Prie prekybos centro, kaip buvo gąsdinta, eilių nėra.
Specialia ryškia liemene dėvintis darbuotojas su kiek-vienu įeinančiuoju pasilabina ir prašo parodyti galimybių pasą. Daugelis rankose laiko jau iš anksto pasiruoštą išmanųjį telefoną su atidarytu dokumentu, yra ir tokių, kas iš rankinės traukia popierinį lapą.
Tikrintojas sukasi sparčiai, nė vieno neužgaišina, nieko neskenuoja, tik užmeta akį į rodomą dokumentą, padėkoja ir leidžia įeiti. Vieni eina su kaukėm, kiti be, nes patalpose, kur būna visi su galimybių pasais, apsaugos priemonės nebebūtinos.
Jau parodę savus pasus parduotuvėje, kalbasi dvi jaunos moterys.
„Nu reikia, nu išsiėmiau, bet nesąmonė čia su tais pasais, galiu bile ką parodyt, ir sueis kaip už gera“, – panevėžietiška tarme ir šiek tiek pakeltu balsu aiškina provokuojamai apsirėdžiusi juodaplaukė.
„Kaip tai bile ką?“ – nesupranta kuklesnės išvaizdos jos draugė.
„Žiūrėk, galiu pakišt mamos ar net bobutės g. pasą arba visai svetimo žmogaus, net kažkokio vyro, ir galim derėtis, kad tas tikrintojas skirtumo nepastebės“, – užtikrintai šneka pirmoji. Ir dar priduria, kad tokių, su kažkieno pasais, čia greičiausiai vaikšto ne vienas. Esą būtų keista, jei būtų kitaip, nes lietuvis juk nepraleis progos pralįsti pro įstatymų skylę, toks mažas sukčiavimas lietuviui kaip sportas.
Draugė kraipo galvą, nesutinka, kad sukčiavimas tautiečiams įaugęs į kraują. Kalbioji tuoj teškia gyvą asmeninį pavyzdį.
„Važiavom į Butkutės koncertą, ten tik su galimybių pasais leido, tik aš viena pasiskiepijusi, o sesė ir draugės – ne. Tai mano galimybių pasą visos keturios įsikėlė į savo telefonus ir prašom – su vienu pasu penkios sėkmingai praėjom! Dėl viso pikto nėjom viena paskui kitą“, – entuziastingai pasakoja apie pavykusią apgavystę.
Sako, žinanti ir daugiau tokių, kas svetimu galimybių pasu naudojasi. Su draugu ką tik ta tema kalbėjosi, tai tas sako, jog suskubus čia galima ir neblogą bizniuką prasukti, taip sakant, aš tau – savo g. paso kopiją, tu man – dešimtį kitą euriukų. Tik į lėktuvą lipant kartu su galimybių pasu tikrina ir asmens dokumentą, o kitur užtenka kyštelt tik g. paso vaizdą ekrane.
Matyti, kad klausančioji nuoširdžiai stebisi.
„Bet kam gi reikia apgaudinėti? Nejau manai, kad toms, nesiskiepijusioms, pagelbėjai? Tik meškos paslaugą padarei. O apie biznelį perpardavinėjant g. paso kopijas tai visai patyliu. Kaip galima taip neatsakingai elgtis?“ – aktyviąją bando gėdinti antroji.
„Kaip tai neatsakinga? Aš juk pasiskiepijau!“ – energingoji nesupranta, kur bėda, taigi įsižeidžia, apsisuka ir nueina.