Ramūs, uždari, bet svetingi
Kupiškio rajono Šimonių miestelio pašonėje esantys, prie Girelės miško prigludę legendiniai Butkūnai, kadaise garsėję kaip bajoriškos kilmės ūkininkų kaimas, regis, ranka pasiekiami, o visgi tai kaimas atsiskyrėlis. Seniūnija apie jo dabartinius gyventojus mažai ką žino, mat visi tvarkingi, problemų nekelia.
O ir tų gyvų kiemų belikę tik ketvertas.
Ar atvažiuoja kas į tuščius vienkiemius, irgi niekas negali pasakyti.
Vietiniai gyventojai gan uždari, bet netikėtiems svečiams labai malonūs, svetingi.
Butkūnuose augęs ir gimęs, po gyvenimo mieste vėl prie žemės sugrįžęs Vytautas Andrijauskas mosteli į tolyje, aukštų medžių guote, skendintį vienkiemį. Pro tankią lapiją baltuoja tik namo kampas. Senieji šeimininkai kadai kadės išsikraustė, sodyba tuščia, ar iš palikuonių joje kas vasaroja, neaišku, per medžius juk nematyti, ar kas atvažiuoja.
Užtai kaimo ulyčioje stovintį tarpukariu statytą namą yra nusipirkę panevėžiečiai, pavertę jį vasarnamiu.
Gražiojoj vasarvietėj ir žalčiai veisiasi
Pašnekovas tik petimi gūžteli paklaustas, kas gi traukia į tokį atsiskyrėlišką kaimą.
Gimtinės grožio nenupasakosi, reikia dairytis ir jausti.
Čia pat Šimonių giria, mažoji jos sesė Girelė, laukai ne stalo lygumo, šiek tiek kalvoti, yra kur akiai užsikabinti.
Butkūnuose vandenis kaupia Pelyša. Laukuose prasidedanti siaurutė upės gysla vingiuoja per visą Šimonių girią, paskui įteka į Šventąją.
Pelyšoj nei nusimaudysi, nei pabraidysi, tad butkūniečiai turi išsikasę kūdras.
Stabtelime prie pašnekovo minėto vasarnamio. Užuolaidos užtrauktos, vasarotojų nematyti, bet jų pėdsakas ryškus: sodyba labai gražiai tvarkoma.
Matyti, kad namas kadaise statytas poniškai, erdvus, nemažais langais, su baltomis langinėmis.
Nuo žvyrkelio tvorų nėra. Po senom obelim sugrėbtos krūvos krituolių. Tarp senųjų vaismedžių įterptos jau šiuolaikės žemaūgės obelaitės.
Sodybos šone driekiasi žole apžėlęs keliukas link senųjų kapinių. Tame krašte ir kūdra iškasta. Su rožinėm vandens lelijom, mediniu liepteliu ir vėjyje siūruojančių vandens viksvų siena.
Kol grožiuosi lelijom, pro pat kojas pravingiuoja riešo storio žaltys, o jam iš paskos už virvę ne ką storesnis žalčiukas.
Džiaugiasi, kad iš užsienio tėviškėn pagrįžo
Tolyje, ant aukštumėlės, dunkso seniausios Butkūnų gyventojos Stasės Mickevičienės vienkiemis, lauko keliuku nepasieksim, tenka riedėti į asfaltą ir važiuoti aplinkui.
Prie pat sodybos yra Pelyšos ištakos.
Nė nuspėti negalėtum, kad tas krūmais apžėlęs griovelis už kilometro kito virs melsvu upės kaspinu.
Erdviame butkūnietės kieme gausu visko: įvairios paskirties statinių, vaikiškų sūpynių, gėlynų, smėlio dėžių, tolėliau stovi net kemperio namelis.
Dalis namo ką tik rekonstruota, apkalta baltomis dailylentėmis.
Terasoje sėdi ir pati sodybos šeimininkė.
Ji nepyksta, kad užgriūvam iš anksto nepranešę, sako, bus smagu pasišnekučiuoti.
„Rugsėjį sueis 95“, – pasako amžių.
Prieš 4 metus mirė vyras Povilas Mickevičius. Jiedu dvi dukras užaugino, Danutę ir Ritą. Pirmoji gyvena Molėtuose, o antroji visą dešimtmetį gyveno ir dirbo Anglijoje. Prieš porą metų grįžo. Apsistojo tėvų namuose, ji ir sodybą rekonstruoja.
