Neturėtų kur susibėgti
Baltomis kolonomis puošta Raguvėlės Šv. diakono Stepono bažnyčia stovi miestelio centre, šalia pagrindinės gatvės ir tuo pačiu kelio link Anykščių.
Abipus vartų stūkso dvi mūrinės varpinės.
Ekskursiją po bažnyčią mums surengia vietinė gyventoja, tikybos mokytoja Angelė Ažusienienė.
Į pastatą einame ne pro paradines duris nuo gatvės, o iš priešingos pusės, pro už altoriaus esančią zakristiją.
Moteris duris atrakina didžiuliu senoviniu raktu.
Jei ne maldos namai, raguvėliečiai ir kelių aplinkinių kaimų gyventojai jau neturėtų kur susibėgti, pabendrauti, naujienomis pasidalyti.
Koja susmego į grindų lentą
Zakristija nedidukė, bet atrodo gana erdvi, mat jos aukštos lubos. Palubėje matyti stori tašyti stogo konstrukcijos rąstai.
Prie lauko sienos stovi senutėlis rankų darbo bufetas, skirtas religiniams reikmenims sudėti. Žengus prie jo atskrieja įspėjimas.
„Atsargiai, čia grindys įlūžusios“, – rodo po kilimu esančią įdubusią vietą.
Palydovė prisimena, kad kartą jai einant per zakristiją viena koja tiesiog sulindo į supuvusią grindų lentą.
Kelios kaimo aktyvistės dabar svarsto, kaip reikėtų pakeisti dalį grindų. Juk stovi masyvusis bufetas – jo nei pastumsi, nei pakėlęs išneši.
Mokytoja mano, jog bufetas buvo padirbintas iškart po bažnyčios pastatymo, pritaikytas konkrečiai patalpai, surinktas jo dalis atgabenus į vietą.
„Kur šiais laikais rasi žmogų, kuris gebėtų du šimtmečius tarnavusį daiktą išardyti ir jį vėl teisingai sudėti?“ – kraipo galvą pašnekovė.
Į meną kėsinasi pelėsis
Prieš žengiant į maldų salę, moteris rodo šalia bufeto kabantį keistos briaunotos formos tamsų paveikslą. Jame pavaizduota moteris su kūdikiu. Pasak mokytojos, tai pats vertingiausias bažnyčioje saugomos paveikslų kolekcijos kūrinys.
Paveldosaugininkė Daiva Stankevičienė paaiškina, jog šioji drobė datuojama XVIII amžiaus pabaiga – XIX amžiaus pradžia, joje nutapyta dvarininkė Komarienė su sūnumi.
„Dar sovietmečiu klebonas Povilas Šliauteris visus paveikslus buvo išvežęs restauruoti. Tada jis mums ir pasakė, kad bažnyčia turi 9-ias vertingas drobes, tikrus meno kūrinius“, – aiškina A.Ažusienienė.
Pro šonines duris, esančias šalia altoriaus, žengiam į maldų salę.
Abipus altoriaus ant šoninių sienų kabo didžiulės įrėmintos drobės su šventųjų atvaizdais. Ant vienos nesunku įžvelgti vaizdą „ėdantį“ pelėsį. Pora paveikslų kabo abipus vargonų, vienas šoninėje nišoje, kiti ant salės sienų abipus.
Pasak D.Stankevičienės, visos devynios drobės tapytos XVIII amžiaus pabaigoje, kai kurios jų yra garsių pasaulinio lygio menininkų kopijos. Viena tokių – „Marijos dangun ėmimas“, tapyta pagal italo Gvido Reni to paties pavadinimo paveikslą. Šios kopijos ir beveik visų kitų paveikslų autoriai nežinomi.
Specialistams pavykę identifikuoti tik drobės „Šventasis teikia išmaldą“ kūrėją – paveikslą 1841 metais nutapė P.T.Petraševičius.
Visas grožis slypi viduje
„Iš išorės mūsų bažnyčia gal ir neįspūdinga, visas grožis jos viduj“, – A.Ažusienienė rodo į lubas.
