Šiukšles rūšiavo ir vaikai
Nusileidus pusantro milijono gyventojų turinčioje Nepalo sostinėje Katmandu, pirmas įspūdis – didelis kaimas su siauromis gatvelėmis ir netvarkingai išsidėsčiusiais bei pakrypusiais mažaaukščiais namukais.
Nepalas – viena skurdžiausių valstybių pasaulyje. Daugiau nei pusė jo gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, tai matosi ir gatvėse.
Gidas sakė, kad dar prieš 10 metų gatvės skendėjo šiukšlėse, o dabar jau atėjusi tvarka. Bet mums taip neatrodė. Anksti rytais matėme tarpuvartėse ir įvairiose užkampių namų nišose žmones, prie didelės šiukšliavežės tempiančius maišus įvairių atliekų. Prieš tai jie jau būna ištikrinę visas atliekas ir tai, kas dar nors kaip gali praversti, susirinkę.
Čia išnaudojami ir vaikai. Daugelis sunkiai dirba. Matėme, kaip maža mergaitė nešėsi ant pečių už ją didesnį maišą. Iš šventės eidami matėme, kaip uždarame sandėlyje vos tik ūgtelėję mažiai tvarkė pakuotes, ieškojo jose ko nors valgomo ar šiaip naudingo.
Susidarė įspūdis, kad sunkių nešulių tampymas šioje šalyje yra priskirtas moterims. Jos vilkdavo ir sunkius kibirus, ir kitokius krovinius. Ir daug ką – ant pečių su visą svorį laikančia juosta per galvą.
Mergaitę verčia dievybe
Katmandu toks lyg be vieno pagrindinio centro atrodo gal todėl, kad miestas per kelis šimtmečius susiformavo iš trijų karalysčių. Panašiai iš daug karalysčių susiformavo ir pati Nepalo valstybė. Ir dabar kiekvienoje miesto dalyje galima rasti buvusių karalių rūmus, hinduistų ar budistų šventyklas.
Vienoje miesto dalyje karaliaus rūmų kompleksas – lyg nedidelis miestelis. Einant gidas parodo į langelį viename pastate.
Tikima, kad kiekvienais metais į vieną mažą mergaitę įsikūnija dievybė. Tą mergaitę pagal savo susikurtus kriterijus išrenka pati tikinčiųjų bendruomenė. Visus metus ji gyvena šiame pastate, ją lanko vietiniai, neša dovanų, visaip lepina. Kartą per metus per religinę šventę ji pasirodo miniai pro tą nedidelį langelį.
Teko girdėti, kad kitų religijų tradicijose tokia mergaitė dievybės įsikūnijimui renkama 5 metams. Hinduistų religijos atstovų šalyje priskaičiuojama iki 80 proc., apie 10 proc. budistai, dar yra musulmonų, kitų religijų atstovų.
Tiesiai į šventės šurmulį
Nustebino tai, kad Vakarų šalių turistų pirmomis dienomis nematėme, net viešbučiai buvo bemaž tušti. Mus pasitikęs gidas pirmiausia pasiguodė, kad dėl neramumų sostinėje didžioji dauguma keliautojų atšaukė savo skrydžius, esą tik mes tokie drąsūs.
Išties, gera savaitė prieš mūsų kelionę Nepalo valdžia pranešė apie draudimą naudotis internetu. Tai sukėlė jaunimo riaušes. Jos buvo žiaurios – politikus su šeimomis tiesiog degindavo gyvus, užblokavę visus išėjimus iš namų. Tik atšaukus draudimus, riaušės liovėsi.
Važiuojant sostinėje gidas parodė ir mums tuos suniokotus namus. Jis sakė, kad valdžia šalyje keičiasi pagal rinkėjų nuotaikas. Kartais jie išrenka tuos, kurie labiau draugauja su Indija, kartais tuos, kurie su Kinija. Šįkart, matyt, valdė pastarosios gerbėjai, jei uždraudė internetą.
