Dainuoja ir mamos trauktas
Nemunėlio Radviliškyje esančių Onos Milienės senelių globos namų liaudiškos muzikos kapela „Santaka“ gerai žinoma rajone ir dar gerokai toliau.
Beveik du dešimtmečius gyvuojantis kolektyvas nuolat atnaujina repertuarą, bet laikosi savo stiliaus, už tai klausytojai bei žiūrovai juos ir myli.
Repertuare – aukštaitiškos lietuvių liaudies dainos ir nuotaikingos vėlesnių laikų dainos. Išskirtinumas tas, kad visos dainos – apie Biržų kraštą ir senovėje šiame palatvijo krašte dainuoti liaudies kūriniai.
„Santakos“ vadovė Zita Beliakienė, dar dirbanti ir muzikos mokytoja, daugiau nei prieš du dešimtmečius su mokiniais vaikščiojo po kaimus ir užrašinėjo senolių dainas. Dabar iš to lobyno ir sudarinėja kapelos repertuarą.
Vadovė su savo kolektyvu iš naujo į gyvenimą paleido daug germaniškiečių Birutės Puzinienės ir Onos Bertulienės kadaise padainuotų dainų.
Nemažą etnokultūrinį muzikinį palikimą ji gavo iš savo motinos Mildos Juozeliūnienės. Dukra kruopščiai užrašė visas mamos mokėtas ir padainuotas dainas. Jos dabar irgi įtrauktos į programas.
„Net nežinau, už ką mus myli? Gal kad mūsų dainos linksmos“, – šypsosi vadovė.
Kai tik nori atnaujinti programą, būgnininkas visad perspėja: „Tik neieškokit numirėlių dainų.“
Apie bičiulystę su latviais dviem žodžiais nepasakysi
Linksmasis kolektyvas nuolat kviečiamas koncertuoti Biržų rajono bendruomenių renginiuose ir sąskrydžiuose, valstybinių švenčių minėjimuose. Be „Santakos“ ne-įsivaizduojama Sausio 13-oji, Kovo 11-oji, Užgavėnės, Motinos diena, Baltų vienybės diena, Žolinė, Biržų miesto gimtadienis.
Kapelų varžytuvėse jie neskuba pasiduoti, jėgas su kitais kolektyvais bandė Pakruojyje, Kupiškyje, Joniškėlyje. Ne kartą pasirodė net tolimosios Klaipėdos jūros šventėje, yra nuolatinė tarptautinės kapelų šventės „Gros armonika vakarą tylų“ dalyvė.
„Vilniuje nuolat dalyvaujam biržiečių klubo „Krivūlė“ sueigose, aukštaičių gegužinėse ir kraštiečių poetų knygų pristatymuose“, – dar vis vardija vadovė.
„Santaka“, pakviesta lietuvių bendruomenės, vyko koncertuoti ir į Vokietiją per Jonines.
Juos pažįsta ir televizijos žiūrovai.
Anot Z.Beliakienės, apie kultūrinį bendradarbiavimą su latviais dviem žodžiais nepasakysi. ,,Santaka“ kasmet koncertuoja kaimynų tarptautiniuose festivaliuose, kapelų šventėse.
Negali žinoti, ką likimas paruoš
Kas kapeloje groja ir dainuoja?
„Kapeloje nemuzikuoja nė vienas globotinis. Sąsaja su globos namais tik tokia, kad kapeloje dainuoja viena darbuotoja ir repeticijos vyksta šiai socialinei įstaigai priklausančioje salėje“, – paaiškina vadovė.
Kai buvo suburta kapela, didžioji dalis narių dirbo globos namuose. Vėliau, kai situacija pasikeitė, priklausomybės globos namams kolektyvas neišsižadėjo.
„Ką gali žinoti, gal likimas taip sudėlios, jog gyvenimo saulėlydyje ateisim čia gyventi“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako dainininkės.
Repetuojančiųjų būrelis gan linksmas. Vos nutyla muzika, armonikininkas Robertas Rumpis ir būgnininkas Audronis Pilkauskas ima laidyti juokelius, iš jų dainininkės kvatoja iki ašarų.