Bažnyčios skliautai ištapyti scenomis iš šventųjų gyvenimo. Raguvėlietė nepamena, kad prie jų kada nors būtų prisilietę restauratoriai, tad spėlioja, ar nėra taip, kad visa išlikę nuo senų laikų. Kaip ir unikalieji Raguvėlės bažnyčios vargonai, amžiumi prilygstantys bažnyčios pastatui.
Pasak paveldosaugininkės, šie maldos namai yra Raguvėlės dvaro komplekso dalis. Bažnyčia pradėta statyti 1794-aisiais, iškilo per porą metų. Jos statybas finansavo dvarininkai.
Pastato sienos rąstinės, iš išorės apmuštos storomis lentomis. Bažnyčios stogą tarsi laikančios baltos kolonos irgi medinės.
Vargonai padirbinti tuo pačiu metu, kai buvo statomas pastatas, taigi jau skaičiuoja 226 metus. Jie nė karto nebuvo remontuoti, nekeistos jokios dalys, o dar vis veikia. Instrumentą gaminęs meistras nežinomas, tačiau kas jų užsakovas, aišku – virš vargonų matyti Komarų giminės ženklas.
„Svetimam vargonininkui instrumentas nelabai paklūsta, tada girdim visokių nereikalingų garsų. Juo geba groti tik mūsų vargonininkė Laimutė Jukno, šituos vargonus ji kaip save pažįsta“, – paaiškina mokytoja.
Buvo ir pravažiuojamas kiemas
A,Ažusienienė pastebi, kad bažnyčia vietiniams visą laiką buvo svarbi, tačiau tenka pripažinti, kad Raguvėlės gyventojai anksčiau joje ne itin aktyviai lankėsi.
„Gal kad čia buvo daug dvarokų? Tie nuo seno į bažnyčią neidavo. Eidavo tik savanoriai iš aplinkinių kaimų. Jie buvo ir aktyviausi tikintieji, ir choristai. Ir dabar senųjų giedotojų vaikai bažnyčios chore gieda“, – pasakoja moteris.
Dar ji priduria, jog sovietmečiu Raguvėlė buvo lyg pravažiuojamas kiemas – atsikeldavo daug svetimų žmonių ir, kiek pagyvenę, vėl išvykdavo, tad tokiems tikybos reikalai, savaime aišku, nerūpėjo.
„Dabar bažnyčia – lankomiausia vieta. Religinės šventės, atlaidai, kermošiai, vestuvės ar krikštynos – vis proga žmonėms susiburti, pabendrauti“, – sako ji.
Filmą apie Raguvėlę žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Bažnyčios vidų puošia masyvios medinės kolonos, lubos ištapytos vaizdais iš šventųjų gyvenimo bei ornamentais, žalvarinis šviestuvas – senovinis.
2. Prieš daugiau nei du šimtmečius pagaminti šiuos vargonus užsakė dvarininkas Juozapas Komaras.
3. Tikras meno lobis yra bažnyčios zakristijoje kabanti aliejumi tapyta drobė „Komarienė su sūnumi“.
4. Šalia vargonų kabo pagal italų dailininko G.Reni kūrinį „Marijos dangun ėmimas“ nežinomo autoriaus daryta kopija.
5. Prieš beveik du šimtus metų P.T.Petraševičiaus tapytą darbą „Šventasis teikia išmaldą“ jau glemžiasi pelėsis.
6. Kultūros vertybių apsaugos specialistė D.Stankevičienė paaiškino, jog Raguvėlės bažnyčia yra dvaro komplekso dalis.
7. G.Reni paveikslo „Marijos dangun ėmimas“ kopija, daryta nežinomo autoriaus prieš du šimtus metų.
8. Paveikslas „Šv. Juozapas“ datuojamas XVIII amžiaus pabaiga. Autorius nežinomas.
9. Dar viena aliejumi tapyta drobė iš XVIII amžiaus pabaigos šv. Juozapo tema. Autorius nežinomas.
10. Rąstinė, storomis lentomis apkalta bažnyčia iš visų pusių juosiama medinių kolonų.
11. Raguvėlės maldos namai stovi prie pat pagrindinės kaimo gatvės, ji yra ir kelias link Anykščių.
A.Švelnos nuotr.
