Patiko tėvo uniforma
Jau šešioliktus metus Pasvalio policijos komisariate dirbantis 40 metų Gediminas Radauskas neslėpė, jog prieš apsirengdamas pareigūno uniformą apie pavojus visai negalvojo. Vyrui pavyzdys buvo jo tėvas policininkas.
„Nors pareigūnai visuomenės akyse anksčiau nebuvo autoritetai, bet mane žavėjo tėvuko uniforma, jo požiūris į pareigūno darbą. Tuomet naiviai galvojau, kad policininko profesiją nuolat lydi romantika – juk padedi nuskriaustiems žmonėms. Realybėje viskas kur kas sudėtingiau: romantikos nėra nė kvapo, vien sunkus darbas“, – patikino vyras.
G.Radauskas yra kilęs iš gretimo Pakruojo rajono. Tame rajone dirbo jo tėvas. Jis įsidarbino kaimyniniame Pasvalio rajone pirmiausia todėl, kad jo su tėvu nelygintų.
Išaiškino kelias vagystes – pakvietė tapti kriminalistu
Darbas nepažįstamose apylinkėse nebuvo lengvas. Pareigūnas net kaimų pavadinimų nežinojo, ką ten kalbėti apie žmones.
Tekdavo pasukti galvą, kaip į iškvietimus nuvažiuoti, nes tais laikais navigacijos sistemų dar nebuvo, tekdavo naudotis žemėlapiu bei kolegų patarimais.
Jaunam pareigūnui buvo patikėtas Daujėnų ir Krinčino apylinkių inspektoriaus darbas.
„Buvau dar visiškai žalias policininkas, bet man visada patiko bendrauti su žmonėmis, todėl greitai radau bendrą kalbą su miestelių gyventojais. Po išaiškintų kelių vagysčių vadovai pakvietė pereiti dirbti kriminalistu“, – taip savo karjeros pradžią prisiminė pašnekovas.
Nuo sužeidimo apsaugojo telefonas
Naujos pareigos pareikalavo kur kas didesnės patirties ir įžvalgaus mąstymo. Pareigūnui teko dirbti nebe su pažeidėjais, o jau su nusikaltėliais.
Vienos vagystės tyrimas policininkui vos nesibaigė tragiškai.
„Su kolega kapstėme niekuo neišsiskiriančią vagystę. Važiuodami gatve pamatėme einantį vyrą. Sustoję norėjome jį tik pašnekinti, bet tas staiga išsitraukė peilį ir bedė man į krūtinę. Ten kišenėje buvo telefonas, tai pataikė į jį“, – nusišypsojusiam likimui dėkingas pareigūnas.
Tai ne vienintelis kartas, kai G.Radauskui teko išbandymų. Vieno iškvietimo metu jį užpuolė po sodybą bėgiojęs šuo. Tąkart kriminalistui teko išsitraukti ginklą ir šauti.
Gyvūnus mylintis vyras džiaugiasi, kad keturkojo nesužeidė. Pirmasis šūvis visuomet skrieja į viršų, o garso išsigandęs šuo net neatsigręždamas nuskuodė tolyn. Antrą kartą taikytis nebereikėjo.
Du vyrus sieja paslaptis
G.Radauskas tvirtino, kad ir kiek metų bedirbtų policijoje, vis tiek niekuomet negalės priprasti prie tragedijų. Didžiausias sukrėtimas – savižudybės.
„Kartą teko iš kilpos vaduoti iš gyvenimo pasitraukti norėjusį vyrą. Vaikščiodamas visai atsitiktinai pamačiau pakaruoklį. Rankomis nepajėgiau atrišti virvės, tad ją nudeginau žiebtuvėliu. Dariau dirbtinį kvėpavimą, ir žmogus atsigavo. Po to ilgai su juo kalbėjomės apie gyvenimo prasmę. Galiausiai jam pažadėjau, kad apie šį įvykį niekam neprasitarsiu. Žmogus jau daug metų gyvena ir visada, kai susitinkame, man dėkoja už sugrąžintą gyvybę. Iki šiol tai yra mūsų abiejų paslaptis“, – pasakojo pareigūnas.
G.Radauskas džiaugiasi, kad per dešimtmetį pasikeitė visuomenės požiūris į pareigūnus. Žmonės pradėjo labiau vertinti policininkų darbą, nelieka abejingi pažeidimams.
