Indėlis į ukrainiečių pergalę
Antradienio ir ketvirtadienio vakarais „Vilties“ progimnazijos istorijos mokytoja Vitalija Daugėlienė skuba į ukrainietėms vedamus lietuvių kalbos kursus.
Karo į Lietuvą atblokštas moteris ji moko nuo pavasario. Šiuo metu sąraše yra beveik dvidešimt norinčiųjų pramokti mūsų kalbą.
Kol mokinės renkasi, o įėjusios jos visos sveikinasi lietuviškai, šnektelime su savanoriaujančia pedagoge.
„Negaliu ramiai žiūrėti į karą. Čia mano indėlis ukrainiečių pergalei, jei galiu kažkuo prisidėti, tai ir darau“, – paaiškina, kodėl dirba be atlygio.
Be to, ji turi ir kitą motyvą.
„Jei iki mūsų ateitų karas, mano abu vaikai eitų kariauti. Dukra – karo prievolininkė, šešerius metus tarnavo kariuomenėje. Sūnus – studentas, bet jei bus bėda, pasiryžęs ginti tėvynę. Argi aš galiu būti mažesnė už juos patriotė?“ – tarsi klausia.
Mokinės jau sėda aplink stalą, atsiverčia užrašus, mokytoja dar skuba mobiliajame telefone parodyti ypatingo katino Persiko nuotrauką. Gyvūnas į Lietuvą atkeliavo iš subombarduotos Ukrainos vietovės, jį priglaudė ir dabar augina dukra.
Žodžių panašumai širdis glosto
V.Daugėlienė moterims išdalija atšviestus lapus. Viename lietuviškas tekstas apie žiemą ir sniego angelus, kitame ukrainiečių-lietuvių kalbų žodynėlis su šimtu būtiniausių žodžių.
Visos šio vakaro mokinės lietuviškai jau daug supranta, kai ką mūsų kalba jau gali ir pasakyti.
Sako, jog sunkiausia buvo išmokti dvibalsius ir minkštumo ženklus, dar kliūva ir už žodžių kirčių.
Mokantis jos patiria atradimų – abiejose kalbose tą pačią reikšmę turinčių žodžių: suknelė ukrainietiškai bus „suknia“, lietuvišką dėkui atitinka „diakuju“, kišenė skamba kaip „kišenia“, o žargonizmą „faina“ tikriausiai pasiskolinom ne iš anglų, o iš ukrainiečių, jų kalba tai reiškia „gerai, puikiai“.
„Mano mama kojines vadino škerpetkėm, pasirodo, tai grynai ukrainietiškas žodis“, – įsiterpia mokytoja.
Mokinės vienbalsiai tvirtina, kad aptikti žodžių panašumai joms širdis glosto.
„Mokytis lietuviškai buvo pas mane atėjusi ukrainietė medikė, ji – operacinės chirurgų asistentė. Atsiprašiau, kad negaliu jai padėti, nežinau medicininės terminologijos“, – sako mokytoja.
Vaikai jau netgi laisvai kalba lietuviškai
„Sudėtingiausia atsirinkti teisingas žodžių galūnes “, – sako Irina Antaniuk.
Ji su dukra atvyko iš Odesos, sūnus su šeima liko Ukrainoje. Gimtinėje moteris dirbo pardavėja juvelyrinių prekių parduotuvėje.
Dvi mokinės – Tatjana Aliochina ir Olena Isajenko – iki karo gyveno Mariupolyje. Abi su vaikais prieglobstį rado Panevėžyje, vyrai liko Ukrainoje.
„Pagrindinius žodžius: „labas, sudie, kur aš esu?“ žinojom ir iki kursų“, – sako T.Aliochina.
Ji, diplomuota farmacininkė, gavo darbą vaistinėje, bet paprasta sandėlio darbuotoja. Kad galėtų dirbti pagal profesiją, turėtų lankyti mokamus kursus.
Kalbos kursai jai labai pagelbėjo – jei bendradarbės kalba lėtai, viską supranta.
„Kaipgi jūsų kalbos nesimokyti? Juk mus taip šiltai ir svetingai priėmėt. Be to, ir prieš savus vaikus būtų gėda, keturiolikmetė duktė ir trylikametis sūnus jau kalba lietuviškai“, – šypsosi pašnekovė.
„Maniau, lietuvių kalba bus panaši į anglų, betgi ne. Dar sunku priprasti, kad lietuviškuose sakiniuose žodžiai dėliojami ne taip pat, kaip ukrainietiškuose“, – pastebi O.Isajenko.
Mokytoja diktuoja su žiema susijusius žodžius. Pasakiusi „senis besmegenis“, paaiškinusi, kas tai yra, išverčia pažodžiui: senis be smegenų. Mokinės kvatoja.
„Neseniai man sūnus šitaip aiškino, bet nepatikėjau, maniau, pokštauja“, – juokiasi O.Isajenko.
Panevėžyje ji nuo liepos, su vaikais išsiveržti iš okupuotos karo zonos buvę labai sunku.
Į Mariupolį nežinia kada galės grįžti.
„Olenos namų nelikę, raketa ištaškė, o mūsų namas dar stovi, bet be langų ir durų, visas nusiaubtas, į tokį gi negrįši“, – neslepia skausmo T.Aliochina.
Tikisi, kad ir lietuviškai uždainuos
„Aš iš Kijevo rajono, dirbau buhaltere“, – prisistato Olena Saveljeva.
Panevėžyje ji gavo veterinaro padėjėjos darbą gyvūnų klinikoje.
Anot jos, mokytoja žadėjo, kad lietuviškai mokysis ir dainuodamos. Tokios praktikos ukrainietė jau turi – kai mokėsi itališkai, nuolat ta kalba dainavo, taip daug lengviau įsimindavo žodžius.