Šiaip jau Nepalas labiau save tapatina su gimininga Indija, nuo Kinijos skiria kalnai, bet ji skverbiasi per ekonomiką – tiesia visus pagrindinius kelius.
Džiaugėmės sutapimu – sostinėje buvome būtent tomis dienomis, kai hinduistai visą savaitę šventė vieną svarbiausių savo religinių švenčių, bemaž prilygstančių mūsų Kalėdoms. Kiekviena diena skiriama vis kitkam – varnai, karvei, šuniui.
Prisižiūrėjome itin spalvingų vaizdų.
Paskutinę mūsų viešnagės dieną visi prekiautojai turėjo švęsti, bet lauktuvių nusipirkome – prekyba ir ten jau įveikia papročius.
Naktimis karaliauja šunys
Gyvenome palyginti turtingo Katmandu rajono, skirto turistams iš Vakarų, viešbutyje.
Naktį už lango girdėjome šuns lojimą ir moters riksmą. Rytą pasiteiravome, kas ten buvo.
Pasirodo, dienomis miesto gatvėse slampinėjantys taikūs šunys naktį darosi agresyvūs. Tamsa jiems lyg signalas, kad atėjo metas patiems šeimininkauti ir tada jau galima pulti žmones.
Gidas patarė vėlai vakare ar naktį net nebandyti eiti į skurdesnį rajoną. Ten šunų siautėjimas dar agresyvesnis.
Dieną gali tuos šunis glostyti, jie meilūs ir net neįtartum, kad stojus tamsai jų elgesys gali taip kardinaliai pasikeisti.
Kai kas neištvėrė šiurpaus lavonų deginimo
Kitą dieną sostinėje keliaujame prie upės. Greta šventykla. Joje artimieji atsisveikina su mirusiuoju ir jo kūną neša prie upės. Paguldo specialiai įrengtoje vietoje, kojas beveik į upę įmerkdami, paskui jas ir apiplauna. Negausus artimųjų būrelis aprauda mirusįjį.
Arčiau šventyklos esančios atsisveikinimo ir kūno deginimo vietos – brangesnės, toliau jau pigiau.
Gidas paaiškina, kad jeigu žmogus neturtingas ir pinigų neturi, kūną neša dar toliau ir degina savo jėgomis. Kiek malkų turi, tiek ir degina nemokamai.
Būna atvejų, kad dėl malkų stygiaus kūno visai sudeginti nepavyksta, todėl atsitinka, kad tokie beveik sudegę kūnai paleidžiami upe plaukti.
Yra Katmandu mieste valdiškas krematoriumas, bet jo nemokamomis paslaugomis gyventojai beveik nesinaudoja.
Vienas mūsiškių jau iš pradžių neištveria ir patraukia į miestą toliau nuo tų visų šiurpokų vaizdų. Nusistebi, kad ore netvyro kūno svilėsių tvaikas, tuomet gidas paaiškina, jog prieš kūną deginant jis ištepamas specialiais aliejais.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prie šventyklų turistai gali ir prisėsti, pailsėti.
2. Prie didžiausios sostinės upės renkasi gedintieji ir po apeigų degina mirusiųjų kūnus.
3. Šventės vakarą kiekviena krautuvė vilioja su savo mandala.
4. Valstybinė Nepalo vėliava yra išskirtinė – sukurta pagal Himalajų kalnų kontūrus.
5. Per šunų pagerbimo dieną keturkojai išpuošiami ir nealksta.
6. Nepaliečiai neabejoja, kad jų šalis – rojus.
7. Pogharos mieste vaizdai griebia už širdies. Kalnų fone šventykla su tokia skulptūra net atima žadą.
8. Nepaliečiai daug meldžiasi, dievų garbei uždega žvakutes.
9. Kaip ir visame pasaulyje, motinos čia labai saugo savo vaikus.
10. Saulės garbinimo atspindys – ir pastatų duryse.
11. Per Divalio šventę vietos gyventojai jaučia pareigą propaguoti savo tradicijas.
Saulės Balandytės nuotraukos
