Kartu su pusbroliu kūrė Jūros šaulių maršą
„Viską spėju!“ – šypsosi biržietė muzikė ir pedagogė Zita Beliakienė.
Su kelių Biržų kultūros centro kolektyvų meno vadove susitinkame prieš pat rugsėjo 1-ąją Biržų „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje, nes čia ji dirba dar ir pradinukų mokytoja.
Pirma jos dienos pusė skirta mokinukams, o antroji – repeticijoms su Germaniškio folkloro ansambliu „Vijoklis“, Nemunėlio Radviliškio liaudies muzikos kapela „Santaka“ ir trijų dainininkų ansambliu, nes šiame tercete ir ji pati dainuoja.
Pašnekovė tvirtina, kad jai daug kas rūpi: ateitis ir praeitis, muzika ir poezija, etnokultūros tęstinumas, lietuvybės puoselėjimas tarp užsienio tautiečių.
Z.Beliakienė deda ant stalo knygelę su pačios parašyta muzika dainoms, o kai kurių dainų žodžiai irgi jos sukurti. Mokytojos parašytus eilėraščius mokiniai skaito meninio skaitymo konkursuose.
Jūros šaulių maršą – muziką ir žodžius – ji parašė su pusbroliu Nikolajumi Juozeliūnu, Norvegijos lietuvių šaulių vadu.
Į jos veiklą įsiskaičiuoja ir dažni koncertai su kolektyvais bei dalyvavimai tarptautiniuose liaudies muzikos festivaliuose, dažniausiai pas kaimynus latvius, mat kultūrininkė puikiai kalba latviškai.
Gyvenimo pradžia – daininga
„Esu pasienio vaikas, Germaniškyje beveik kiekvienas moka artimiausių kaimynų kalbą“, – paaiškina ir prideda, kad promočiutė Matilda yra gryna latvė.
Zita augo Germaniškyje, bet gimė anapus Nemunėlio, Skaistkalnėje.
Kai buvo maža, tėvai dažnai tarpusavyje šnekėjo latviškai. Kelias į muziką prasidėjo irgi nuo kaimynų kalbos.
„Mano gyvenimo pradžia buvo labai daininga: kai Melėnų kaime pas senelius susirinkdavo mamos giminė, visa sodyba skambėdavo, latviškai dainuodama ir kalbos mokiausi“, – prisimena.
Muzikos – akordeono ir dainavimo – ją mokė kelios mokytojos, bet pati pirmoji buvo jos mama Milda Juozeliūnienė. Ji jokiu instrumentu negrojo, bet turėjo gausybę išmonės, kaip pasigaminti įvairius garsus skleidžiančius muzikinius daiktus. Tokius, kokius darė protėviai ir proprotėviai.
Sprogo su visu trenksmu
Z.Beliakienė ima nuo lentynos paskutinį likusį mamos darytą barškutį iš kiaulės pūslės ir džiovintų pupų bei žirnių. Jis padarytas taip: į išvalytą kiaulės pūslę supilami barškalai, o tada ji pripučiama, tvirtai užrišama ir paliekama džiūti.
Sako, lyg ir nesunku panašų pasidaryti, bet kad šiais laikais beveik niekas kiaulių nebeaugina.
Vienu tokiu barškalu naudojosi jos ansambliečiai, bet važiuojant koncertuoti pas latvius dainininkas klestelėjo ant ne vietoj padėto instrumento – ir pūslė su trenksmu sprogo.
Jos motina turėjo pasidariusi ir itin archaišką barškalą iš dvišakos lazdos bei medinių rinkių. Toks irgi pas jos ansambliečius atkeliavo.
Reikalas gan paprastas: tereikia susirasti nemenką, vienodai išsišakojusią šaką, ją nužievinti, galus nutrumpinti ir ant abiejų atšakų sumauti medines rinkes. Ritmiškai lazdą kratant, besitabaluojančios rinkės muša kuo puikiausią taktą.
„Senovėj žmonės visokių muzikinių daiktų prisigalvodavo: ir lazdos grojo, ir brūktuvės, ir skalbimo lentos, o kur dar bliūdai ir šaukštai“, – persako mamos žodžius.
Susišaukdavo dainomis
Prisiminus dainingą giminę, pašnekovė atpasakoja ir močiutės prisiminimus, kaip latviai ir lietuviai dainomis bendraudavo. Būdavo, vieni gano gyvulius ar šienauja savam Nemunėlio krante, kiti – savam. Kai tik nori latviai vaikinai atkreipti lietuvaičių šiengrėbių dėmesį, tuoj savam krante dainą užtraukia. Mūsų merginos lietuviškai uždainuoja – ir taip kiaurą dieną, kol darbus baigia, dainomis susišūkauja.
„Esu papročių ir tradicijų tęsėja“, – paaiškina, kodėl jos vadovaujami kolektyvai palaiko glaudžius ryšius su kaimynų folkloro ansambliais.
Daug metų mūsiškiai yra tarptautinės folkloro šventės Codėje dalyviai. Kasmet vykti į kapelijų varžytuves Kuldygoje irgi šventas reikalas, o biržiečių pakviesti latviai kiekvieną lapkritį atlekia į tradicinį renginį „Gros armonika vakarą tylų“.
Su latvių folkloristais iš Skaistkalnės biržiečiai kartu švenčia Baltų dieną, kaimynų pučiamųjų orkestras nepraleidžia nė vieno mūsų Vasario 16-osios minėjimo.
Muziejui kurti rinko aukas
Buvusioje Germaniškio mokykloje Z.Beliakienė įkūrė etnografinį muziejėlį.
