Šis neoklasicizmo epochos architektūros perlas nuo Anykščių nutolęs tik aštuonetą kilometrų. Įspūdinga dvaro išvaizda, jį supanti gamta, tačiau ne mažiau įdomi bei savita ir jo istorija. Keitėsi, bėgant laikui, ne tik dvaro savininkai, bet netgi paskirtis: pabuvęs maldos namais, veikęs kaip mokykla, šiandien, po restauracijos, jis prikeltas naujam gyvenimui ir vėl tapęs gražiausiu statiniu Anykščių krašte, žavinčiu išskirtinėmis erdvėmis. Restauruotame dvare įsikūręs viešbutis ypatingas, nes teikdamas šiuolaikines paslaugas drauge išsaugo pirmapradį, subtilų ansamblio žavesį ir atitinka valstybės saugomam istoriniam paminklui keliamus reikalavimus.
Pasak dvaro atstovės komunikacijai Emilijos Čepauskaitės, ant iš ežero ištekančios Anykštos upelės kranto stovintį dvarą supa šimtametis parkas, kuris, kaip ir visas dvaras, atviras besidomintiems krašto istorija bei norintiems pailsėti, pajusti praūžusių amžių dvaro istorijos dvelksmą. Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinis įtrauktas į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.
Dvaras priklausė universitetui
Vilniaus vaivadijos 1690 m. Dūmų sąraše, kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, pažymėta, kad Ukmergės apskrityje esantį Burbiškio dvarą su penkiais valstiečių kiemais valdė Punsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis, po trijų dešimtmečių dvaras jau priklausė Vilniaus universitetui, o jo valdas prižiūrėjo jėzuitas Motiejus Voroničius. Dvarui priklausė Burbiškio, Niūronių ir Vozgėlių kaimai. 1773 – aisiais, panaikinus Jėzuitų ordiną, dvaro savininku tapo Ukmergės seniūno sūnus Stanislovas Ivanoivskis, o 1784 m. jis atiteko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės leitenantui Piščailai.
XIX a. pradžioje dvaro sodybą valdė Ivas Venclovavičius, su kurio palikuonimis dvaro istorija, galima sakyti, susijusi iki pat šių dienų. Jo sūnus Anupras Venclovavičius, gimęs 1830 m. ir nugyvenęs vos 53 metus, 1853 m. ir pastatė neoklasicistinio stiliaus rūmus, kuriais, neseniai restauruotais, grožimės iki šiol. Šalia dvaro, ant Anykštos kranto, buvo įveistas 5 ha parkas. 1858 m. Anupras ir Filipina Venclovavičiai tuometinėse Anykščių kapinėse pastatė giminės koplyčią-mauzoliejų, kurio istorija literatūros klasiką A. Vienuolį Žukauską įkvėpė parašyti vieną geriausių jo apysakų „Vėžys“. Pertvarkyta ir restauruota koplyčia Anykščiuose tebestovi iki šiol: šiuo metu joje įsikūręs Pasaulio anykštėnų kūrybos centras, kuriame eksponuojamos įvairios parodos, vyksta koncertai. Beje, A.Venclovavičius dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo nuteistas 10 metų katorgos, neteko bajoro privelegijų.
Nuo senų senovės ant patvenktos Anykštos veikė dvaro malūnas, kurį XX a. pradžioje nuomojosi anykštėnas Juozas Vilnonis. Dėl įrengtos malūno reikmėms užtvankos Anykšta užliedavo Klykūnų, Rubikių ir Šiaulių kaimų pievas, tad 1905 metais,tautinio sukilimo metu, įpykę kaimiečiai malūną sudegino. Kiek vėliau malūną naujoje vietoje pastatė savanoris Juozas Vilnonis. Malūno užtvankos likučiai ir senasis malūnas dabartiniam dvarui nebepriklauso, nors, pasak E. Čepauskaitės, dvarui būtų pravartu malūną įsigyti, atstatyti užtvanką, nes ir dabar šalia dvaro esančią Anykštos pakrantę tvarko dvaro žmonės, o nusekusiame tvenkinyje karštomis vasaros dienomis maudosi dvaro gyventojai.