Kapela turi ir savo dainas numylėtines, tai „Metai“ ir „Vakaro saulė“. Abi šiek tiek svajingos, bet gerai nuteikiančios.
Pavadino dosniosios vardu
Sigutė Uzėnienė, kapelos dainininkė ir globos namų darbuotoja, geriausiai žino kapelos bendruomenės gyvavimo istoriją, mat ji su ja artimiausiai susijusi.
„Santaka“ jau skaičiuoja 18-tus aktyvios veiklos metus. Kapelą subūrė globos namų įkūrėjas ir ilgametis jų direktorius, dabar jau amžinatilsį Liudvikas Pleškys.
S.Uzėnienė – jo dukra.
„Tėtis turėjo gerą balsą, visą gyvenimą dainavo, tai iš pradžių pats kapelai ir vadovavo. Į kapelą sukvietė visas balsingas darbuotojas, ir žmonai Stasei liepė dainuoti“, – smagiai pasakoja, kaip būrėsi kolektyvas.
Pašnekovė primena ir globos namų istoriją. Šalia jos tėvų gyveno garbaus amžiaus vieniša kaimynė Ona Milienė. Metų naštai vis sunkėjant, ji L.Pleškiui, veikliam ir energingam buvusiam Nemunėlio Radviliškio seniūnui, ėmė kartoti, kad reikėtų ką nors daryti dėl tokių kaip ji gyventojų, juk būtų gerai, kad miestelis turėtų namus, kur nebepajėgūs senoliai galėtų sutikti gyvenimo saulėlydį.
Veiklusis kaimynas ėmė ieškoti kelių, kaip tokius namus įsteigti, rado rėmėjų Vokietijoje, pati O.Milienė pirmai pradžiai socialinei įstaigai padovanojo savo sodybą su žeme ir ūkiniais pastatais. Už moters dosnumą globos namai ir buvo pavadinti jos vardu. Jie gyvuoja jau 28 metus.
Į repeticijas sulekia ir iš toliau
Ne visi muzikantai ir dainininkai vietiniai, kai kas repetuoti atvažiuoja iš Pučiakalnės, Germaniškio, Biržų.
Buvusio direktoriaus dainuoti priprašytos darbuotojos niekur neišsilakstė, dainuoja iki dabar, tik jos jau pensininkės arba dirba kitur.
„Prisimenu, direktorius sustatė ir liepė dainuoti, neklausė, mokam ar norim. Pats turėjo labai gerą balsą. Nors buvo agronomas, kol gyveno savo gimtinėje Telšių rajone, dirbo kultūros namuose. Su Janapolio miesteliu mūsų kapela ir dabar palaiko ryšį, dažnai ten koncertuojam“, – pasakoja Nijolė Podinskienė.
Ji felčerė, anuomet globos namuose buvo slaugytoja, dabar dirba miestelio ambulatorijoje.
Emilija Šarvienė irgi buvusi globos namų darbuotoja.
„Senelius prižiūrėjau, kapeloje dalyvavau ir dar kultūros namų chore dainavau“, – sako, kad visur spėjo.
Nuo Danutės Juknevičienės ilgus metus priklausė, kas globotiniams bus ant stalo padėta, ji dirbo virėja. Išėjusi į pensiją dirbti liovėsi, bet kapelos nepaliko, repetuoti važinėja iš Pučiakalnės.
Regina Ramzienė į repeticijas atlekia iš Biržų, groja žvangučiais ir dainuoja duetu.
Vadovė pas savo muzikantus ir dainininkus važinėja iš Germaniškio.
Ruski balsai buvo bjaurūs
Kas kolektyvą vienija, tiek metų viename kumštyje laiko?
„Esam lyg šeima, visi labai draugiški ir kai tokį gerą repertuarą turim, nė minčių nekyla nebedainuot“, – kalba vienas per kitą.
Moterys dar priduria, kad krūvoje lyg pririšus laiko ir būgnininko, ir armonikininko šposai. Kai negroja, visi ištisai kvatoja, o juokas, kaip žinia, sveikatos prideda.
