Rytoj – Tėvo diena, svarbi kiekvienam vyrui, turinčiam vaikų. Kažkuriam tėčiui ji bus jaudinama, nes pirmoji, kažkuriam – itin smagi, nes svečiuose sulauks būrio vaikų, o kažkuriam galbūt ir skaudi, vieniša.
Tačiau šią dieną turbūt kiekvienas tėtis pagalvoja apie tai, kokius vaikus jis nori užauginti, kokius augina ar jau išleido į pasaulį.
Šios Tėvo dienos proga apie tėvystę, vaikystę, atžalų auklėjimą ir vyriškumą kalbamės su tris vaikus užauginusiu rašytoju, vertėju, įvairių premijų ir apdovanojimų laureatu Rimantu Vanagu.
Reikia žiūrėti ne į kompiuterį, o į vaiką
Šiuolaikiniame pasaulyje tėčiai dažniausiai nebėra „mamuto medžiotojai“, o mamos – „židinio kūrentojos“. Siekiama lygybės, pareigų ir darbų neskirstymo į vyriškus ir moteriškus. Todėl R. Vanago teiravomės, ar sutiktų rašytojas su tokiu teiginiu, kad dabartiniai vyrai – nebe tokie vyriški kaip anksčiau?
„Ko gero, sutikčiau. Vien dėl to, kad šiuolaikiniai vyrai nemoka elementarių buitinių darbų. Nemoka juokingų dalykų – sakykime, valties irkluoti. Atsiveža paną prie ežero, pasisodina į valtį ant kranto ir jau bando irkluoti. Žiūri ir netiki savo akim. Ar, tarkim, nemoka nuobliuoti, elektros gedimą pataisyti. Mes viską darėm patys, – stebėjosi vyras. – Šiuo požiūriu šiuolaikiniai vyrai mane stebina. Pasidarė „mygtukiniai“. Jeigu reikia važiuoti, tai žiūrės į telefoną, nes ten yra programėlė. Vienam pažįstamam ir sakau: „Klausyk, aš senas vairuotojas, ženklus pažįstu, orientuojuosi vietovėje. Man įdomu po ją pasidairyti ir pačiam priimti sprendimus, kur pedalą spausti, kada stabdyti., o ne kad man programėlė vadovautų, kur už 50 metrų pasukti. Tuomet turiu žiūrėti į mobilųjį, o ne į kelią“, – apie gyvenimiškus dalykus, stebinančius šiandieniniame pasaulyje, svarstė pašnekovas.
Kalbant apie vyriškumą – dar ir dabar tenka išgirsti, kaip tėvai, dažniausiai tėtis, auklėja sūnų: „Neverk, būk vyras!“ Tačiau vaikų psichologai, pediatrai teigia visiškai priešingai: negalima taip sakyti vaikui – nei mergaitei, nei berniukui, nes tai gali smarkiai pakenkti jo emociniam pasauliui. Ar iš tiesų berniukams reikia leisti išsiverkti? O gal vis dėlto paraginti pakentėti: juk ašaros – taip nevyriška…
„Auginau tris vaikelius. Galiu pasakyti, kad kiekvienas vaikas yra kitoks. Berniukai, žinoma, taip pat. Sakykim, aš turėsiu penkis berniukus, vienas gali būti labai jautrus, kitas – „pasinešęs“ į chuliganizmą, priklausomybes.Taigi, kai matai vaiką kiekvieną dieną, jį jauti, tai ir žinai, kaip su juo bendrauti. Ar jam trūksta to tariamo vyriškumo ir jį reikia toje srityje „paspausti“, ar kaip tik paleisti, kad jis galėtų save išreikšti, kad jo niekas nevaržytų. Čia negali būti recepto kiekvienam berniukui ir kiekvienam tėvui. Tas santykis kaip vairuotojo ir mašinos: kuomet vairuoji – kiekvienas žmogus turi pats susiorientuoti. O jeigu jis žiūri į kompiuterį, kas jame tuo klausimu parašyta, tuomet man graudu. Užaugęs, subrendęs žmogus yra asmenybė ir jis turi savarankiškai vaiką ir prie aplinkos, ir prie savęs priderinti, nepakenkti jo kūrybiškumui, jo neužgniaužti.
Todėl negaliu pasakyti, kad berniuką reikia bausti, arba kad nebus vyriška, jei jis verks. Gal kitą kartą neblogai ir paverkti. Žiūrint koks vaikas“, – kalbėjo R. Vanagas.
