Gimtinė tarsi ištrynė
„Aš niekada anksčiau negalvojau apie juridines studijas. Prieš karą labai mažai buvo galimybių pritaikyti moterims tuos mokslus... Nežiūrint į tai, galiu pasakyti, kad su savo pašaukimu turbūt neprasilenkiau. Taip pat manau, kad mano tėvo pamėgimas įdomautis teismo klausimais yra iš jo paveldėtas“ – apie savo pasirinktą profesiją 1932 metų balandžio mėnesį interviu žurnalui „Moteris“ teigė pirmoji Lietuvoje moteris teisėja Elena Jackevičaitė.
Nedaug kas žino, kad šiai šaliai itin nusipelniusios moters gimtinė – Rokiškio rajone, Mažeikiškių palivarke. Dabar palivarko dvaras stovėtų Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės teritorijoje, bet jo jau seniai nebėra. Likusios tik kelios liepos buvusioje palivarko alėjoje, bet ir tas skubama pjauti.
Į pirmosios nepriklausomos Lietuvos moters teisėjos gimtinę neveda jokia rodyklė, nerasite buvusio dvaro vietoje ir jokio kito atminimo ženklo – nedovanotinai istorija čia iš atminties ištrinta.
Tam, aišku, įtakos turėjo ir sovietmečio panieka tokioms vertybėms. Mažeikiškių palivarką skubėta tarsi natūraliai sunaikinti – čia atsirado mechaninės dirbtuvės, tad dienų dienas skambėjo kalamo metalo dunksėjimas, šiurkščios traktorininkų, suvirintojų kalbos...
Dvarą pralošė kortomis
Istoriniuose šaltiniuose randame, kad XIX a. viduryje netoli Šetekšnų kaimo šiam dvarui priklausė 678 dešimtinės žemės. Tuo metu dvaro savininkas buvo Justinas Parfinovičius.
Dvare pavakaroti mėgo aplinkinių dvarelių šeimininkai, kunigai, kiti inteligentai. Panemunėlio parapijos klebonu dirbo Dominykas Jackevičius. Buvusi miestelio dvaro kambarinė (pročka) Eleonora Leišytė-Rudokienė prieš du dešimtmečius man yra pasakojusi iš savo tėvų girdėtas istorijas, kad dvarininkas J.Parfinovičius kortomis kunigui D.Jackevičiui pralošė toliausiai nuo Panemunėlio dvaro nutolusį Mažeikiškių palivarką. Nuo to laiko šiai vietovei prilipo pavadinimas „Dievo dovana“.
Po kunigo mirties palivarkas su visu inventoriumi perėjo jo brolio nuosavybėn. Brolio sūnui Josifui Jackevičiui vedus kaimyninio Bagvilių dvarelio savininko seserį Prancišką Dambrauskaitę, žemės tarp Šetekšnos upės ir geležinkelio Šiauliai–Daugpilis atiteko jaunai Jackevičių bajorų porai.
Ūkyje gyveno 23 žmonės
E.Jackevičaitė nebuvo vienturtė, tačiau jaunesnis brolis Rainoldas tapo šeimos skausmu – jį visą gyvenimą reikėjo prižiūrėti, nes sirgo nepagydoma psichikos liga. Tai lėmė, kad ir sesuo juo rūpinosi visą gyvenimą.
Į mokslus pasiturintys tėvai leido tik dukterį. Stoti į Rygos gimnaziją būsimą teisininkę rengė pasamdyta lenkė guvernantė. Jackevičių šeima kiekvieną sekmadienį lankydavo Panemunėlio miestelio bažnyčią. Kokie buvo šeimos santykiai su kunigu Jonu Katele, mes jau nesužinosime, tačiau neabejojama, kad garsusis švietėjas merginai siekti mokslo turėjo daug įtakos.
