„Tegu gėris taps blogiu, tegu siaubas virs gėriu“, – ši trijų Laumių pranašystė, karžygį Makbetą pastūmėjusi kraupioms žudynėms, skamba teatrui neįprastoje scenoje – Panevėžyje, Aukštaitijos siaurojo geležinkelio depe.
Čia, betono, metalo, šalčio ir tamsos supamoje erdvėje, tragediją „Makbetas“ pagal Viljamo Šekspyro pjesę rodo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai. Pagrindinį vaidmenį atlieka panevėžiečiams jau gerai žinomas Tadas Gryn.
Spektaklio režisierius, teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus, sutikęs korespondentę generalinėje repeticijoje, pasisveikina, pasiūlo sėstis ir nuskuba su reikalais. Iš šalies matyti, kad pusvalandis iki repeticijos visiems įtemptas. Techniniai darbuotojai vis dar tikrina ir derina apšvietimą, garsą, bet galop šurmulingas chaosas virs vientisu reginiu.
Aktorių būrelis kažką aptarinėja su A.Špilevojumi. Laumę ir Damą vaidinanti Urtė Povilauskaitė baigia tvarkytis personažo įvaizdį, po to scenoje rankomis žarsto pelkę atstojančius grikių lukštus. Savo mintyse paskendęs kažką mąsto Vytautas Kupšys. Pasisveikinti prieina Laimutis Sėdžius. T.Gryn, rankoje laikydamas arbatos puodelį, pašnibždomis kartojasi žodžius. Susitikusios šnekteli elegantišką suknią vilkinti Irena Sikorskytė ir griežtą kostiumą dėvinti Asta Preidytė.
Ir štai istorija prasideda.
Narsus, valingas škotų karvedys Makbetas grįžta iš sėkmingo mūšio. Trys Laumės jam išpranašauja karaliaus sostą, nors dabartinis Škotijos karalius Dunkanas yra galingas ir gerbiamas valdovas, o Makbetas yra tolimas sosto paveldėtojas. Iš pradžių jis tiktai juokiasi iš pranašystės, bet blogio sėkla jo mintyse jau pasėta ir vis stipriau užvaldo.
Įvykdžius vieną žmogžudystę, kelio atgal nebėra. Narsus kovotojas virsta kraugeriu diktatoriumi. Monstras naikina viską aplink ir save patį.
Po pertraukos skelbiama jau karūnuoto Makbeto puota.
„Jūs kviečiama į karaliaus puotą“, – žiūrovei korespondentei ranką gracingai ištiesia Dama. Pačiu laiku įspėja, kad scenoje slidu. Grindys – veidrodinės, dar apipiltos grikių lukštais.
Kaip palaikymo naujam karaliui ženklas ant rankų užrišamos raudonos juostos, ant stalų padėtos taurės gėrimo. Aktoriai vis primena tai pakelti taurę, tai šypsotis.
Scenoje vaidinama scena, kai Makbetui vaidenasi nužudytasis karalius. Aktoriai – per žingsnį nuo į puotą pakviestos viešnios, įprastai skiriantis atstumas dingsta.
Intriguoja ir kartkartėmis praveriami sunkūs depo vartai – į vidų galingai veržiasi šviesa, pro juos matyti traukinys, siauruko bėgiai, kuriais įeina ir išeina spektaklio personažai.
* * *
Po generalinės repeticijos yra apie ką pakalbėti su režisieriumi A.Špilevojumi.
– Stebėdama generalinę repeticiją mėgavausi matydama ir Makbeto istoriją, ir jūsų darbo užkulisius. Ar jūs, kaip režisierius, ir komanda likote visiškai patenkinti jau kitą dieną įvykusia premjera?
– Reikia daugiau laiko, kad pamatytume spektaklį iš šalies. Kol kas esame giliai į jį panirę, dar nesu objektyvus.
