Perklausė tūkstančius įrašų
Pasvalietis Lukas Simsonas, Muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos skyriaus ketvirto kurso studentas, išleido Pasvalio krašto senovinių dainų rinktinę „Alutį gėrio, gražė dainavo“.
Dar vaikystėje liaudies muziką pamėgusio 22 metų L.Simsono sena slapta svajonė buvo į vieną leidinį sudėti senąsias šiaurės panevėžiškių šnekta dainuotas savo krašto dainas. Ta šnekta paprastai vadinama pasvaliečių protarme.
Jaunuoliui pavyko įgyvendinti svajonę. Nors ir teko smarkiai ir ilgai paplušėti, bet užtat dabar jis su džiaugsmu pristato dar spaustuvės dažais kvepiantį unikalų leidinį.
„Išvertus“ į norminę lietuvių kalbą ši knyga vadintųsi kiek kitaip – „Alutį gėriau, gražiai dainavau“.
Leidinio sudarytojas neslėpė, kad į rankas pirmą kartą paėmęs knygą net apsiverkė. O pirmiausia leidinį parodė savo močiutei Birutei Simsonienei, pas kurią augo nuo mažų dienų. Jos nuvestas į kaimo kultūros namus, iškart puikiai pritapo: mokėsi groti, dainavo, vedė renginius.
Su kanklėmis ir „Tatula“
L.Simsonas dainų rinkinį „Alutį gėrio, gražė dainavo“ pristatė kaime, kuriame užaugo ir kur prasidėjo jo pažintis su liaudies muzika.
Knygos sudarytojas renginį pradėjo grodamas kanklėmis ir kartu su folkloro ansamblio „Tatula“ dainininkėmis traukdamas dainas iš rinktinės.
Krašto tarmę puoselėjantį vaikiną renginio metu pasvalietiška šnekta kalbino jo pirmoji mokytoja, meno vadovė Lidija Zagorskienė. Jie kartu prisiminė pašnekovo kelią nuo pirmojo jo apsilankymo kultūros namuose iki dainų, dalyvavimo lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, moterų ansamblio sukūrimą bei darbą kartu, kaip kolegų.
„Pirmą kartą Luką sutikau besisvečiuodama jo močiutės namuose. Tąkart labai nusistebėjau, kad penkiametis vaikas traukia liaudies dainas bei stovėdamas prie elektrinių vargonėlių, iš po kurių vos matosi jo galva, bando groti įvairiausias melodijas. Juokais pakviečiau ateiti į kultūros namus rimčiau pasimokyti. Kitą dieną jis pas mane prisistatė pasiruošęs rimtai dirbti. Per tuos metus buvo visko – ir džiaugsmo, ir pykčių. Lukas kultūros namuose ir užaugo“, – pažintį su Raubonių kaimo pasididžiavimu prisiminė vadovė.
Nuo dainų net spengė ausyse
Studijuodamas vaikinas taip pat dar dirba Pasvalio kultūros centro Raubonių skyriaus kultūrinių veiklų organizatoriumi, groja įvairiausiais liaudies instrumentais.
Su liaudies muzika gyvenimą siejančio vaikino didžiausias noras – išsaugoti krašto tarmę, papročius bei tradicijas.
„Iš pradžių maniau, jog išleisti knygą yra vieni juokai, tik kai ėmiausi darbo, supratau, kad teks nemažai paplušėti. Kone dieną naktį klausiausi įrašų, todėl ir ausyse spengė, ir galvoje įvairiausios melodijos skambėjo. Vieni įrašai buvo puikios kokybės, o kitų – dėl seno nekokybiško įrašo – braškesių, traškesių fone – reikėjo klausytis labai įtempus ausis, net dainos žodžius buvo sunku išgirsti“, – prisiminė savo vargus būsimasis etnomuzikologas.
Kaip atsiranda knygos?
L.Simsonas juokdamasis pasakojo, kad apie tokią dainų rinktinę svajojo jau seniai, tik jautė, kad reikės atsidėti tam darbui, ir nesitikėjo, kad per tokį trumpą laiką pavyks šią svajonę įgyvendinti.
Praėjusių metų pradžioje su kultūros centro darbuotoja vaikinas surašė rimtą projektą ir dėl finansavimo skyrimo kreipėsi į Kultūros tarybą. Vos po kelių savaičių atėjo atsakymas – sutikimas remti jų sumanymą.
„Bet pirminį džiaugsmą netrukus pakeitė mintis: „Simsonai, į ką tu įsivėlei? Ar bent numanai, kaip atsiranda knygos, kaip veikia archyvai?“ Laimė, turėjau profesionalių pagalbininkų, todėl su šiuo iššūkiu susidorojau“, – prisiminė ir džiaugsmo, ir nerimo akimirkas vaikinas.