Panemunėlio parapijos kaimų gyventojų 1909 metais sudarytame sąraše minimi Mažeikiškių palivarko gyventojai: Josifas Jackevičius, žmona Pranciška Jackevičienė, sūnus Rainoldas Jackevičius, duktė Elena Jackevičiūtė (tik vėliau jos pavardė iš lenkiškos Jackevičuvna sulietuvinama į Jackevičaitė), brolis Banifacijus Jackevičius, tarnai Marijona Brekytė, Uršulė Bieliūnaitė, Anėlė Vaitoškaitė, Uršulė Marcijonaitė, darbininkai Augustinas Bieliūnas, Kazimieras Bitinas, Kazimieras Stakulis, Juozas Kreiza, Ieva Bitinaitė, Petras Rauga. Pagal gyventojų skaičių galima spręsti, kad ūkis buvo pasiturintis. Pajamos iš žemės ūkio smarkiai kilo, nes nutiesus geležinkelį buvo lengviau eksportuoti žemės ūkio produkciją.
1923 metų Panevėžio apskrities surašymo duomenimis, „čia buvo vienas ūkis, gyveno 23 žmonės. Niekas nežino, ar palivarkas buvo išnuomotas, ar parduotas“.
Matematika stačiai slėgė
„Gimnazijos mokslus ėjau Rygoje ir baigiau Onos Jastržembskaitės gimnaziją aukso medaliu. Svajojau studijuoti agronomiją, kad vėliau įgytą mokslą galėčiau pritaikyti tėviškėje, bet į Maskvos Petrovsko-Razumovskio akademiją nebuvau priimta dėl vietos stokos moterims, o tada padaviau prašymą į Petrapilio Bestuževo Aukštuosius Moterų kursus, matematikos fakultetą. Matematikos mokslas nepatiko man ir stačiai slėgė“, – pasakojo interviu „Moters“ žurnalui pati E. Jackevičaitė.
Todėl netrukus ji ryžosi mesti matematiką ir perėjo į juridinį fakultetą – pasekė pavyzdžiu taip pat iš Rokiškio krašto kilusios draugės L.Purėnienės-Vienožinskaitės, vėliau tapusios pirmąja nepriklausomos Lietuvos moterimi advokate.
Juridinės studijos buvo reikšmingas momentas jos gyvenime. Jai tai buvo įdomu. Galbūt mergina buvo perėmusi per genus tėvo gabumus teisei – jis savo malonumui teismuose užrašinėdavo advokatų kalbas ir paskui pats vienas jas vertindavo.
Norintys įgyti aukštąjį mokslą studentai daugiausia vykdavo studijuoti į carinės Rusijos, valdžiusios Lietuvą, miestus. Tuo laikmečiu moterys galėjo naudotis nedaugeliu teisių. Net ir gavusios teisės diplomą, jos galėjo teikti tik teisinę pagalbą gyventojams ir kartu dirbti mokytojomis.
Po studijų mergina su motina išvyko į vokiečių kurortą Bad Vidungeną. Čia jas užklupo Pirmasis pasaulinis karas, tad grįžimas namo užtruko, o tada Jackevičių šeima paliko gimtinę ir išvyko į Maskvą. Ten mergina toliau mokėsi aukštuosiuose moterų teisės kursuose. Juos baigė pirmojo laipsnio diplomu, o tarnybą susirado tik Turkestane.
Mokinai surinko parašus
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1919 metų pavasarį E.Jackevičaitė grįžo į gimtąjį kraštą.
Po karo gyvenimas labai keitėsi, tačiau dirbti teisėja moterims dar nebuvo galimybių. Dėstyti vokiečių kalbą ir istoriją 1919-ųjų rudenį E. Jackevičaitę pakviečia į atkurtą Dotnuvos žemės ūkio mokyklą jos direktoriumi paskirtas giminaitis Antanas Vienožinskis.
Į Dotnuvą ji nusikraustė su visa šeima. Yra žinoma, kad E.Jackevičaitė buvo vienintelė moteris mokytoja tarp septynių vyrų.
Jaunoji mokytoja prastai kalbėjo lietuviškai, nes šeimoje kalbėdavo lenkiškai. Gal todėl mokiniai, vieno mokytojo pakurstyti, prieš ją surinko parašus. E.Jackevičaitė pradėjo ieškoti galimybių palikti Dotnuvą ir parašė laišką kunigui Juozui Tumui-Vaižgantui. Lenkiškai rašytas laiškas išliko, jis yra saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos archyve.