Kai imuosi naujo kūrinio, vaizduotėje susidarau tam tikrą vaizdą. Vis dėlto vaizduotė nėra realus gyvenimas, daug kas atrodo visiškai kitaip. Pirmoji natūrali emocija dėl to – liūdesys, bet jeigu nesilaikai aklai įsikibęs į pirmąją idėją, pamatai, kad gali būti dar geriau. Mat realybė apima ne tiktai mano, bet ir aktorių, dailininko, kompozitoriaus sumanymus.
Labai gera matyti spektaklį tokį, koks yra, antra vertus, jis ne iki galo atitinka mano pradinį įsivaizdavimą. Tai vidinė dilema, bet, tiesą sakant, maloni.
Jausmai sumišę, nes kurdami buvome fiziškai atskirti nuo namų, nuo įprastinių savo darbo vietų. Daugybę valandų praleidome kartu, pietaudavome, kalbėdavomės. Aktoriai pateko į niūrią, šaltą, bet magišką depo atmosferą, perėmė Šekspyro nuotaiką. Matydavau, kad ir laisvalaikiu jie tarsi smagūs, atsipalaidavę, bet kartu ir susikaupę.
Girdėjau, kaip vienas aktorių paklausė kito, kur keliaus sezonui pasibaigus. Tas atsakė: į Faifą. Tai miestas, kur buvo kito pjesės veikėjo – Makdufo – rūmai.
Tik štai, kuo stipriau sukrenta komanda, tuo sunkiau išsiskirti, grįžti į kasdienybę.
– Manau, kad ir kiti žiūrovai, kaip aš, spektaklyje įvertins puikų pjesės turinį, jos įtampą, teatrinius simbolius, šviesas ir muziką, aktorių vaidybą, spektakliui pasirinktą depą – ypatingą atmosferą sukuriančią aplinką. Bet jūs pats bent jau man atrodėte gan susirūpinęs.
– Paskutinės dienos ir naktys visuomet yra galvos skausmas, nes reikia priimti galutinius sprendimus, o tai papildoma atsakomybė. Esmines pastabas išsakau ne tik aktoriams, bet ir techniniams darbuotojams, o jų šiame spektaklyje – nematomų žiūrovams – itin daug. Kartą apsižvalgęs ir pats nustebau, kiek daug žmonių darbuojasi. Kažkas derina elektrą, kiti virina vamzdžius... Jie būtini, kad vartai laiku atsidarytų, kad šviesos keistųsi, kad aktoriai spėtų persirengti, nors net įprastinių grimerinių čia nėra.
Spektaklį teko mažinti, suveržti. Nerimą kėlė tos vietos, kurios neleido aiškiai ir atvirai atskleisti pjesės pagrindinių temų. Nubrėžėme tikslius krantus, kad srovė tekėtų galingai ir kryptingai, o ne išsilietų per kraštus.
Po premjeros esminių pakeitimų nebebūna, bet kartais žiūrovai savo reakcijomis diktuoja tempą ir dinamiką. Galėsime dar švarinti kai kuriuos elementus, išryškinti arba, priešingai, išimti.
Kūrinius veikia ir pasauliniai įvykiai. Prasidėjus karui Ukrainoje, kai kurie dalykai suskamba kur kas reikšmingiau ir skaudžiau, jautriau paveikia žiūrovus.
– Kiek jus pažįstu, esate žmogus, ieškantis atsakymų, kodėl piktadarys daro baisybes, kokie jo motyvai. Nenukertate, kad monstras vertas pragaro, ir taškas. Bet argi tokie diktatoriai kaip Makbetas verti gailesčio ir supratimo? Ar Makbetas kuo nors jums primena dar didesnį kraugerį realybėje – Putiną?
– Realybėje yra ir daugiau diktatorišką sėklą savyje turinčių asmenų, ne tiktai Putinas, bet ir Orbanas ar Kauno meras Matijošaitis, kurie siekia milžiniškos įtakos. Jų tikslas – ne daryti gerus darbus, o patenkinti egoistines užgaidas. Jie nori būti viršuje ir negali didinti savo galios, neengdami, neišnaudodami kitų. Ir kuo daugiau tos galios gauna, tuo brutaliau kitus aukoja.