Armonikininkas R.Rumpis vis gąsdina, kad štai tuoj tuoj padės instrumentą, sveikatos nebėra groti, armoniką vis sunkiau pakelti.
Anot jo, armonika sena, rusiška, bet balsai jau įdėti akordeono, nes ruski balsai buvę bjaurūs.
„Vis prašau, kad kas kapelai nupirktų gerą vokišką armoniką, ji mažiau sveria, lengviau groti būtų, bet niekas manęs negirdi, geradarių neatsiranda“, – lyg ir rimtai padejuoja.
„Geriau prašyk elektrinio triračio, kad lengviau būtų 9 kilometrus iš Beinoro kaimo atminti“, – špilkuoja dainininkės.
Armonikininkas sutinka, kad ir toks daiktas gyvenimą palengvintų, su žmona gyvenąs beveik miške, vaikai seniai išskridę.
„Mudu abu ir kalytė Žibutė“, – išvardija atokios sodybos gyventojus.
Muziką įmušė plaktuku
Būgnų meistras A.Pilkauskas „Santakoje“ groja nuo pat kolektyvo įkūrimo.
„Muzikos mokytojas amžinatilsį Brazys įmušė plaktuku į kaktą“, – tikina, kad realiai taip ir buvo.
Kai tik neteisingai pagroji skudučiais, priėjęs mokytojas taukšt skudučių plaktukėliu kakton.
„Aš ant jo nė kiek nepykstu. Tokie laikai buvo, pedagogas mokiniui drąsiai galėjo šerti“, – šyptelėjęs prisimena sovietmečio mokyklą.
Kai jau grojo kapeloje, sutiko plaktukėliu muzikos mokiusį pedagogą ir pasidžiaugė, kad patapo būgnininku. Tas nusistebėjo: „Kaip gali groti, jei natų nepažįsti?“
Davė gražiausios vietos vardą
Senbuvės prisimena, kad naujai suburtą „Santaką“ dar papildė ir iširęs kultūros namų kolektyvas. Anuometė vadovė pati paprašė priglausti muzikuoti norinčius subyrėjusio kolektyvo dalyvius.
Moterys pasakoja, kad dėl kapelos pavadinimo netekę sukti galvos. Jų miestelis yra labai vaizdingoje vietoje, nuo kaimynų skiria sraunus Nemunėlis ir į jį įtekanti Apaščia. Upių santaka yra pati gražiausia vieta – kas atvyksta, būtinai nuo skardžio tuos vandenis fotografuoja.
S.Uzėnienė ir pasiūlė vadintis „Santaka“.
Dainininkės patikslina, kad šiandien į repeticiją susirinkę ne visi, nėra Kryžanauskų giminės, Albinas groja trimitu, jo brolis Vytautas saksofonu, vieno jų žmona Nijolė dainuoja.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kapelos siela R.Rumpis Z.Beliakienę vis perspėja, kad tuoj tuoj padės armoniką, nes senas instrumentas jam jau per sunkus.
2. „Santakos“ kolektyvui labiausiai patinka dainuoti linksmas ir svajingas dainas, už gerą repertuarą juos publika ir myli.
3. Valstybinių švenčių koncertams kapelos nariai pasidabina baltiškais apdarais.
4. Kasmet per Užgavėnes dainininkai ir muzikantai linksmina įvairių miestų ir miestelių žiūrovus.
5. Kapelos nariai muzikuoti kartu pradėjo dar kai dirbo senelių globos namuose, o išėję į pensiją neišsilakstė, toliau groja ir dainuoja.
6. Būgnininkas A.Pilkauskas ne tik puikiai groja, bet yra ir neišsenkančių šmaikščių istorijų pasakotojas.
7. „Santakos“ kolektyvas su savo repertuaru dažnai vyksta koncertuoti svetur, ypač dažnai juos kviečiasi kaimynai latviai.
8. Prie vasariško repertuaro dainininkės pritaiko ir aprangą.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.