Prašė garsų kunigą užtarti dėl tarnybos
Laiške mergina prašo geradario patarti, kokiu būdu galima greičiau gauti leidimą nuvykti į Vilnių, kokie pinigai ten kursuoja, kaip prie sienos vykdoma kontrolė, ar valdžia leidžia pervežti straipsnių rankraščius, laiškus... Prie laiško ji pridėjo prašymą generalinio štabo kanceliarijos viršininkui, 2 fotografijas, 10 ženkliukų bei savo užsienio pasą.
Laiške atsiskleidžia svarbiausias vykimo į Vilnių motyvas.
„Kas dėl mano planų tęsti mokslines studijas, tikriausiai šiais metais jie neišsipildys ir artimiausiu metu negalėsiu lankyti universiteto, kad ir Vilniaus. O tai reiškia, kad artimiausioje ateityje privalau pasistengti rasti sau labiau tinkamą darbo vietą negu Dotnuvoje. Geriausia būtų, jeigu turėčiau kokią nors tarnybą, žinoma, teisės srityje, provincijoje, pavyzdžiui, Panevėžyje. Jeigu ne tas literatūrinės kalbos mokėjimo trūkumas, visi keliai man būtų atviri, o dabar man labai sunku, užsiimti galiu viskuo, tik ne teise. Taigi jeigu atsirastų kokia nors tarnyba, prašau Gerbiamą Kunigą manęs nepamiršti.“
Ar būsimai teisėjai parašė, ar padėjo kunigas J.Tumas, yra nežinoma.
Pradėjo nuo raštininkės
Į Kauną su broliu ir motina 27 metų E.Jackevičaitė nuvyko 1922 metų pradžioje. Tuo metu nepriklausomai valstybei labai trūko kvalifikuotų teisininkų. Kauno apygardos teisme ji pradėjo dirbti antros eilės raštininke, o po dviejų savaičių paskirta į jaunesniąsias teismo kandidates. Po metų teisingumo ministro įsakymu jaunoji kandidatė skiriama laikinai eiti Kauno miesto ir apygardos (dabar Aleksoto) nuovados Taikos teisėjos pareigas. Po trejų metų žodžio „laikinai“ nebeliko. Tais pačiais metais laikraštyje „Darbininkas“ išspausdintoje žinutėje buvo rašoma: „E.Jackevičaitė pirmoji moteris Lietuvoje, einanti teisėjo pareigas, ir todėl jai moralinė atsakomybė ir prieš kitas moteris tenka daug didesnė, nes į pirmąją moterį teisėją daug kas žiūri su ypatingu dėmesiu.“
Norint gauti apylinkės teismo teisėjos vietą, kandidatu reikėjo būti dvejus metus, gauti leidimą laikyti teisėjo egzaminus. E.Jackevičaitė kandidate išbuvo ketverius metus, teisme išdirbo aštuonerius. Ji buvo paskirta Marijampolės apygardos teismo nare, o po trejų metų šio teismo civilinio skyriaus teisėja.
Po beveik aštuonerių metų E.Jackevičaitė perkeliama dirbti į Kauno apygardos teismą Civilinio skyriaus teisėja. Vokiečių okupacijos metais ji dirbo Kauno apygardos teismo Civilinio skyriaus vedėja.
E. Jackevičaitė buvo apdovanota Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu.
Į klausimą apie „ignoraciją“ tiesiog neatsakė
E.Jackevičaitė reiškėsi visuomenėje kaip intelektuali, labdaringa moteris. Ji buvo „Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjungos“ tarybos narė. Teisininkė kartu su draugijos narėmis rašė straipsnius, siekė kelti kultūrą, savišvietą, kovojo už moterų teises, įsteigė fondą remti gabioms mokslų siekiančioms moterims.
Tame vieninteliame interviu „Moters“ žurnale E.Jackevičaitei buvo pateiktas klausimas: „Ar Tamstai einant į šią teismo darbo sritį nebuvo daromi sunkumai ir ar nebuvo jaučiama ignoracija moterų atžvilgiu?“ Ji į šį klausimą neatsakė.
Teisininkė dalyvavo Abolicionistų draugijos veikloje ir siekė panaikinti prostituciją. Šiai draugijai pavyko priimti užribio moterų padėtį gerinančių įstatymų, buvo uždrausti viešnamiai.