Svarbiausia – bendrauti
Paklaustas, ar apskritai jaučiamas skirtumas tarp šiuolaikinių ir jo laiku augintų vaikų, rašytojas, kiek pagalvojęs, atsakė, jog tai tiesa - anksčiau būdavę įprasti kiek kitokie auklėjimo būdai.
„Yra skirtumų. Dabar yra tokia tendencija, kad vaikams, neduok Dieve, negalima nieko drausti. Reikia, kad jie išreikštų save. Man draugas pasakoja: buvau svečiuose, o ten berniokas, gal penkerių ar šešerių metų, paėmęs lazdą daužo ja mašinos „kapotą“. Jam ir sako – tėvai, tvarkyk vaiką, kaip taip gali būti, kad vaikas tavo paties mašiną daužo? O tėvas ir sako: „Ką aš galiu padaryt?“. Bet laikymasis tokio požiūrio, manau, neturi nieko bendra su auklėjimu.
Aš už tai, kad vaikas nuo mažens būtų prie daug ko pratinamas, bet su saiku, kad žinotų, jog yra draudžiamų dalykų, kad daug kas būtų paaiškinama. Tačiau tam reikia būti kartu. Nes jei tėvai mano, kad vaikui užtenka pasakyti ir jis taip ir elgsis – tai jiems reikia priminti, kad vaikas – ne kareivėlis. Viską reikia daryti rodant pavyzdį. Vaikai stebi, jie tokius dalykus ar poelgius, kurių net ir nenorėtum, kad pastebėtų, pastebi, įsidėmi ir juos primena: „O ką pats tada darei ar sakei?“ Pavyzdys, pavyzdys, ir dar kartą – pavyzdys.
Dabartiniams tėvams yra „lengviausia“ – pasiskaito ir pamoko. Tai ne tik neįtaigu, bet neveiksminga. Tada vaikas šiaušiasi: va, tėvas nebendravo nebendravo ir staiga sako - maukis kelnes, duosiu diržo! Tai jau tikrai „šakės“! Visai kitaip, jei su vaiku nuolat bendrauji, daug kalbiesi ir matai, kad vis tiek daro klaidą – tuomet klausi, kas nutiko, kodėl taip pasielgė, tada ir bausmę kažkokią galima skirti. Bet jei tik retkarčiais numeti įsakymus – tai ne tėvystė“, – savo įžvalgomis su skaitytojais dalijosi R. Vanagas.
Prabilus apie bausmes, pasidarė įdomu, ar rašytojas baudė savo vaikus? Ar vaikai tėvui turi jausti savotišką baimę?
„Kad rėkčiau, šaukčiau ant savo vaikų, taip nebuvo. Na, galbūt retai, kažkokiu metu. Bet šiaip – tikrai ne. Kalbant apie „beržinę košę“, tai aš pats niekada nesu jos ragavęs. Savo vaikams gal porą kartų ir esu pliaukštelėjęs ranka per užpakalį, jau kraštutiniu atveju, kai išvedė iš kantrybės. Bet kad muščiau diržu – niekada. Tačiau tai nereiškia, kad buvo kažkokia palaida bala.
Pamenu, kvietė mane į mokyklą dėl vieno sūnaus. Nuėjau, klausiu, kas atsitiko. Mokytoja man pasakoja, kad jis per pamokas garsiai šneka, laido visokius juokelius. O aš žiūriu į sūnų, maždaug keturiolikos metų bernioką, o jis aplink vaikšto, iš veido matosi, kad susikrimtęs, sunerimęs. Baigėme pokalbį su mokytoja, aš jam ir sakau: „Tu pats viską supranti, daryk išvadas.“ Kaip aš jį bausiu ar juolab mušiu? Net minties tokios nebuvo. Noriu, kad žmogus pats suprastų“, – kalbėjo pašnekovas.
Tačiau R. Vanagas sakė, kad būna ir taip, jei vaikais pasitiki per daug, arba, kita vertus, iš jų per daug reikalauji.
„Aš dirbau moksleivių redakcijoje ir man teko visą laiką bendrauti su geriausiais mokiniais: geriausiais literatais, matematikais, sportininkais, gamtininkais. Ir kai turi reikalų su tokiais vaikais, grįžęs namo kartais nusivili: mano vaikai nėra tokie vunderkindai ir talentai. Bet supranti, kad viskam savas laikas, savos galimybės. Gal ne dabar, gal – paskui. Nors aš, ko gero, per mažai savo vaikus spaudžiau, gal per mažai kontroliavau. Bet kaip aš galiu iš kito reikalauti disciplinos, jei pats niekada nebuvau disciplinuotas?“ – svarstė R. Vanagas.
