrų – ir generolas
Noriūnietis Juozas Petronis dingo lageriuose, vaikai neturi jo kapo.
„Dukros labai apsidžiaugė, kai buvo atidengta savanorių atminimo lenta. Per šventes jos būtent čia dabar uždega žvakelę“, – tęsė A.Ramanauskienė.
Iš visų išskirti 3 Vyties Kryžiaus kavalieriai. Vienas jų – Ipolitas Silickas – mirė labai jaunas, būdamas vos 22 metų. Pašnekovė labai apgailestavo, kad savanorio giminaičiai numušė jam pastatytą kryžių.
Aleksandras Bausys kilęs iš Anykščių rajono, bet žemę pasirinko Noriūnuose. Mat savanoriai turėjo teisę pasirinkti žemę bet kurioje šalies vietoje. Jo vaikai prisimena matę ordiną, bet jis pradingo.
Trečiasis Kryžiaus kavalierius subatėnas Aleksas Vėta įsikūrė Rudiliuose.
Vienas iš savanorių Jonas Baranauskas buvo poliglotas, mokėjo net 11 užsienio kalbų, studijas baigęs užsienyje. Jis buvo Panevėžio vyskupijos bažnytinių organizacijų vadas.
Dauguma savanorių buvo paprasti kaimo vaikinai, vyrai, bet tarp jų – ir Jonas Černiauskas, vėliau pakeitęs pavardę į Černiaus. Generolo J.Černiaus vardu pavadinta Noriūnų pagrindinė mokykla, Kupiškyje jam pastatytas paminklas.
Keistas virsmas – noriūnietis Povilas Lisas vėliau tapo aršiu komunistu.
„Nepaisant vėlesnių pažiūrų, jis taip pat buvo savanoris, to nepaneigsi“, – sakė pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Trispalvė verandos lango stikle atlaikė net gūdų sovietmetį.
2. Jaunas ir drąsus savanoris M.Krupelis – ant gražuolio žirgo.
3. Aukštadvario kaime dar tenka pravažiuoti pro nepriklausomybės kovų dalyvių sodybas.
4. Toje vietoje, kur dabar žvyro karjere telkšo vanduo, kadaise savo gyvenimą kūrė žemės gavę savanoriai.
5. Savanoris J.Skėrys namą statė kartu su tėvu ir broliu, bet kasdamas šulinį persišaldė ir mirė.
6. Šalia tėvų gryčiukės V.Elisono pastatytame name veikė mokykla. Vaikai matydavo spalvotus verandos langų stikliukus, bet šiukštu jų nelietė.
7. R.Jarmalienė pamena, kaip meškeriodavo su savo seneliu savanoriu.
8. A.Vaitonienė didžiuojasi gyvendama Aukštadvaryje, Savanorių gatvėje.
9. Mažoje trobelėje gyveno gausi Elisonų šeima, iš vaikų garsiausi – Vilius ir Jurgis.
A.Švelnos nuotraukos
