Pastogėje – šeimos herbas
Ar įmanoma apgauti mirtį? Koks turėtų būti tas žmogus – beprotiškai drąsus ar protingas, o gal tiesiog patekęs į aplinkybes, kurių neįmanoma pakeisti, bet lydimas sėkmės?
Apie tai kalbėtis vykstu į Rokiškio rajoną, Panemunį, pas rašytoją Virginą Šukytę, išleidusią naujausią novelių knygą „Kaip tėvas mirtį apgavo“. Jos vyras Arvydas Genys, poetas ir vertėjas, taip pat džiaugiasi savo poezijos knyga „Ir grasos grimasos“.
Pasitikę šeimininkai skuba aprodyti valdas. Jau 4 dešimtmečius jiedu čia leidžia vasaras.
Panemunis – A.Genio gimtinė, ir iš pradžių pora gyvendavo jo gimtojoje sodyboje. O prieš 17 metų jie nusipirko kitą namą ramioje gatvelėje.
V.Šukytė rodo savo džiaugsmą – žydinčias gėles darželyje, o A.Genys – akmenis, daržinės sieną su prikaltais rakandais ir įrankiais. Dar šulinį, prie jo – iš medžio drožtą genį.
Pastogėje – šeimos herbas, jį sudaro pirmosios jųdviejų ir sūnaus Manto vardų raidės.
Priskrenda visokių šmėklų
O dar šeimininkų širdys sąla dėl šikšnosparnių. V.Šukytė mano, kad jie namus saugo nuo piktų žmonių.
„Naktį uždegame lempą – priskrenda labai gražių drugių ir visokių šmėklų“, – šypsodamasi intriguoja ji.
Nors gali būti, kad tai visai ne šmėklos, tik šešėlių žaismas.
Ant stalo – jųdviejų užaugintų žolelių arbata. Jau mezgasi kalba apie novelių knygą, bet kieme pasirodo Stasys Šamšonas.
Rašytojai jį giria kaip geriausią kaimo grybautoją ir uogautoją. Rytą atsikėlęs kartu su saule, jis pririnko du litrus mėlynių, litrą žemuogių ir puskibirį voveraičių, o popiet antrą sykį išėjęs į mišką uogų rado vos po saują.
„Kai yr, tai yr, o kai nėr, tai nėr“, – situacijos nedramatizuoja vyras.
Dviračiu jis ištikrino dešimt skirtingų vietų, bet uogoms šią vasarą per sausa.
Garsiai ir nuoširdžiai stebiuosi, kaip įmanoma grybauti ir uogauti, kai pilna uodų ir mašalų, dar erkių – brrr, miške per karštį visi kaip paklaikę puola.
Į tai S.Šamšonas rodo storą chalatą – tai apsauga nuo kraujasiurbių.
Negalėjo, nenorėjo žudyti
V.Šukytė sako, kad jos knygoje yra nemažai autobiografinių detalių. Bet jai pati svarbiausia novelė įrašyta knygos pavadinime – „Kaip tėvas mirtį apgavo“.
Rašytoja joje pasakoja apie Panemunėlio valsčiuje, Roblių kaime, gyvenusį tėvą Juozą Šukį. Vos baigęs gimnaziją jaunas vaikinukas, galima sakyti, dar visai vaikas, su kitais kaimo vyrais išėjo į mišką partizanauti. Iš viso jų buvo dvylika.
„Tai buvo pirmas kartas, kai tėvas pabandė apgauti mirtį. Nenorėjo tarnauti rusų kariuomenėje, nes Antrasis pasaulinis karas dar nebuvo pasibaigęs ir tūkstančius naujokų siuntė į frontą“, – pasakoja rašytoja.
Veterinaru vėliau dirbęs tėvas neįstengdavo nukirsti vištai galvos, bet karas nepaiso prigimties – kai rusų būriui ieškant partizanų priešais jos tėvą išdygo vienas toks, gindamasis jis šovė. Rusas krito vietoje negyvas.
Skaudžiai įžnybo vaikui
„Tėvą sužeidė į petį, jis vos išgyveno“, – tęsia V.Šukytė.
Tąkart moters tėvą išgelbėjo jo brolis Romas Šukys. Ant rankų jis sužeistąjį nunešė pas seserį ir paslėpė rūsyje, po grindimis.
