Gervių tiek, kad dangus juodas
„Vaikystėje supykusi močiutė man sakydavo: eik tu Šepetos pelkėn“, – juokėsi Kupiškio rajone, Šepetoje, bibliotekoje ir kultūros centre dirbusi Gražutė Valaitienė.
Ji savo kaimui sukūrė ketureilį: „Kur šlama keružis berželis, / kur ošia pušelė žalia, / ten eksporto cechas prie kelio, / ten mūsų miela Šepeta.“
Moteris paaiškino, kad raktinis žodis yra „miela“. O eksporto kelias – tai tebeveikiantis Šepetos durpynas.
G.Valaitienė ir kitos susitikti su korespondente sutikusios šepetiškės pakvietė į kaimą atvažiuoti apie 4 valandą ryto arba vakare. Mat tuo laiku pabunda ir ieškoti maisto pulkais skrenda gervės, o vakarop sugrįžta pelkėn.
Bet juk gervių klegesys yra nuostabus dalykas!
„Būtų nuostabus, jeigu paukščiai klykaudami pažadintų kelis kartus, o ne kiekvieną rytą. Dangus net juodas būna, kiek jų daug“, – juokėsi šepetiškės.
Dabar jau aišku, kodėl Dalės Einorienės namų balkoną puošia būtent gervė. Tiesa, medinė.
Durpes kasė ir kaliniai
Vilija Paukštienė, Ona Mališauskienė, Irena Paliulienė, Ona Petrauskienė, Vida Augustavičienė, Bronė Urbonavičienė, Stasė Aučiūnienė, Genovaitė Koriznienė pasakojo, kad beveik visų jų gyvenimas vienaip ar kitaip susijęs su durpynu. Gyvenvietė ir buvo pastatyta jo darbuotojams. Pernai kaimas šventė 90 metų.
Žmonės darbintis atvykdavę iš visos šalies, nors kasti durpes rankomis būdavę tikrai sunku. O vienu metu plušę net kaliniai.
„Sakydavo: einu dirbti fabrikėlin“, – pasakojo G.Valaitienė.
B.Urbonavičienė prisiminė, kad durpes kasant pasilenkus įskausdavo nugarą, pečius, o dar tas karštis... O.Mališauskienei teko lengvesnės – meistrės – pareigos, kai Kauno politechnikume baigė durpininkystės specialybę.
Burtis draugėn moteris paskatino vyrų dainos
Bet gyvenimas – ne vien tik darbas. Moterys prisiminė, kaip jos nusprendė susiburti, dainuoti, rengti konkursus, parodėles.
Mat Šepetos vyrai buvo labai balsingi. Susėdę anksčiau veikusiame G.Koriznienės alaus bare garsiai traukdavo dainas.
Tuomet ir žemės darbus dirbančios, ir kuriančios kaimo moterys: bibliotekininkės, kultūros darbuotojos, ūkininkės, durpyno darbuotojos – pyktelėjo pačios ant savęs: argi jos blogesnės už vyrus? Daugelį metų jos į būrį susibėga kiekvieną mėnesį. Šiuos susibūrimus buvo nutraukusi tik pandemija.
O pirmas susitikimas po netrumpo laiko – su skaudulio žyme, nes į anapilį išėjo kultūros reikalams vadovavusi Vaiva Mališauskienė.
„Vaiva buvo mūsų kaimo gyvsidabris. Tiek širdies įdėjo į kaimą nešdama kultūrą, tiek švenčių surengė, tiek mokinių išugdė“, – vardijo šepetiškės.
Moterys prisipažino liūdinčios, kad kaime nebebus ir kultūros centro.
Iš tiesų čia veikė Kupiškio kultūros centro Šepetos laisvalaikio salė. Po reorganizacijos ir jos nebeliko.
Norinčių mažyn ir mažyn
„Nežinome, kaip čia su kultūra bus toliau“, – atsiduso eilėraščius rašanti ir ketvirtą knygelę parengusi G.Koriznienė.
Rajono valdžia žadėjo, kad meno vadovai iš Kupiškio atvažiuos į Šepetą, jei tik bus norinčių dalyvauti kultūrinėje veikloje. Bet anuomet kultūros namams vadovavusi G.Valaitienė pripažino: tokių norinčių mažyn mažyn...
„Žmonės labai pasikeitė. Anksčiau per šventes sueidavo visa Šepeta. Praėjo dešimtmetis – ir nieko nebereikia“, – stebėjosi moteris.
Jaunesni gyventojai važiuoja savo automobiliais į vadinamųjų žvaigždžių žvaigždučių koncertus, kaimo kultūros lygis jiems per menkas.
Kultūra lyg stumdoma našlaitė
Moterys sakė nesuprantančios ir keisto valdžios plano panaikinti senuosius kultūros namus, nors pastatą tereikėję šiek tiek paremontuoti. Kultūra tapo lyg iš kampo į kampą stumdoma našlaitė.