Taip vyksta ne tiktai politikoje ar versle. Visur, taip pat ir meno pasaulyje, žurnalistikoje, sporte, Seime, šeimose, pilna savų makbetukų, dėl besąlyginės savo galios naikinančių viską aplinkui, tik skirtingu lygmeniu.
Todėl nenorėčiau prisirišti prie Putino. Nenoriu kasdien savo kūrybiniame gyvenime galvoti apie asmenį, kuris man yra itin svetimas, bjaurus, nemalonus. Tarp Makbeto ir Putino – milžiniškas skirtumas. Pjesės pradžioje Makbetas buvo kilnus, drąsus, valingas, doras karvedys, kovojantis už karalių ir savo šalį. Bet jis padarė lemtingą klaidą, prarado sąžinę ir garbę, ir taip prasidėjo jo kelionė į pragarą ne po mirties, o dar šioje žemėje.
O Putinas jau seniai pardavęs sielą velniui, tai demonas žmogaus kūne, sėjantis šimtus tūkstančių mirčių. Jis niekuomet nebuvo doru žmogumi, seniai pats murdosi purve ir mėšle ir dar jame skandina savo šalį bei pusę niekuo dėto pasaulio.
– Turbūt daugelis žiūrovų nekantriai laukia Makbeto įžymiojo monologo. Ar jums tai buvo pagrindinė spektaklio scena, svarbiausias akcentas?
– Tironas iš esmės miršta per šį monologą, toliau – tik inertinis ėjimas link pabaigos, kai numuštą šachmatų figūrą nustumia nuo lentos.
Makbeto monologas – neįtikėtinai gražus ir reikšmingas tekstas, dažnai vartojamas kaip atskiras kūrinys. Bet jis gali skambėti tik su kitomis pjesės scenomis, negalima jo kurti atskirai.
Prie monologo grįždavome vėl ir vėl, bet lygiai kaip ir prie kitų scenų. Ji vystėsi ir keitėsi. Bet man nėra kurios nors esminės scenos, tik jų visuma.
– Tadas Gryn net vizualiai atitinka Makbeto personažo įsivaizdavimą. Kai dalyvavau karaliaus puotoje, šmėstelėjo mintis: prieš mane Makbetas ar pats Tadas Gryn? Skvarbus žvilgsnis, tik jam būdingos intonacijos, jėga, su kuria šis aktorius vaidina, – ar galima sakyti, kad jis garantuoja spektaklio sėkmę?
– Šią pjesę ilgai nešiojau širdyje, tik nežinojau, kada ir kur statysiu. Režisavau savo, šiuolaikinių dramaturgų kūrinius, žinojau, kad kada nors, ateityje, prisiliesiu ir prie „Makbeto“. Ir štai ta ateitis atėjo, kai aplinkui ėmiau pastebėti makbetizmą, kai ėmė lietis kraujas Ukrainoje, kituose karštuose pasaulio taškuose.
Dar kartą perskaičiau „Makbetą“, ir prieš akis iškilo Tadas – supratau, kad noriu statyti spektaklį būtent su juo ir būtent Panevėžyje.
Jis iškart sutiko, nors nėra džiugu ir lengva kurti tokį personažą. Nežinau, ar jis aiškiai suvokė, kokia tamsi ir sunki kelionė laukia. Tuo labiau kad į kuriamus personažus Tadas neria visa galva. Didžiuojuosi, kad jis šią kelionę įveikė.
– Slidžios veidrodinės grindys su grikių lukštais veikiausiai ir aktoriams buvo nemenkas iššūkis. Ką reiškia šis sprendimas?
– Laumės, pranašaudamos apie gėrį, blogį, siaubą, sumaišo Makbeto suvokimą, kur toji riba. Kai jis nužudo karalių, kartu nužudo dieną, miegą. Daugiau jis nebemiega, daugiau nebeišaušta rytas, saulę pasiglemžia tamsa, nakties paukščiai klykia visą parą. Viskas virsta pelke.