1923 m. surašymo duomenimis, dvare buvo 19 sodybų, 334 hektarai žemės, dvarą valdė minėto Anupro sūnus Danielius Venclovavičius. Po 1926 m. žemės reformos dvaras tapo Burbiškio kaimu, dalis jo žemių buvo išdalytos daugiau kaip 20 – iai savininkų, tarp kurių buvo Lietuvos savanorių, iš dvaro gavusių po 7 ha žemės. 1932 m. Danieliaus našlė Liudvika Venclovavičienė dvarą su 81.77 ha žemės pardavė ūkininkui Petrui Kriaučioniui, kuris po metų dvaro rūmus su 8 ha žemės pardavė iš Amerikos grįžusiam kunigui Pranciškui Zabielai. Beje, pasiliktose žemėse ir ūkiniuose pastatuose P. Kriaučionis ūkininkavo, vėliau pastatuose ir jo žemėse šeimininkavo „Pergalės“ kolūkis, o atgimimo metais ūkininkas jam priklausiusias valdas susigrąžino. Dvaro pastatus įsigijęs kunigas Pr. Zabiela nesnaudė - šiaurės rytinėje dvaro pusėje jis įrengė bažnyčią, ir kleboniją, o vakarinėje - pradinę mokyklą. 1933 m. spalio 23 d. Panevėžio vyskupo įgaliotas Burbiškio Švč. Jėzaus širdies bažnyčią pašventino Leliūnų (Utenos raj.) klebonas-kanauninkas Antanas Masaitis. 1942 m. bažnyčioje buvo pastatytas naujas stilingas altorius, o 1943 m., minint parapijos dešimtmetį, prie bažnyčios iškilo 4 metrų aukščio Kristaus statula (Aut. Benjaminas Jakševičius), kuri vėliau buvo perkelta į Pr. Zabielos rūpesčiu įsteigtas Burbiškio kapines. Praeitame dešimtmetyje restauravus dvarą, įspūdingoji dvaro skulptūra buvo atkurta... Šie metai jubiliejiniai ir visai parapijai – ji švęs 90 metų sukaktį.
Sovietinei valdžiai neįtiko bažnyčios ir mokyklos duetas, tad bažnyčia buvo nacionalizuota, parapijos patalpos atimtos, aštuonerius metus apie pusantro tūkstančio parapijos tikinčiųjų meldėsi mažoje medinėje koplytėlėje, stovėjusioje Burbiškio kapinėse, kol kunigo Alberto Ulicko iniciatyva bažnyčia buvo įrengta klojime, įsigytame iš Povilo Meškausko, ten ji veikia ir iki šiol. 1949 – aisiais į dvarą buvo įkelta mokykla - pradžioje septynmetė, po to - aštuonmetė, vėliau pradinė, kol pastaroji buvo uždaryta, pristigus mokinių. Tai, kad dvare buvo mokykla, padėjo išsaugoti dvaro vertybes. Mokyklą uždarius, kurį laiką meno vertybėms buvo iškilęs pavojus. Apie 2008 – uosius buvo pavogta viena koklinės krosnies kolona. Vienu metu 5 proc. dvaro akcijų netgi valdė Anykščių rajono savivaldybė. Dvaro rūmai ir oficina buvo grąžinti Panevėžio vyskupijai, kuri ilgai nedelsusi pardavė privatiems asmenims, o ūkiniai pastatai liko P. Kriaučionio šeimai. Dvaro savininkais tapusi uždaroji akcinė bendrovė „Livintus“ 2011 – 2014 m. įgyvendino dvaro rūmų ansamblio restauravimo ir pritaikymo turizmui projektą, kuriam beveik 5 milijonus litų skyrė Europos Sąjunga.
Poilsiautojus sveikina ir papūga Žakas
Paklausta, kiek lėšų buvo investuota į dvaro restauraciją ir kas yra realieji jo savininkai, E Čepauskaitė sakė, kad tikrasis savininkas yra skulptorius Jacekas Venclovavičius. „Jo kūrinių galima pamatyti vaikščiojant parko alėjomis, tarp jų ir dvaro savininko atkurtą Kristaus skulptūrą - sakė E. Čepauskaitė. - Dvare veiklą vykdo uždaroji akcinė bendrovė „Fargera“. Pirmajame centrinių rūmų aukšte įsikūręs restoranas, kuris žiemą nedirba, nebent aptarnauja dvare vykstančius pokylius. Autentiškai sutvarkytos pirmojo aukšto erdvės rodomos ir turistams. Pokylių salės, Cigarų kambarys mena dvariškąjį čia gyvenusiųjų stilių bei laiko leidimo būdą, o viename kambaryje įrengta mokyklinė klasė - pagarbus liudijimas ir duoklė daug metų čia veikusios mokyklos atminimui. Beje, joje pernai buvo įsikūrusi privati mokyklėlė, tačiau šiuo metu ši patalpa tarnauja kaip muziejinė ekspozicija. Antrame aukšte yra 13 gyvenamųjų kambarių. Dažniausi dvaro lankytojai ir poilsiautojai atvyksta iš Vilniaus, Kauno, kitų didžiųjų Lietuvos miestų, tačiau sulaukiame svečių ir iš Lenkijos, Ispanijos bei kitų šalių. Nakvynė su pusryčiais 2 asmenims rūmuose kainuoja nuo 80 iki 250 eurų. Vienu metu mes galime priimti penkias dešimtis žmonių, tiek galime aptarnauti ir pokylių salėje. Dvaro priežiūra kainuoja nemažai, tačiau dvaras save išlaiko. Visą dvarą šildome išlikusiais autentiškais židiniais, kurie yra saugomos meno vertybės. Dvare sezono metu dirba per dešimtį žmonių. Dvaro ūkiu, kūrenimu rūpinasi ūkvedys Valerijus, kuris, beje, ir gyvena oficinoje, kaip ir dar keli su dvaro aptarnavimu susiję žmonės. Oficinoje Burbiškio parapijos 90 – ečiui tikimės įrengti ir bažnytėlę. Dvaro gimtadienį ruošiamės švęsti liepos 4 – ąją. Dvare vyksta ekskursijos, edukacijos, koncertai, Anykščių vyno degustacijos, susitikimai su žymiais žmonėmis, į kuriuos gali patekti visi norintys, įsigiję bilietą. Vienas iš paskutinių mūsų svečių – profesorius, istorikas, televizijos laidų vedėjas ir keliautojas Alfredas Bumblauskas skaitė paskaitą „Kaip ir kodėl Putinas savinasi Ukrainą“.