Vaikystė – be draudimų
Apie discipliną garsus rašytojas kalbėjo ne veltui: pasakojo, kad jo paties vaikystė buvo laisva, o vėliau, jau ėmęs dirbti, niekada nebuvo suvaržytas laiko rėmų. Taip pat ir toleranciją teigė perėmęs iš savo tėvų ir diegęs savo vaikams.
„Ar buvau tolerantiškas? Žiūrint iš kur tas tolerantiškumas išplaukia: o dažniausiai – iš savos vaikystės. Mums niekas nieko nedraudė. Nepaisant to, kad buvo gilūs tarybiniai laikai, okupacija, bet mes tiek šeimoje, tiek gatvės vaikai, augome visiškai laisvi! Mes ėjom, kur norėjom, medžius visus išlaipiojom, išmokom plaukti be jokių baseinų ar pasidaryti savadarbį šautuvėlį. Tasai šautuvėlis tiesiog garbės reikalas buvo!
Tolerantiškas esi, kai žinai ir pažįsti, kas gera, kas bloga, ką galima leisti, o ko – ne. Mano tėvai buvo labai tolerantiški, nebuvo tradicijos vaiką sekti, kad šis neįsibrėžtų kojos, neiškristų iš medžio. Mes pavasarį plaukiodavom Šventąja ant ledo lyčių! Dabar, jei kas pamatytų, tėvams būtų blogai. Aišku, ir tuomet turbūt velnių būtume gavę! – juokėsi. – Dabar, net jei ir kalbame apie mano anūkus, – jie nemoka net įlipti į medį: juk susibraižys, sugadins drabužėlį…“
R. Vanagas sakė, kad kai patys buvo auginami laisvai, tai ir savo vaikams daug ką leidęs: „Man daug kas atrodė lyg savaime aišku. Aš esu sugadinęs savo vaikus. Jie visada matė, kad tėvas dirba kada nori ir ką nori. Net ir tarybiniais laikais, nors mano darbas buvo valdiškas, aš į redakciją eidavau apie 11 valandą, grįždavau apie 15-tą. Buvo laisvas grafikas, o rašyti galėjau ir namie, ir sekmadieniais. Tad galiu pasakyti, kad visi trys mano vaikai valdiškų darbų nedirba. Nes keltis nurodytą valandą ir atsėdėti kaip lažą kažkiek valandų… Šeimoje jie tokio pavyzdžio neturėjo.“
Kiekvienas tėtis svajoja apie dukterį
Rašytojas drauge su pirmąja žmona Rita Truskauskaite-Vanagiene užaugino du sūnus ir dukrą. Ar yra skirtumas vyrui, tėčiui, auginti berniuką ir mergaitę?
„Yra didžiulis skirtumas. Man atrodo, kad ir visi medikai, ir psichologai yra nustatę, kad tėvas, kaip vyras, visada labiau linksta prie dukters negu prie sūnaus. Galėčiau net pavardėm vardyti daug šeimų, kur tėvų numylėtinės yra dukterys, o jei su dukterimi nelabai nusisekė, – anūkės. Vienoje šeimoje, žinau, seneliams anūkė brangesnė už tikrą vaiką.
Mergaitės švelnesnės, prieraišesnės – tai vyrui imponuoja. Manau, kad kiekvieno vyro svajonė yra toks paveikslas: eini, o prieš tave bėga mergytė su kaspinėliais ir suknyte. Tai labai gražu, žavu.
Pas mus gimė pirmi du sūnūs, o trečia – mergaitė. Ir prie jos aš buvau labiausiai prisirišęs. Būdavo, pareinu, pasiimu ją po pažasčia ar užsikeliu ant pečių. Mes abu taip ir užaugom. Kai su žmona skyrėmės, duktė pasirinko gyventi su manim. Aš į Anykščius atvažiavau su dukra. Daug kas stebėjosi, kad mergaitė pasirinko ne motiną, o tėvą. Bet ji su manim daugiausia bendravo. Dar ir dabar, kai visi susirenkam, juokiamės: sūnūs man vis prikiša: „Atsimeni, tėvai, kaip su Vilte slėpėt nuo mūsų saldainius? Zefyrus pasidėję, abu valgot, mums neduodat!“ Man atrodo, kad taip nebuvo, bet jie tai užfiksavę“, – juokiasi daugiavaikis tėtis.
