Bendravo per vertėją dukrą
Rytoj Biržų muziejuje „Sėla“ atidaroma vietinio tapytojo, ką tik 60-ąjį gimtadienį atšventusio Vytauto Laisono personalinė tapybos paroda.
Autorius gerai žinomas ne tik mūsų šalies meno mėgėjams, bet ir kaimynams latviams, ne kartą parodas rengęs Rygoje ir kitų Latvijos miestų galerijose.
Dabar jau lietuvį dailininką šiek tiek pažins ir italai. Prieš pat Naujuosius italų žurnalas „GP magazine“ menų ir kultūros skyriuje išspausdino nemažą interviu su biržiečiu.
Užsieniečiai V.Laisonu susidomėjo instagrame pamatę jo kūrybą, o tada autorių susirado internetu.
„Bendravome angliškai, vertėja man pabuvo dukra Greta“, – nusijuokia pašnekovas.
G.Laisonaitė eina tėvo pėdomis – baigė Dailės akademiją ir sostinėje dirba grafikos dizainere.
Link minimalistinių potėpių
Dažnai su savo meno gerbėjais bendraujantis tapytojas šiek tiek nustebo sulaukęs italų dėmesio, smalsavo, kuo gi sudomino jo paveikslai.
Išgirdo atsakymą, kad akį patraukė klasikinės tapybos ir elementų su moderniais eksperimentais dermė bei nuolatinė transformacija.
Dailininkas pripažįsta, kad pastebėjimai taiklūs.
„Tikrai kurį laiką tapiau grynai klasikinius peizažus, paskui buvo fantastinių siužetų periodas, dar vėliau į mano drobes atkeliavo specifiniai žmonės, dabar, fone nepamesdamas klasikinės manieros, daugiau tapau emocinius įspūdžius“, – pasakoja apie kūrybinę raidą.
Susikūrę savo stilių, didžioji dalis menininkų jo jau nepameta, nuolat tapo ta pačia maniera. Bet tai ne V.Laisonui. Biržietis maždaug kas dešimtmetį kardinaliai pasikeičia.
Akimirksniu atpažįstami natūralistiniai jo peizažai ir po jų buvusios nerealių pasaulių vizijos atrodo lyg skirtingų žmonių tapyti.
„Žmogelius atidirbinėjau gerus penkerius metus“, – neslepia įdėjęs pastangų.
Pastarųjų metų V.Laisono drobės vėl į ankstesnį autorių visai nepanašios: minkštuose rūkuose skendinčiam reginiui sukurti, regis, prireikė visai nedaug potėpių, bet yra viskas, kas būtina geram kūriniui: ypatinga šviesa, siužetas ir nuotaika.
Įkvėpimo nelaukia ir nesivaiko
„Tapyba man – tai momentinė stotelė nuolat kintančioje vaizduotės tėkmėje. Fiksuoju neišsenkančios kūrybinės upės fragmentus, jie tampa fiziniu emocijų, spalvų, formų bei faktūrų deriniu“, – biržietį cituoja italų žurnalas.
V.Laisonas juokiasi, kad turėjo gerokai paprakaituoti, kol atsakė į visus vingrius žurnalistų klausimus, mat kasdieniame gyvenime į tokius dalykus nesigilina, nesvarsto, kodėl tapo ir kokiomis priemonėmis vieną ar kitą mintį išreiškia.
„Aš ne iš tų, kurie laukia įkvėpimo ar vaikosi mūzas. Man minčių galvoje visad pilna, tiesiog stoju prie molberto ir tapau“, – patikina.
Kai išgirsta pagyras, kad yra talentingas, tuoj atsako, jog tame, ką sukuria, yra gal tik 10 procentų gabumų, visa kita tik kantrus kasdienis darbas.
Jei gulėsi ant sofutės, įkvėpimas gali ir kelerius metus neateiti. Jį prisivilioti lengviausia paėmus teptukus į rankas ir stojus prieš drobę.
„Būna ir man tuščių tarpų, kai tiesiog nesitapo, bet tada vis tiek einu į dirbtuvę ir dirbu kitus darbus, ištempiu drobes, tvarkau rėmus, o sukiojantis prie dažų ir darbinga būsena grįžta“, – sako jis.
Dar jam svarbu kūrybine prasme ne stovėti vietoje, o nuolat bandyti naujas išraiškos ir technologijų priemones.
„O, kad tokias kaip dabar galimybes būčiau turėjęs prieš 40 metų, kai rimtai pradėjau tapyti! Tada net teptukai ir aliejiniai dažai buvo deficitas, o ką jau kalbėti apie technologijų žinias. Užtai dabar pilna kokios tik nori informacijos“, – palygina sąlygas.
Turi netgi suomių kraujo
Biržai nuo Latvijos ranka paduot, tad nekeista, kad V.Laisonas pas kaimynus parodas rengia net dažniau nei gimtinėje. Visgi pasmalsauju: gal jis latvių kilmės? Pavardė tai lyg ir sufleruoja.
„Mano protėviai – suomiai, bet pavardė tikrai latviškos kilmės“, – nustebina atsakymu.
Dar patikslina, kad turėtų vadintis Laiconu, tokią pavardę gimdamas atsinešė tėvas. Tačiau kai reikėjo keisti dokumentus, valdininkai suklydo, vietoj „c“ parašė „s“. Tėvas patingėjo dėl klaidos aiškintis, tad taip ir liko.
Apie suomiškas kilmės šaknis biržietis sužinojo tuomet, kai vienas giminaitis užsimojo sudaryti giminės medį ir tokių žinių aptiko rausdamasis archyvuose.
„Galima sakyti, kad visi Lietuvoje gyvenantys Laisonai esam giminės, nes kilę iš vieno kamieno“, – patikina.
Iš mažo ežerėlio pavadinimo
Giminaitis atsekė, kad protėviai suomiai per Estiją atkeliavo iki Latvijos ir apsistojo prie nedidelio Laicone vardą turėjusio ežero. Vieta patiko, tad toliau nebekeliavo.
Vietiniai apie naujokus sakė: „Tie, nuo Laiconės“, o ir patys naujakuriai, būdavo, taip prisistato.
Ilgainiui ateiviai su visam pasivadino Laiconais.
„Kai Astravo rūmus statė, kvietė nagingus dailides, tada du broliai Laiconai iš Latvijos čia ir atkeliavo. Už statybas gavo žemės, čia ir pasiliko gyventi, iš tų brolių ir esu kilęs“, – paaiškina.
Prierašai po nuotraukomis:
V.Laisonas niekada nelaukia ypatingo įkvėpimo, jis pats ateina stojus prie molberto ir į rankas paėmus teptukus.
Kad V.Laisonas ilgai neužsistovi prie vienokios tapymo manieros, matyti iš jo kūrinių, natūralistiniai peizažai staiga virsta mistinėmis vizijomis, atsiranda savitų žmogiukų serija, tada juos pakeičia minimalių potėpių kūriniai.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