Viskas prasidėjo prieš gerus du dešimtmečius, kai su mokiniais vyko į ekspediciją po kaimus. Tada vaikščiojo iš kiemo į kiemą su kasetiniu magnetofonu ir įrašinėjo dainas bei pasakojimus. Tuo pačiu gavo ir senų nuotraukų bei visokių rakandų.
„Jaunystėje vis važiuodavau į Latviją prie senų pilių, priglausdavau ranką prie protėvių čiupinėtų sienų ir jaučiausi ypatingai“, – prisimena.
Iš žmonių surinktus senus daiktus iš pradžių ji laikė savo namų lauko virtuvėje.
Kad įkurtų muziejų, reikėjo lėšų: perkloti supuvusias grindis, išdažyti patalpas, įsigyti spintų. Vėl vaikščiojo pakiemiais ir prašė paramos. Vietiniai gyventojai noriai prisidėjo, aukojo kas kiek gali, dargi patys prinešė visokių senovinių daiktų.
Muziejus duris atvėrė prieš 7 metus.
Pernai Germaniškis šventė 420 metų gyvavimo sukaktį. Ta proga kultūrininkė iš visos surinktos istorinės medžiagos parengė storą albumą – metraštį.
Pynė šiaudinius stogus
Į Norvegiją – fiordų šalį – Z.Beliakienė išvyko prieš 13 metų, ten jau gyveno sūnaus šeima.
Pirmus metus jai teko padirbėti valytoja, bet netrukus veikli tautietė buvo pakviesta dirbti Bergeno sekmadieninėje lietuviškoje mokyklėlėje „Abėcėlė“. Ji ten mokė vaikus lietuvių kalbos bei muzikos, o vėliau tapo mokyklėlės vadove.
„Norvegija man buvo iššūkis, Užsienio reikalų skyriui teko rašyti projektus, prašyti vadovėlių, pratybų sąsiuvinių – norėjau įnešti kuo daugiau lietuvybės“, – pasakoja.
Labai pravertė tai, kad prieš išvykdama ji pabuvojo pedagogų vasaros stovykloje ir ten pasikartojo daug liaudies šokių, dainų, pramoko naujų amatų.
Netrukus Norvegijoje, Draugystės tiltų dienoje, sujungusioje Šiaurės šalyse gyvenančius lietuvius, ji suorganizavo šventę net su šiaudinių sodų pynimu.
Praeity – didelė nelaimė
Sėkmingai besidėliojantį gyvenimą svečioje šalyje teko nutraukti ir grįžti į gimtinę slaugyti pasiligojusios motinos. Jai mirus antrąkart išvažiuoti nebesiryžo.
„Savoje žemėje viskas sava, net laukų kvapas“, – sako.
Kurtis iš naujo jai ne naujiena. Prieš tris dešimtmečius, kai vaikai buvo maži, Germaniškyje nusipirktas namas sudegė iki pamatų, o ji pati tik per plauką liko gyva.
Vyro tuo metu namie nebuvo, o mažyliai viešėjo pas senelius. Gelbėdamasi nuo liepsnų Z.Beliakienė dar sugebėjo nusigauti iki antro aukšto lango, bet sąmoningai iššokti jau neturėjo jėgų, iškrito stačia galva. Be kitų traumų, dar lūžo ir veido kaulai, ilgą laiką ji galėjo maistą siurbti tik pro šiaudelį.
Gaisro priežasties nustatyti nebebuvę kaip, liko tik „alytuko“ pamatai. Šeima liko kaip stovi. Padegėliams pinigais ir daiktais padėjo visas kaimas, kolegos mokytojai iš viso rajono.
Kurį laiką moteris su mažais vaikais nuomojosi butą Biržuose, o kai tik atsirado galimybė, namelį nusipirko vėl Germaniškyje.
Šitaip veja ir liūdesį
Sugrįžus iš Norvegijos kurtis iš naujo buvo didelis džiaugsmas. Iš karto gavo darbo pasiūlymų ir visa galva pasinėrė į mėgstamas kūrybines veiklas.
„Blaškausi per daug darbų ir veiklų ir todėl, kad reikia nuvyti liūdnas mintis. Jos kartkartėm apninka dėl to, kad vaikai toli“, – prisipažįsta.
Duktė su šeima jau 20 metų gyvena Floridoje, vyriausiam anūkui jau 17 metų, Z.Beliakienė su artimaisiais bendrauja internetu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Įvairių meninių bei pedagoginių patirčių turinti Z.Beliakienė Biržų „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje dirba pradinukų mokytoja.
2. Z.Beliakienė (kairėje) Norvegijos lietuvaičius mokė gimtosios kalbos ir muzikavimo liaudies instrumentais.
3. Energingoji Z.Beliakienė spėja ir pradinukus mokyti, ir net keliems ansambliams vadovauti.
4. Į „Santakos“ kolektyvą Z.Beliakienė (antra iš kairės) įsilieja ir kaip balsinga dainininkė.
5. Mylimos vadovės Zitos nekantriai laukia ir Nemunėlio Radviliškio liaudies muzikos kapela „Santaka“.
6. Repeticijos – grynas gerų emocijų užtaisas, Z.Beliakienė (viduryje) su ansambliečiais nuolat juokauja, visokius koncertuose nutikusius nuotykius prisimena.
7. Z.Beliakienė su Germaniškio folkloro ansambliu „Vijoklis“ nuolat vyksta koncertuoti ir pasirodyti festivaliuose.
8. „Vijoklio“ ansamblio atliekami romansai pageidaujami daugelyje švenčių, germaniškiečius su šia programa dažnai kviečiasi ir kaimynai latviai.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