Pagirtina, kai tėvas nori būti su savo vaikais
Paklausus, koks rašytojo požiūris į vyrus, kurie išeina tėvystės atostogų, ar tuos, kurie drauge su moterimi važiuoja gimdyti, R. Vanagas sakė:
„Dėl gimdymo – abejoju. Tai yra dalykai, kurie vyksta gamtoje ir tau nebūtina viską matyti, stebėti. Bet kai tėvas išeina tėvystės atostogų – tai puiku. Vieną vasarą stebėjau, kaip vienas tėvas atostogavo su pora vaikelių. Tie vaikeliai – dar visai pipirai. Ir kaip jis ant to smėlio kiekvieną dieną su jais dūkdavo! Atsidavęs 100 procentų. Tai man yra labai žavu: vadinasi, tėvas nori pabūti su vaiku.
Dabar dažnas galvoja, kad vaikas trukdo: neleidžia dirbti ar televizoriaus žiūrėti, alų gerti. Kai vaikai tėvams trukdo, – tuomet jau SOS.
Dabar daug kur taip vyksta, kad po darbo tėvai puola prie telefono: sėdi visi vienam kambary ir visi spaudo. Čia nėra bendravimas. Tokiu atveju vaikas negali nei pasišnekėti, nei prisiglausti, nei sakinį pasakyti. Nuo mažens asmenybė yra „kreiva“. Atsiranda nesiklausymas, nepasitikėjimas.
Karta, kuri auga, aš jau pastebiu, – jie nesišneka. Siuntinėja vaizdelius vienas kitam… Buvom susirinkę Anykščiuose per „Poezijos pavasarį“... Jei anksčiau, būdavo, susėdam prie stalo, kartu valgom, bendraujam, tai dabar - pavalgėm, visi nuo stalo ir puola jaunimas siuntinėti vaizdelius draugams, kur jie šiandien buvo. O kad pasišnekėtume apie tai, kaip kas gyvena, ką rašo, – ne. Šitai mane labai žeidžia. Jei žmogus prie žmogaus sėdi ir nenori bendrauti, kam tada iš viso būti prie to stalo?“
Vaikas gali būti laimingas ir be tėčio
Neretai, o ypač dabar, kai skyrybos tapo kone kasdienybe, vaikai auga nepilnose šeimose. Rašytojo teiravomės, ar gali užaugti visavertis žmogus, šeimoje nematęs tėvo pavyzdžio?
„Gali užaugti ir be tėvo, gali ir be motinos. Kartais net stebėtina, kaip daugybė alkoholikų ar narkomanų užauga gerose šeimose. Jiems nusibosta ta rutina, viskas išbandyta, jie jauni, bet jau seni, nebežino, ko norėti. Tuomet atsiranda narkotikai, jei narkotikų mažai – degtine užgeria. Tokie vaikai užauga gerose, pilnose šeimose. O tie vieniši, kitą kartą ir nuskriausti, girtuoklių šeimų vaikai užauga stebėtinai geri žmonės. Ir Anykščiuose pažįstu žmogų iš tokios šeimos, užimantį aukštas pareigas. Vadinasi, tokie vaikai padaro išvadas, kad nereikia gyventi taip, kaip gyveno tėvai. Toks vaikas yra valingesnis, tvirtesnis, užsibrėžęs pasiekti trokštamus tikslus.
Taip pat žinau dar vieną variantą – tėvai nuostabūs, išsilavinę žmonės, apdovanoti mokytojai. O vaikai, nors abu - su baigtais aukštaisiais, prasigėrė. Tėvai bando suprasti, kodėl taip atsitiko: tėvas sakė galvojęs, kad vaikams užtenka suteikti išsilavinimą ir viskas savaime išsisprendžia. O pasirodo – nebūtinai. Tik senatvėje tėvai suprato, kad jie galbūt svetimiems vaikams skyrė daugiau laiko nei saviems“, – apie vaikų auginimą ir tėvystę kalbėjo nusipelnęs rašytojas Rimantas Vanagas.
anyksta.lt
Projektas „Ženklai ir žmonės“
Prierašas po nuotrauka:
Visos trys Rimanto Vanago atžalos: Rūtenis ir Nerijus, tarp jų – sesutė Viltė. Asmeninio albumo nuotr.