„Kai atvažiavom, didžiausias rūpestis buvo, kur vaikus dėti: dukrai 3 metai, sūnus moksleivis. Mažąją iš karto į darželį priėmė – koks džiaugsmas! Kai dabar mums draugai atsiunčia nuotraukas, kaip su vaikais šaltuose ir šlapiuose rūsiuose ištisai sėdi, mąstau, kokia laimė, kad mano vaikai gali į darželį ir mokyklą eiti“, – graudinasi moteris.
Poltavoje gyvenusiai Olgai Agejevai lietuvių kalba buvo jau prieš karą pažįstama. Moteris mūsų šalyje turi daug draugų, čia ne kartą lankėsi darbo reikalais dėl bendrų kultūrinių projektų.
„Deja, aš dar nekalbu, bet trylikametis sūnus Timofejus jau laisvai šneka lietuviškai“, – sako ji.
Vytauto Žemkalnio gimnaziją lankantis paauglys yra futbolininkas, dabar jis gina ir Panevėžio garbę.
Mokslus tęsia mokyklose
Lietuvių kalbos mokymai vyksta ir Panevėžio švietimo centre. Čia pedagogai, ukrainiečius mokantys lietuviškai, gauna atlygį.
Pasak mokymus koordinuojančios centro specialistės Rimos Šarkanienės, kursai yra 56 valandų trukmės, vyksta du kartus per savaitę, rytais ir vakarais, užtrunka apie 3 mėnesius. Vienos grupės, mokęsi nuo pavasario, kursus jau baigė, dabartinės mokinės atėjo rugsėjį.
Šiuo metu mūsų kalbos mokosi apie 80 suaugusių ukrainiečių, jie pasiskirstę į 7 grupes. Vasarą vyko mokymai ir vaikams, buvo susidariusios net 4 grupės. Prasidėjus mokslo metams, vaikai lietuvių kalbos mokosi mokyklose.
Atskleidžia, kaip veikia Kalėdų Senelio sistema
Veriam rytinės grupės duris. Čia tautietes kalbos moko už lietuvio prieš 6 metus ištekėjusi ukrainietė Yana Rutkauskienė. Ji – diplomuota ekonomistė, puikiai šnekanti lietuviškai ir angliškai.
Pamokos tema: lietuviškos kalėdinės tradicijos, dovanos, valgiai, Kalėdų Senelis.
Mokytoja iš karto užduoda namų darbą: „Kas turite vaikų, parašykite kartu laišką Kalėdų Seneliui. Aš irgi vakare rašysiu su dukra.“
Mokinės užsirašo naujus žodžius: Naujieji metai, švęsti, puošti, eglutė, žvakė, degti, eglės šaka, dovana, pakuoti ir kt.
„Mes parašom laišką, aš jį atiduodu vyrui, kad padovanotų, ko mes norim“, – juokdamasi aiškina mokinėms, kaip Kalėdų Senelio sistema pas mus veikia.
Dabar jau mokinės skaito lietuvišką tekstą apie Kūčių valgius ir verčia. Stabteli ties junginiu „ypatinga naktis“, mokytoja paaiškina, užkliūva ir „aguonų pienas“, skamba keistai, tokio patiekalo nėra girdėjusios.
Čia mokytoja nuodugniai aiškina, kaip aguonų pienas gaminamas, kaip kepami kūčiukai. Ekrane ant sienos rodo ir Kūčių patiekalų iliustraciją.
„Mano vyras kūčiukus merkia į kisielių, valgo, kai suminkštėja“, – vis pasidalija gyvais pavyzdžiais iš savos šeimos gyvenimo.
Nenori kalbėti rusiškai
Olena Kušnir kraipo galvą ties junginiu „tvarkyti namus“, prašo pagalbos. Kristina Boiko sako, kad iki šiol nesusidoroja su lietuviškų žodžių galūnėmis.
„Turim tokią baisią lentelę, mes jos labai bijom“, – juokiasi moteris.
„Aš vis dar į kirčius nepataikau“, – prisipažįsta Asia Ustymenko.
„Kai aš atitekėjau į Panevėžį, su manimi niekas rusiškai nekalbėjo, nebuvo jokių lietuvių kalbos kursų, teko pačiai kapstytis. Jums lengviau, vietiniai be jokio priešiškumo jums rusiškai paaiškina, jeigu ką“, – linksmai kalba mokytoja.
Čia mokinės nustebina, beveik choru tvirtina, kad joms prabilus lietuviškai, bet ne visai taisyklingai, vietiniai daro meškos paslaugą, atsakydami rusiškai. Joms būtų daug naudingiau, jei lietuviai su jomis kalbėtų lietuviškai.
Kam ukrainietėms, mūsų šalyje esančioms tik laikinai, mokytis gan sunkios lietuvių kalbos?
„Kaip tai kam? Niekas nežino, kada galėsim grįžti. Lietuva mus priglaudė, labai palaiko, tad protinga esant šalyje mokytis lietuviškai. Tokiu būdu mes Lietuvai parodom pagarbą“, – visų vardu atsako K.Boiko.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tautietes kalbos mokanti Y.Rutkauskienė yra ištekėjusi už lietuvio, tad į pamoką nuolat įterpia ir asmenines patirtis.
2. K.Boiko (kairėje) ir A.Ustymenko jau moka savarankiškai išversti lietuvišką tekstą ir geba kalbėti nesudėtingais sakiniais.
3. V.Daugėlienė ukrainietes lietuvių kalbos moko ne sausai, o su šmaikščiais pajuokavimais.
A.Švelnos nuotraukos
