Istorija kartojasi visai šalia
Mažosios Lietuvos genocido dieną – spalio 16-ąją – Juozas Brazauskas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatė istorinę apybraižą „Svetimoje padangėje“.
Panevėžietis istorikas, pedagogas susirinkusiesiems pasakojo, kad masinis gyventojų traukimasis į Vokietiją 1944–1951 metais yra vienas tragiškiausių šalies laikotarpių, bet stengėsi jį aprašyti taip, kad atskleistų ir faktus, ir žmonių išgyvenimus.
Pristatyme dalyvavęs muziejininkas Donatas Juzėnas prisipažino, kad seniai žinojo apie sovietų sugriautus Rytprūsius, bet Rusijai užpuolus ir niokojant Ukrainą ši tema itin aktuali ir jautri.
„Rytų Ukrainoje istorija kartojasi – žmonės išguiti, miestai sugriauti... Istorija, kurią mūsų tauta kartą jau patyrė, vėl kartojasi visai šalia“, – apgailestavo D.Juzėnas.
Bibliotekininkė Agnė Deresevičiūtė jam pritarė, kad gyvename šalia piktų kaimynų. Nors jie atrodo šiuolaikiški – perka naujus mobiliuosius telefonus, pasivagia naujas technologijas, bet lieka tokie pat žiaurūs ir primityvūs.
Pasiėmė trispalvę ir žemės
J.Brazauskas pasakojo, kaip Mažojoje Lietuvoje vieni okupantai keitė kitus. Iš pradžių atėjo sovietai, po jų – naciai. Žinodami, kad sovietai ir vėl grįžta, bet šįkart – dar piktesni ir kerštingesni, daugelis skubėjo pasitraukti. Paliko viską – namus ir gyvulius, bet tikėjosi Amerikos pagalbos. Autorius knygoje cituoja to meto liudytojus, kad pasiėmė trispalvę, kurią sudeginti buvo liepę ir sovietai, ir naciai, bei saują gimtosios žemės.
Žmonės vylėsi sugrįžti po 2 ar 3 mėnesių.
Dauguma traukėsi į Vokietiją, nes kitų kelių tiesiog nebuvo. Dalis lietuvių, taip pat ir latvių, estų, per Baltijos jūrą pasiekė Švediją, bet jos valdžia pabėgėlius grąžino tiesiai į sovietų glėbį. Tolesnis jų kelias buvo į tremtį Sibire.
„Bet ne visus juos galima laikyti karo pabėgėliais. Tarp šviesuomenės buvo ir tie, kurie nusikalto žmoniškumui prisidėdami prie žydų žudymo. Šie pabėgo prisidengę svetimomis pavardėmis, o jų palikuonys vengia apie tai kalbėti“, – pabrėžė J.Brazauskas.
Vėliau namo sugrįžo tik apie 10 procentų.
Istorikas tęsė, kad dalis inteligentijos apsisprendė slėptis kaime. Pavyzdžiui, panevėžiečiai aktoriai Donatas Banionis ir Vaclovas Blėdis išvažiavo į Žemaitiją, o režisierius Juozas Miltinis pareiškė esąs ne tam sutvertas, kad dirbtų burokų lauke.
Gyveno lyg kokioje bandoje
Knygos pristatyme dalyvavo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas dr. Juozas Banionis.
„Šie lietuviai buvo dviejų režimų aukos. Į Vokietiją bėgo ne dėl to, kad nacius būtų mylėję, o dėl to, kad neturėjo kitos išeities“, – kalbėjo svečias.
Jis sakė, kad žodį „pabėgimas“ paprastai siejame su kažkokiu blogiu, bet iš tiesų tai reikėtų vertinti kaip pasyvų pasipriešinimą.
Bet kas gi laukė Vokietijoje? Pasitraukusieji pateko į dipukų stovyklas. Dipukais vadinami per karą į užsienį pabėgę ar perkelti gyventojai. J.Banionis apie juos parašė knygą „Dipukų gyvenimo pėdsakais“.
„Naciai vežė vietos gyventojus į Vokietiją darbams, pavyzdžiui, apkasams kasti. Lageriuose buvo alinantis darbas, drėgni, šalti barakai be langų ir sienų. Visi gyveno lyg bandoje, nei žmona su vyru, nei tėvai su vaikais negalėdavo pasikalbėti kitiems negirdint“, – pasakojo istorikas. Lageriai buvo aptverti tvora, budėjo sargyba.
Visoje Vokietijoje buvo 113 tokių stovyklų – mažų Lietuvėlių. Žmonės stengėsi nenuleisti rankų, organizavo mokyklas, telkėsi į chorus, orkestrus, rengė vairavimo mokymus, mokytojų kursus, netgi statė spektaklius.
„Nenorėjo būti suniveliuoti, nuasmeninti. Veikė Baltijos moterų taryba, Baltijos universitetas. Lietuviai stengėsi gyventi, o ne tiesiog būti“, – tautiečių stipria valia žavėjosi J.Banionis.
Priglaudė vilko vaiką
Bet yra ir atvirkštinė skaudi karo pusė – tai iš Rytų Prūsijos į Lietuvą patekę visiški našlaičiai, vadinami vilko vaikais. Apie tai pasakojo Liucija Šiaučiūnienė, nes jos tėvų namuose kurį laiką gyveno atklydusi vokietukė Marija.
„Nežinau, kiek jai buvo metų. Pamenu, kad visa jos šeima išmirė badu, kaimynės atvežė į Ukmergę, paliko prie sodybų ir liepė laukti. Žinoma, negrįžo“, – kalbėjo moteris.
Mergaitę priglaudė žmonės, bet vėliau ją priėmė L.Šiaučiūnienės tėvai. Ji nemokėjo skaityti, rašyti, todėl mokslą labai vertinusi mama surado mokyklą. Bet valdžia neleido, nes ji – vokietė.
L.Šiaučiūnienė prisiminė, kad Marija buvo laikoma šeimos nare, nuotraukose kartu fotografuodavosi.
Vėliau mergaitė kažkaip susirado Vokietijoje gyvenantį dėdę. Jis pasikvietė atvykti dantų susidėti, nes nuo bado visi buvo išbyrėję. Vokietukė išvažiavo, ir ryšys nutrūko.
L.Šiaučiūnienė šypsojosi kaip tik suradusi Marijos nuotrauką ir ją parodė – joje šviesiaplaukė garbanė. O dar, įkvėpta knygos pristatymo, moteris parašė į Vokietijos raudonąjį kryžių, prašydama surasti Mariją.
Grafoje, kurioje turi būti nurodomas ryšys su ieškomu žmogumi, ji įrašė, kad jaučia stiprų emocinį ryšį.
„Ji būtų man kaip sesuo“, – pasakojimą baigė L.Šiaučiūnienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. L.Šiaučiūnienė, J.Banionis, J.Brazauskas, D.Juzėnas ir A.Deresevičiūtė žavėjosi lietuviais, sugebėjusiais žiauriomis karo sąlygomis susitelkti, mokytis.
2. Į G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykusį knygos pristatymą rinkosi tikrieji istorijos mėgėjai.
3. „Grafoje, kurioje turi būti nurodomas ryšys su ieškomu žmogumi, įrašiau, kad jaučiu stiprų emocinį ryšį.“ L.Šiaučiūnienė