Paklausta apie dvaro santykius su vietiniais gyventojais, E. Čepauskaitė papasakojo ir linksmų istorijų. Pasak jos, dvaras atviras visiems, jo nejuosia jokia tvora, tad pasivaikščioti parko, kuriame auga kelios dešimtys vertingų ir saugotinų augalų, gali visi norintys, tačiau vietinių čia sutinkama retokai, nebent turi atvykusių svečių. „Dvare gyvena ir, galima sakyti, yra jo sargybiniai, šveicarų aviganė Bela ir Rytų Europos aviganis Bufolas. Jie taikūs, tačiau kartais pasprunka ir burbiškiečiai retsykiais skundžiasi, kad jie gaudantys jų vištas, - šypsodamasi pasakojo E. Čepauskaitė. - Yra tekę už jų išdaigas atsilyginti, tačiau tikimės, kad šituo mūsų kaimynai nepiktnaudžiauja. Šunys draugiški, apie jų buvimą parke įspėja atitinkami ženklai.
Dvaro restorano svečius ir čia užsukančius lankytojus pasitinka restorane gyvenanti spalvinga didelė papūga, mūsų meiliai vadinama Žakučiu. Jam vos dveji metukai, tačiau Žakutis jau moka pasisveikinti, kartais iš poilsiautojų nugirsta ir žodžių, kurių nederėtų kartoti vaikams, tačiau ką jau čia padarysi…“
Su E. Čepauskaite leidžiamės į ekskursiją po dvarą. Kiekvienas kampelis čia apstatytas autentiškais, aukcionuose pirktais senoviniais, dvaro istoriją atitinkančiais baldais. Iškilmingai atrodo Didžioji pokylių salė, kurioje kadaise veikė bažnyčia. Per 170 metų išlikę židiniai, kurių vienas lygiai toks, koks puošia ir Lietuvos Respublikos prezidentūrą, įspūdinga egzotiškoji Eldorado salė, kuri atkurta to pačio gamintojo, dekoravusio dvaro patalpas XVIII amžiuje, dar ir dabar veiklą vykdančio Prancūzijoje, pagamintu dekoru. Lankytojus ir dvaro svečius žavi Cigarų kambarys (cigarai laikomi meniškai pagamintame dvaro makete, atstojančiame cigarų dėžę), veidrodžiai, iš Belgijos atkeliavęs laikrodis, 12 vietų romantiška Kinų salė ir senovine elegancija dvelkiantys viešbučio kambariai...
anyksta.lt
Projektas "Dvarai, žurnalas Aukštaitiškas formatas"
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kristaus skulptūrą atkūrė dvaro savininkas Jacekas Venclovavičius.
2. Paskutinė Burbiškio dvarininkė Liudvika Onoškytė Venclovavičienė 1930 m.
3. Cigarų kambaryje cigarai laikomi dvaro maketo stalčiukuose.
4. Koncertas Burbiškio dvare 2005 m. rugpjūčio 5 dieną.
5. Dvarą juosia parkas, kuriame auga įspūdingos formos medžiai ir saugotini augalai.
6. Dvaro atstovė komunikacijai Emilija Čepauskaitė dvaro restorane gyvenančią papūgą meiliai vadina Žakučiu.
7. Restauratoriai lubose aptiko ir atidengė senovinį piešinį.
8. Eldorado salės sienas puošia tos pačios įmonės, dekoravusios dvaro patalpas ir XVIII – ame amžiuje, pagaminti tapetai.
9. Laikrodis, atkeliavęs į restauruotą dvarą iš Belgijos.
10. Mokyklinė klasė mena daugiau kaip pusę amžiaus dvare veikusią mokyklą.
11. Dvaro interjere - senoviniai veidrodžiai, skulptūrėlės.
12. Meno vertybė - kokliniai židiniai - išliko per visus karus, suirutes.
13. Viešbučio kambarys antrame dvaro aukšte dvelkia XVIII amžiaus elegancija.
14. Didžioji pokylių salė.