Teisdavo menamą asmenį
E.Jackevičaitė įsitraukė ir į visuomeninių teismų veiklą. Šiuos parodomuosius teismus organizavo visuomeninės organizacijos, juose buvo teisiamas ne tikras asmuo, o menamas, įkūnijantis opią problemą. Kaune vyko inteligentės moters motinos teismas, kuriame E.Jackevičaitė teisėjavo kartu su prezidento žmona Sofija Smetoniene ir Vincenta Lozoraitiene. Šiame teisme moteris buvo kaltinama nutolimu nuo kaimo papročių ir išponėjimu, restoranų, prabangos vaikymusi ir šeimos reikalų apleidimu.
E. Jackevičaitės pirmininkaujamas teismas inteligentę moterį išteisino ir pažymėjo, kad ji turi dirbti nepalankiomis sąlygomis, nes visuomenės ydos ir nepalankios sąlygos daro jai neigiamą įtaką, o nuopelnai lieka nematomi ir neįvertinti“. „Ketvirtadienį įvyko gausus „Žiburio“ draugijos Marijampolės skyriaus visuotinis susirinkimas. Susirinkimas pritardamas atkreipė dėmesį į teisėjos panelės Jackevičaitės pasiūlymą pedagogišku būdu šelpti neturtingus vaikus. Būtent, kad turtingesnės šeimos apsiimtų pavalgydinti savo namuose reguliariškai ateinančius pietų ar vakarienės vaikus iš neturtingų šeimų“, – rašė žurnalas „Šaltinis“.
Pavyzdys kitoms valstybėms
Ji atrasdavo laiko įvairia tematika rašyti straipsnius ir juos publikuoti Lietuvos ir užsienio spaudoje. Ypač juose buvo akcentuojama moterų diskriminacija, būtinybė didinti moterų sąmoningumą, jų teisių užtikrinimą.
Savo interviu po dešimties darbo metų E.Jackevičaitė pati apibendrino esamą situaciją: „Pabaltijo valstybėse moterų teismuose nėra. Estijoje visai nepriima moterų, net teismų kandidatėmis. Berlyne yra viena moteris mažamečių teismuose. Anglijoje, Londone, vienasmeniniame teisme yra viena moteris. Skandinavijos valstybėse yra viena moteris kolegialiniame teisme.“
Apie E.Jackevičaitės 1930 metų pradžioje paskyrimą į Marijampolės apygardos teismo nares plačiai aprašė Europos ir net Naujosios Zelandijos žiniasklaida. Pasak pačios teisėjos E.Jackevičaitės, „Lietuva šiuo atžvilgiu yra pažangumo pavyzdys kitoms valstybėms“.
Aktyvioji teisėja laisvai kalbėjo lenkų, vokiečių, rusų, vėliau ir lietuvių kalbomis.
Šeimos ir profesijos suderinimas – opus klausimas
E.Jackevičaitė nesukūrė šeimos. Pasak jos pačios, „šeimos ir profesijos suderinimas yra gan opus klausimas. Jo tinkamas išsprendimas – ateities dalykas. Bet varžyti moterį nėra pagrindo nei teisėtumo, nei teisingumo atžvilgiu. Teisme maža vietos sentimentalizmui, bet širdies jautrumą labai galima pritaikyti. Teismo darbas yra sudaužytų teisių atsakymas, kuris auklėja protą ir valią visuomenės narių santykiuose“.
Alfredas Vilbikas savo straipsnyje rašė, kad 1937 metais apylinkės teisėjas gaudavo 750 litų atlyginimą, o apygardos teismo teisėjas – 1150 litų, taip pat šventines išmokas, butpinigius.
E.Jackevičaitė su motina nusipirko dviejų aukštų medinį namą Kaune, Žaliakalnyje, Višinskio g. 20. Medinuke buvo du butai su visais patogumais. Laiške profesoriui Biržiškai ji siūlė išsinuomoti du butus tame name, gyrė, kad jie gražūs, su visais patogumais.
1976 metais E. Jackevičaitė atgulė prie motinos Kauno Petrašiūnų kapinėse, vėliau ir brolis.