Industrinis depas susimaišo su scenografiniais elementais, susimaišo juoda ir balta. Žemė po kojomis turėtų būti tvirta, bet ir ji – slidi, biri, tai – pelkė.
Žiūrovai, pakviesti prie stalų karaliaus puotoje, akivaizdžiai pajunta, o kiti – pamato, kaip viskas nestabilu pasaulyje ir jų gyvenime, kaip lengva bet kurią akimirką paslysti ir pargriūti.
Aktoriai per repeticijų greitas scenas, o ypač tamsoje, taip pat yra pargriuvę ir pajutę šį diskomfortą.
Istorija įrodo, kad paslydusieji ir prisidėjusieji prie režimo būna to režimo sunaikinti ir pradingsta amžiams.
– Laikoma, kad ši Šekspyro pjesė užkeikta. Ar patiems teko tai pajusti?
– Ant mūsų aplankų, kuriuose susegti pjesės lapai, užrašytas ne pavadinimas, o „Škotiška pjesė“. Taip pat pavadinta ir susirašinėjimo grupė.
Nenorėčiau akcentuoti prakeiksmo, nes galime jam priskirti visai nesusijusius dalykus. Bet jo dėka pagarbiau žiūrėjome į patį kūrybinį procesą, šie mitai ar legendos padėjo komandai susikaupti. Prakeiksmas susijęs su teatrų gaisrais, tad netgi žavingai atrodo sutapimas, kad atvertus pjesę mūsų teatras buvo uždarytas dėl priešgaisrinės instaliacijos darbų. Todėl galėjome jaustis saugūs.
O dar puikesnis sutapimas – kad premjera įvyko Šekspyro gimimo dieną. To neplanavome ir pastebėjau jau po premjeros.
Teatro istorikai ginčijasi, ar po Šekspyro pavarde nesislepia kūrėjų grupė. Bet man svarbiausia, kad savo rankose laikau šedevrą ir galiu jį kurti scenoje.
– Deja, depe labai ribotas žiūrovų skaičius... O ir į kitus jūsų spektaklius žiūrovai atvažiuoja iš kitų vietovių, kaip kadaise į Juozo Miltinio spektaklius.
– O mane tokia kamerinė depo aplinka kaip tik džiugina. Žiūrovai – labai arti aktorių. Niekada nesiekiau rekordų, kad mano spektaklius pamatytų didžiulės minios. Tegu pamato tie, kurie iš tikrųjų nori. Aš irgi ne viską, ko noriu, patiriu gyvenime. (Juokiasi.)
Šaltuoju metų laiku „Makbeto“ nerodysime, bet žiūrovus į jį pakviesime daug kartų.
Likimas lėmė, kad dirbu Miltinio mieste, jo teatre, jo kabinete ir repeticijų salėje. Dabar teatro atmosfera visiškai kitokia. Jis buvo genijus, toks būtų, jei ir dabar gyventų. Bet Miltinis ėjo savo keliu, o aš einu savuoju.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prieš generalinę repeticiją šiltas U.Povilauskaitės ir T.Gryn apsikabinimas – palaikymo ženklas ar viena iš spektaklio scenų?
2. Savo mintyse prieš repeticiją paskendo Makbetą vaidinantis T.Gryn.
3. Tik užkulisiuose gali pamatyti, kaip aktoriai keičia įvaizdį.
4. Paskutinės dienos ir naktys prieš premjerą režisieriui labiausiai įtemptos.
5. Kol derinamas scenos apšvietimas, aktorių būrelis aptarinėjo kažką svarbaus.
6. Žiūrovus intriguoja, koks veiksmas vyks prasivėrus sunkiems depo vartams.
7. Spektakliui „Makbetas“ pasirinktas siauruko depas tik lauke spalvingas, o viduje – šalta ir niūri atmosfera.
A.Švelnos nuotraukos