„Iš lauko pastatas atrodė kaip barakas, bet kaip jauku buvo viduje!“ – apgailestavo šepetiškės.
G.Valaitienė buvo perkelta į patalpas vaikų darželyje, 17 kvadratinių metrų kambariuką. Ši patalpėlė tapusi ir sandėliu, ir repeticijų kambariu.
Vėliau valdžia nupirko namą, kuriame dabar renkasi bendruomenė. Nebuvo net grindų, tik papilta smėlio, bet žmonės linksmai atšventė Sekmines.
Taip pat iš kampo į kampą keliavo ir pareigas perėmusi V.Mališauskienė.
Kirto, kas saldu, sūru, rūgštu
„Tikrų kultūros namų neturėjome, bet smagiai gyvenome“, – ilgesingai praeitį prisiminė moterys.
Šepetiškės 5 kartus į kaimą kvietė visos šalies šeimininkes. Valgius vertindavo vyrai.
Ragavo visi ir viską, kas ant stalų sudėta – sūrius, saldėsius, mėsos patiekalus.
„Dietų tais laikais niekas nesilaikė. Kirtome, kas saldu, sūru, rūgštu“, – juokėsi G.Valaitienė.
Moterys kvatojosi, kad tiktai kitą dieną pagalvodavo, ar skrandžiui tokia maisto įvairovė tiks.
Pašnekovės subruzdėjo pasakodamos, kad ir jų gretose – kaimo gaspadinė I.Paliulienė.
Viena per kitą vardijo, ką skaniausio ji yra gaminusi, kaip stalus paruošdavo išleistuvėms, vestuvėms ar krikštynoms.
D.Einorienė pasakojo, kad įsisiūlė į pagalbininkes ir mokines, nes pati gaminti maisto nemokėjo, o norėjo.
„Iš pradžių vykdžiau nurodymus: paduok, atnešk, perpilk. Po to sakau: „Ne, stovėsiu šalia ir stebėsiu, kaip gamini patiekalus.“ Taip ir išmokau“, – juokėsi D.Einorienė.
Ji priminė bičiulėms, kad graži šepetiškių tradicija – sveikinti su gimtadieniais.
„ O kai kas per savo gimtadienį ir neateina“, – nusikvatojo moterys, galvoje turėdamos pačią D.Einorienę.
A.Adamkienė sutiko suteikti vardą
Paklaustos, iš kur kilęs Šepetos pavadinamas, moterys minėjo dvi versijas: nuo žodžio „šepetys“ arba nuo lenkiško „szept“, išvertus reiškiančio šnabždėjimą.
Tai gal daug paslapčių nutylima, kad siūloma šnibždėtis?
Bet, pasirodo, visai ne. Veikiau jau yra kuo pasigirti – kad ir prezidento Valdo Adamkaus žmonos Almos Adamkienės vardą gavusia mokykla, gražiai tvarkomomis sodybomis.
Anksčiau buvusi Šepetos pagrindine mokykla, dabar ji Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos skyrius ir dar daugiafunkcis centras.
Mokyklai vadovaujanti Vanda Vanagienė papasakojo, kad Adamkai svečiavosi du kartus ir padarė labai šiltų, nuoširdžių žmonių įspūdį.
„Mūsų mokykla dar buvo nerenovuota, bet nebuvo taip, kad žiūrėtų į mus iš aukšto, kad mus laikytų kuo nors žemesniais, o save išaukštintų“, – kalbėjo.
Pirmą sykį prezidentas su žmona atvyko, kai mokyklą sutiko remti A.Adamkienės fondas. Jis dovanojo mokyklai daugybę knygų, enciklopedijų, kompiuterių salę, žaidimų aikštelę, kelionių.
„Adamkienė labai paprasta, tad įsidrąsinau ir paklausiau, ar sutiktų suteikti vardą mūsų mokyklai. Ji sutiko“, – džiaugėsi V.Vanagienė.
Antrą sykį jiedu atvyko į vardo mokyklai suteikimo iškilmes.
Laistyti augalus – atgaiva
Taip pat šiltai susitikimą su A.Adamkiene prisiminė mokykloje raštvede dirbanti Nijolė Zabarskienė.
„Teko Adamkienę palydėti per renginius. Su ja taip lengva kalbėtis lyg su Onute“, – sakė galvoje turėdama į svečius su korespondentais kartu nuvykusią O.Petrauskienę.
Šeimininkės sodyba yra buvusi pripažinta rajone gražiausia, o ypač daug smalsuolių ji pritraukia per Kalėdas, kai kiemas nušvinta girliandomis. Švieseles N.Zabarskienė su šeima kabina ant namo ir ant krūmelių, medžių.
Paklausta medelių pavadinimų, šepetiškė juokėsi jų pati nežinanti, svarbu, kad gražu.
„Patiko – nusiperku, pasodinu... Ten negerai, tai į kitą vietą perkeliu. Viskas ekspromtu“, – pasakojo.