Pelenų duona greit sutrupėjusi
Kaip atrodė Mažeikiškių palivarkas, jau niekas šiandien išsamiai negali atkurti. Plačiau apie šią vietovę savo atsiminimais su manimi pasidalijo čia augusi ir tėvų namus prižiūrinti Klaudija Grigaravičiūtė-Vaškevičienė:
„Į dvarvietę veda du keliai – vienas nuo Šetekšnos, o kitas nuo Kamajų žvyrkelio. Abu keliai buvo apsodinti medžiais. Nuo Šetekšnų pusės atvykus pirmiausia pamatydavai dvi medines klėtis. Jos stovėjo ant akmenų, sukaltos tik mediniais vinimis. Vienos klėties sienoje išliko iškalta data – 1822. Klėtys išsiskyrė savo didumu, storais rąstais, grindinių lentų pločiu. Atvykstantys greičiau pasiekti dvarelį galėdavo pasukę iš Kamajų žvyrkelio į Šetekšnos upės pakraščiu vingiuojantį keliuką. Netoli tos vietos šiandien auga didelės liepos. Mano vaikystėje buvo likusi tik medinė dvaro dalis. Joje gyveno Kutkevičių, Mikalauskų, Raščinskų šeimos. Šalia medinės namo dalies ilgai buvo išlikusios akmenų ir molio krūvos. Vietiniai gyventojai kalbėdavo, kad tai buvusi akmeninio dvarelio dalis. Į Šetekšnų kaimo pusę tebestovėjo iš molio drėbtas ūkinis pastatas. Čia mano tėvai žiemą laikydavo šieną. Iš akmeninių pamatų, esančių prie pat Šetekšnos upės, galima teigti, jog čia stovėjo dideli tvartai. Visai netoli jų matydavosi aptvertos versmės vieta. Versmelė buvusi labai gili. Iš jos semdavo vandenį gyvuliams girdyti. Netoli pagrindinio namo pūpsojo ilgas, su didelėmis trimis durimis svirnas. Vaikystėje palįsdavome po jo pamatais žaisti slėpynių. Nuo Panemunėlio pusės pusiau kvadratu iki šių dienų yra išlikusios ano amžiaus pradžioje statytos septynios trobelės. Statytos be pamatų, grindys sudėtos ant žemės, maži langeliai, dengtos čerpėmis. Jose gyveno budinykai (kūmečiai). Augo ir didelis sodas. Netoli dvarvietės yra išlikusios kapinaitės. Vietiniai jas vadino Raimuckos kapinaitėmis. Vaikystėje čia visi rinkdavome žemuoges.“
Čia vaikystę praleidęs Albertas Lasinskas gali kiekvienam parodyti pamatiniame tvartų akmenyje iškaltus skaičius – 1830 m. Šis įrašas rodo, kad palivarkas kūrėsi sunkiais baudžiavos laikais. P.Rusecko knygoje „Atsiminimai, padavimai, legendos“ yra išlikęs toks pasakojimas: „Južintų valsčiaus Raugų kaimo baudžiauninkas Urbonas dirbęs Mažeikiškių palivarke Panemunėlio valsčiuje. Žmona nešusi jam pietus: paskutinį kumpelį peleninės duonos ir ąsotėlį pieno šlaką. Benešant ją ištikusi nelaimė: duonos kumpelis iškritęs iš rankų ir sutrupėjęs – peleninė duona greit sutrupėjusi. Moteriškei labai pagailo vyro, jog duonai sutrupėjus liks be pietų, tai iš didelio skausmo apsiverkusi.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Jackevičaitės vaikystę Mažeikiškyje mena tik likusios kelios liepos. L.Rušėnienės nuotr.
2. Mažeikiškio palivarkas turėjo ir savas kapines, kurios per daug metų nunyko.
3. Senų, suniokotų paskutinių dvarvietės pastatų vaizdas spaudžia širdį atklydėliui.
4. Yra išlikusi tokia E.Jackevičaitės jaunystės nuotrauka.
5. O ši fotografija daryta „Moters“ žurnale spausdintam interviu su teisėja.
6. Šis E.Jackevičaitės laiškas kunigui J.Tumui saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos archyve.
7. Tokio vaizdo akis geriau nematytų.
8. Laikas neįveikia tik akmens. V.Aleknienės nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 06 09