Dukra dabar darbe, grįš tik vakare, bet senolė per dieną ne viena, su ja nuolat būna anūkas Deivydas Kamarauskas, dažnai ir proanūkiai kieme sukiojasi.
„Nežinau, ar duktė ilgam pargrįžo, gal vėl kuriam laikui išvyks, bet dabar labai džiaugiuosi, kad ji tėviškėj“, – sako senoji.
Ameriką paliko dėl atsikuriančios Lietuvos
Žilagalvė pasakoja apie savąją sodybą. Šitie namai yra jos tėvų Grigaliaus ir Onos Strolių. Tėvai buvo emigravę į Ameriką, ten gerai įsikūrė, buvo net namus nusipirkę. Amerikoje gimė ir du S.Mickevičienės broliai.
Taip nutiko, kad iš patriotiškumo tėvai nusprendė grįžti į besikuriančią Lietuvą.
Parplaukę iš vietinio bajoro nusipirko ką tik pastatytus trobesius ir 60 hektarų žemės.
Broliui Petrui Lietuvoje nepatiko, kai tik sulaukė pilnametystės, jis grįžo į Ameriką. Kadangi buvo JAV pilietis, privalėjo tarnauti kariuomenėje ir žuvo kare su japonais.
Tėvų ūkis buvęs stiprus, Stasė augo nieko nestokodama, bet gražų gyvenimą atėmė sovietai.
Už tą žemę tėvai ir ji su vyru Povilu, kilusiu iš gretimo Butkūnų vienkiemio, buvo išdardinti į Sibirą, brolis Ignas Strolia išsiųstas į lagerius kaip politinis kalinys.
„Butkūnuose gimiau, augau ir niekad iš čia nebuvau išvykusi, neskaitant tų 10 tremties metų“, – pasakoja ji.
Kai iš Sibiro grįžo, gimtieji namai buvo užimti, į juos įkelta mokykla, teko glaustis pas gimines. Metus prasiblaškę tremtiniai nutarė kraustytis gyventi į Latviją, kad jau sovietų valdžia į savus namus neįleidžia. Tada kolūkio pirmininkas, įvertinęs, kad tremtinių šeima labai darbšti, buvusioj jų gryčioj davė kambarėlį, vėliau šeima atgavo ir visą namą.
Anūkas viskuo padeda
„Deivydas čia ir užaugo“, – su meile į 33 metų anūką žiūri senoji. Sako, kad jis visu kuo padeda, ko reikia parūpina. Kai tokia paspirtis šalia, iš gyvenimo daugiau nieko ir nereikia.
D.Kamarauskas su žmona ir dviem vaikais gyvena Šepetoje, tačiau daugiau laiko praleidžia pas močiutę, nei savuose namuose.
Butkūnuose tėvų, senelių ir prosenelių šaknys, tai, matyt, savotiškai veikia, pririša prie vietos.
Senelių vienkiemyje D.Kamarauskas gyveno netrumpai, 10 klasių baigė Šimonių mokykloje, vėliau mokėsi Kupiškyje.
Kiekvienas šių vietovių žemės lopinys pažįstamas.
„Pelyšos upe nevadinom, tik grioviu. Sausesnėm vasarom jis visai išdžiūdavo, tik prie miškelio, kur bebrai užtvankas statė, daugiau vandens būdavo“, – pasakoja jis.
Paskui medžiotojai bebrus iššaudė, užtvankų neliko, vandens irgi. Kad čia yra upės pradžia pasimato tik po sniegingų žiemų.
Vyras sako, kad senelių vienkiemis – ypatinga vieta. Daug erdvės, nėra šurmulio, tvyro ramybė.
„Niekas nežino, kaip toliau bus, gal kada čia ir persikelsim“, – šypsosi jis.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Butkūnuose augęs D.Kamarauskas ir dabar močiutės namuose yra dažnas svečias.
2. Nagingas anūkas atnaujino ūkinio pastato sienas, sumeistravo ir patogų suolą.
3. Kelias kartas užauginęs ūkininkų namas po truputį taisosi nauju rūbu.
4. Erdviame sodybos kieme sočiai vietos ir šeimininkės proanūkiams, yra ir sporto aikštelė, ir sūpynės.
5. Tas neišvaizdus, užžėlęs griovys už kelių šimtų metrų virs geriau matoma Pelyšos upės gysla.
6. Iš seniausios akimo gyventojos vienkiemio matyti tolumoje dunksantis Girelės miškas. A.Švelnos nuotr.