Kiemo priežiūra, gėlių, kitų augalų laistymas per karščius atėmė daug laiko. Buvo metas, kai lieti reikėjo kiekvieną dieną.
„Bet po darbo kompiuteriu man tai atgaiva. Pati ir žolę pjaunu, nes patinka“, – sakė.
Stengiasi dėl anūkų
Kuri vieta sodyboje mėgstamiausia?
N.Zabarskienė juokėsi, kad toks klausimas per sunkus, neatsakysianti. Visur jai gera. Augalus irgi vienodai mėgsta, juk nesodintų tokio, kuris ne prie širdies.
„Su augalais pasikalbu. Ar jie supranta? Žydi – vadinasi, susikalbame“, – juokėsi moteris.
Sodybos tvenkinys atjuostas tvorele, ir net šioji papuošta vazonais. Šeimininkė sakė, kad tvorelė – dėl saugumo, nes anūkai – vieną akimirką čia pat, o kitą nebėra.
Dėl anūkų stengiasi ir Jonas bei Marytė Virbickai. Londone, Anglijoje, gyvenantys anūkai Oskaras ir Deividas dėl pandemijos buvo nesilankę pas senelius 3 metus.
Deividas prisipažino, kad Londone jaučiasi gerai, bet ir Šepetos pasiilgsta, močiutės gėlių darželių, senelio sumeistrauto fontano.
„Matė“ iš pelkės išnirusią bažnyčią
Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė, muziejininkė Aušra Jonušytė patvirtino, kad moterų žinios apie Šepetos pavadinimą, remiantis dokumentais ir legendomis, yra teisingos.
„Szept – tai šnibždėjimas, šnibždesys. Tariant szept galima įsivaizduoti šepetį, kurio šeriai lyg tankus brūzgynas“, – sakė ji.
Muziejininkė tęsė, kad sunkiai prieinamos vietos visuomet būna apipintos padavimais ir šiurpiais pasakojimais.
Populiariausias pasakojimas yra apie nuskendusią bažnyčią. Ten, kur dabar Šepeta, buvęs ežeras, o prie jo stovėjusi bažnyčia. Bet kartą bažnyčia prasmegusi, ir dabar tik Velykų rytą trumpam iškylanti. Jei atsirastų toks drąsuolis, kuris įbėgęs bažnyčion varpeliu paskambintų, bažnyčia liktų žemės paviršiuje.
Buvo „mačiusių“ iškilusią bažnyčią, bet tokio drąsuolio iki šiol neatsirado.
Kairabalės pelkė – tai Šepeta
A.Jonušytė pasakojo, kad Šepetos pelkės vardą 1912 metais išgarsino lenkų rašytojas Jozefas Veisenhofas novelių romane „Sabalas ir panelė“. Apie baltųjų tetervinų medžioklę pasakojantis romanas išleistas ir lietuviškai.
Rašytojas Kazys Inčiūra 1936 metais parašė poemą „Šepetos ragana“ apie audringai gyvenusią karalaitę. Kaip atpildą už nedorą gyvenimą, laukines puotas jai teko patirti prakeiksmo baisumą – prarado rūmus ir tarnus. Visko netekusi, ji viena slampinėjo po apylinkes. Norėjosi klajūnei susišildyti prie židinio, bet žmonės piktadarę vydavo šalin. Tik kartą vestuvių įkarštyje raganą maloniai sutiko jaunoji. Nuo tada pikčiurna tapo žmonių pagalbininke.
Yra padavimas ir apie mergaitę, kuri ganydama bandą raiste praganė veršiuką. Grįžusią namo, ją motina išbarė ir išvarė ieškoti gyvulio. Mergaitė buvo labai supykusi ir prakeikė vietą, kurioje gyveno.
Prabėgus daug metų, šienpjoviai pelkėje užsimanė vandens. Norėjo išsikasti šulinėlį, bet iškasė suakmenėjusį mergaitės kūną. Dar buvo likę jos ilgi juodi plaukai.
Juozo Baltušio romane „Sakmė apie Juzą“ aprašytoji Kairabalės pelkė – tai Šepeta.
Filmą apie Šepetą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Dirbti į durpyną suvažiuodavo žmonės iš visų šalies kampelių.
2. N.Zabarskienei prižiūrėti kiemą, auginti gėles – atgaiva.
3. Tvenkinys apjuostas tvora dėl saugumo, bet kartu tai ir puošmena.
4. Londone gyvendamas Deividas pasiilgsta Šepetos.
5. Palei Virbickų namo sienas – gėlių eilės.
6. Susibūrusios draugėn, moterys lengviau išlaiko gyvenimo išbandymus.
7. J.Virbickas kieme sumeistravo gražų fontanėlį.
8. Gervės simbolis, jos Šepetoje skraido juodais pulkais. A.Švelnos nuotraukos
9. Alma ir Valdas Adamkai yra lankęsi Šepetoje. Mokyklos archyvo nuotrauka