Praėjo daugybė metų, bet su kaltės jausmu „dėl aliošos“ jis gyveno iki pat mirties.
Kai enkavėdistai krėtė visas sodybas, sesuo virš rūsio pastatė vaiko lovelę ir skaudžiai įžnybo vaikui. Stribai atėjo, pasidairė, bet neapsikentę garsaus verksmo apsisukę išėjo.
„Tėvas vis kartodavo, kad mirs tuomet, kai pats norės. Iš tiesų tik per atsitiktinumą jis nežuvo ir lageryje Karagandoje. Nelemtą dieną nukrito liftas šachtoje ir visi kaliniai užsimušė, o tėvas liko gyvas, nes tąkart nėjo dirbti“, – prisimena autorė.
Į prisiminimus apie savo šeimą, o ypač – tėvą, V.Šukytė novelėje vis įterpia bylos, rastos Lietuvos ypatingajame archyve, tardymo protokolų ištraukas.
Rodė „puikius kaplius“
Klausiu, ar emociškai labai sunku pasakoti tikrą ir skaudžią savo šeimos istoriją? Ir viską aprašyti taip šviesiai ir nuoširdžiai, kad viena pastraipa skaitytojus privers garsiai juoktis, o kita – jau trauks ašaras?
„Ateina toks laikas, kai atgyja prisiminimai. Parašiau apie savo vaikystės vasaras pas senelius, bet praeitis vis nepalieka. Taip po antros istorijos – trečia, ketvirta...“ – atvirauja rašytoja.
Užrašius tai, kas sielą slegia, darosi ramiau.
Jai gera prisiminti, kad šeimoje visuomet buvo mylima. Tėvui jo vaikai buvo geriausi, gražiausi ir gabiausi.
„Kai klasės berniukai mane pravardžiuodavo kapliadante dėl stambių ir atsikišusių dantų, tėvas pareiškė: žinok, tavo dantys reto grožio, bet ne visi tai supranta“, – šypsosi pašnekovė.
Ji tikėjo tėvu, todėl dažnai, o ypač nuotraukose, rodė „savo puikiuosius kaplius“.
Geri žodžiai nieko nekainuoja, o pasitikėjimo savimi vaikams duoda visam gyvenimui.
Ir kitos novelės turi realų pagrindą. V.Šukytė, tris dešimtmečius dirbdama žurnaliste, girdėjo daug istorijų, kurių pašnekovai nenorėjo viešinti. Jų pagrindas ir nugulė į rašytojos kūrybą.
Tiki, kad grasų neliks
A.Genio dauguma eilėraščių knygoje „Ir grasos grimasos“ – irgi apie jo paties praeitį ir Panemunį.
Tai devintoji poeto knyga, bet ir visose ankstesnėse yra eilėraščių apie Rokiškio kraštą bei jo gimtinę. O šioje tokių – net du trečdaliai.
„Daug kas klausia, kodėl toks keistas pavadinimas. Juo noriu pasakyti, kad gyvename nuostabiame pasaulyje, bet supami grasų, arba kitaip – grėsmių: klimato atšilimo, kovido. Pati didžiausia – karas Ukrainoje“, – aiškina.
Jis tiki, kad šios grasos, arba grėsmės, pasimaivys, pasivaipys, parodys grimasas, bet žmonija jas vis vien nugalės.
Poeto prosenelis gyveno ir žuvo Lucke.
Itin siaubingomis karo Ukrainoje dienomis, kai virė kruviniausi mūšiai dėl Mariupolio, poetas parašė eilėraštį „Grasos valandos“.
Rugsėjį A.Genys švęs 70 metų jubiliejų. Šventė greičiausiai vyks Rašytojų sąjungos menėje, bet poetui mieliausia būtų ją sutikti be pompastikos, savo sodyboje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prie šulinio – medinis genys.
2. Prie šeimos herbo Ukrainos vėliava – didvyrių palaikymo ženklas.
3. V.Šukytė padovanos knygą su savo autografu.
4. „Prisimenate šį skaičiuotuvą?“ – šypsosi A.Genys. Rakandų ant sienos kasmet vis daugyn.
5. S.Šamšonui – trumpa atokvėpio akimirka.
6. Šeimininkų numylėtos gėlės žydi kaip padūkusios.
L.Rušėnienės nuotraukos