Dabar jis jau svajoja apie antrą dainų rinkinį, tačiau stačia galva tikrai nebeketina nerti į tokią avantiūrą.
Nebeprisiminė nei dainos, nei studentų daryto įrašo
Į knygą suguldytos 157 dainos. Tai 1974–1988 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos centro Muzikinio folkloro archyvo ekspedicijų metu užrašytos dainos.
Pasvaliečiui teko perklausyti per tris tūkstančius garso įrašų ir atrinkti labiausiai Pasvalio krašto tradicijas bei papročius atspindinčias dainas.
L.Simsono sudaryta dainų rinktinė yra išskirtinė ne vien tuo, kad joje tarmiškai užrašyti dainų žodžiai bei pateikiamos melodijų natos. Prie kiekvienos dainos išspausdintas skaitmeninis kodas.
Atrenkant dainas, studentui teko ne vien valandų valandas sėdėti su ausinukais klausant įrašų. Jis užsigeidė paieškoti ir galiausiai rado net prieš kelis dešimtmečius įrašytų dainų atlikėjas. Vaikinas pirmiausia nukeliavo į svečius pas Meškalaukio kaimo senolę Eugeniją Pranskūnaitę-Raupienę. Moteris kone prieš pusę amžiaus ekspedicijos dalyviams įdainavo keletą dainų. Nuvykus šiek tiek teko ir nusivilti. Sena močiutė net neprisiminė, kad jos gražų balsą įrašinėjo svečiai iš Vilniaus, o paprašyta padainuoti irgi jau nebeatminė tuomet dainuotos dainos žodžių.
Kai močiutei vaikinas paleido jos balso įrašą, ji labai nustebo: „Jėz, vaikel, pirmo karto girdž tokio daino. O kas čė tėp gražė dainuoj?“
„Senoliai jau nebepamena senųjų dainų, ir jei nesuskubsime jų iškelti į dienos šviesą, tai jaunoji karta niekada nebeprisimins ne tik dainų, bet ir tarmės gražumo. Klausydami senųjų dainų girdime tokius žodžius, kurių mes nebevartojame ir net nebežinome jų reikšmių, todėl knygoje teko sudaryti žodžių reikšmių žodyną“, – dėl nykstančios tarmės apgailestavo pašnekovas.
Dainų tekstus užrašė bei nebevartojamų žodžių žodynėlį sudarė taip pat iš Raubonių kaimo, kaip ir L.Simsonas, kilusi humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus mokslo darbuotoja bei vadovė Asta Skujytė-Razmienė.
Dainas kartu traukdavo ilgai
L.Simsonas neslėpė, kad nebuvo lengva į svečius įsiprašyti pas senyvo amžiaus dainų pateikėjas. Įvairiausių sukčių įbaugintos močiutės labai atsargios su prašalaičiais. Bet kai jau vaikinas pelnydavo jų palankumą, tai kartu dainas traukdavo net po kelias valandas.
„Anksčiau dainos būdavo lyg koks gyvenimo ramstis, jose buvo ir patarimų, ir paguodos. Be to, už kiekvienos dainos slypi įvairiausios žmonių gyvenimo istorijos. Viena kalbinta močiutė prisipažino, kad kartą begrėbdama šieną pati perkūrė dainos pabaigą, nes jai taip prasmingiau atrodė“, – pasakojo L.Simsonas.
O jau vaišių dainų, anot vaikino, – nors vežimu vežk. Juk Pasvalys – alaus kraštas, tai kaip nebus dainų apie alų.
Dainų rinktinė Pasvalio krašte sulaukė didelio pripažinimo. Kraštiečiai dėkojo L.Simsonui ne tik už senąsias dainas, bet ir už galimybę vėl išgirsti jau į amžinybę išėjusių giminaičių ar kaimynų balsus.
Pasvaliečiai pasišovę pasinaudoti šia dainų rinktine per šeimos ar giminės susitikimus. Ji taps tarsi suflere – nors nemažai dainų yra primirštos, bet užtat iš praeities skambantys artimųjų balsai padeda jas vėl iškelti į dienos šviesą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. L.Simsonui vos per kelis mėnesius pavyko išleisti knygą.
2. L.Simsoną pamilti folklorą paskatino jo pirmoji mokytoja L.Zagorskienė.
3. Lukas su kraštietėmis atliko kelias dainas iš naujojo rinkinio.
V.Savickienės nuotraukos