Nemažai darbo patirties turintis G.Radauskas įsitikinęs, kad labai svarbu yra padėti ką tik į policiją dirbti atėjusiems jaunesniems kolegoms.
„Prisimenu, kai aš pradėjau dirbti policijoje, viskas man buvo nauja, nežinojau, kaip elgtis konfliktinėse situacijose. Vyresni kolegos niekada nesišaipė iš mano naivumo, o kantriai aiškino darbo subtilybes. Todėl ir aš visuomet stengiuosi padėti naujiems kolegoms“, – tvirtino Pasvalio policijos komisariato pareigūnas.
Anytai sijonas labai tiko
Vyresnio kolegos žodžius patvirtino ir jau antrus metus policijoje dirbanti 25 metų Viktorija Packevičienė.
„Nors baigiau policijos mokyklą, bet ten daugiau mokėmės teorijos. Dirbdama komisariate sulaukiau pagalbos iš vyresnių kolegų. Geriausia man patarėja yra anyta, tame pačiame komisariate bendruomenės pareigūne dirbanti Jurgita Packevičienė. Būtent ja susižavėjusi ir pati nutariau apsirengti policijos uniformą“, – sakė pasvalietė.
Ji prisiminė pirmą susitikimą su būsimo vyro mama. Tuomet J.Packevičienė dirbo nepilnamečių reikalų inspektore ir segėjo pareigūnės sijoną. Tas patrauklus vaizdas ir įstrigo jaunai merginai.
Darbo pradžia – kraupi
V.Packevičienės atmintyje giliai įstrigę pirmi darbo policijoje mėnesiai, kuomet jai vos neteko susidurti su žmogžudžiu.
„Važiuojant į nusikaltimus visada geriau jaučiuosi dirbdama su kolega vyru.
Buvau vos tik pradėjusi dirbti, kai į iškvietimą naktį teko vykti su bendradarbe.
Tuomet radome peiliu subadytą moterį, o žudikas jau buvo pabėgęs. Kol atvyko medikai, dar bandėme gaivinti sužalotąją, tačiau bergždžiai.
Tą pačią naktį dar aplink tragedijos vietą ieškojome nusikaltėlio, buvo labai nejauku“, – atviravo moteris.
Pareigūnė neprisiminė, kad jos giminėje kas nors būtų dirbęs policininku. Ji pirmoji ryžosi pasirinkti moteriai nelengvą specialybę.
Komplimentais papirkti nepavyksta
Iki tampant pareigūne V.Packe-vičienė aktyviai sportavo. Lengvaatletė svajojo savo darbą sieti su sportu. Dabar geras fizinis pasirengimas moteriai praverčia darbe.
Buvusi sportininkė skina laurus įvairiuose policijos pareigūnų turnyruose.
Išvaizdi pareigūnė juokiasi, kad darbe sulaukia daug vyrų komplimentų.
„Jau išmokau apsiginti nuo saldžialiežuvių. Kai patruliuodama sustabdau vairuotoją vyrą, labai dažnai būnu apiberta komplimentais. Nors ir labai gražiai pažeidėjai smailina liežuvį, jų gražbyliavimas išsisukti nuo protokolo surašymo nepadeda“, – kvatojosi V.Packevičienė.
Policininkė tvirtino, kad nėra lengva atsikratyti darbe patirto streso, pamiršti tragiškas avarijas ar žiaurias muštynes.
Vyras toli, užtat anyta arti
Grįžus namo, pagrindine jos psichologe ir guodėja tampa anyta.
V.Packevičienė su vyru Dovydu bei 5-mete dukrele Onute gyvena uošvių namuose. Tačiau jos sutuoktinis retai būna namuose, nes dirba kariškiu Lietuvos oro pajėgose ir tarnybos metu gyvena Radviliškyje.
„Kai Viktorija pasakė, jog ketina įsidarbinti policijos komisariate, bandžiau ją protinti, kad moteriai šis darbas yra tiek fiziškai, tiek emociškai labai sunkus. Bet niekuomet neatkalbinėjau nuo šio pasirinkimo. Ne tik žaviuosi, bet ir didžiuojuosi savo marčia“, – sako 13 metų policijoje dirbanti anyta J.Packevičienė.
Moteris tvirtino, kad ir kokie geri santykiai būtų su kolegomis, bet savo žmogaus palaikymas ir patarimai yra brangiausi. Nuoširdūs pokalbiai jas labai suartino. Tad abi pareigūnės vienbalsiai sakė, kad jos yra ne tik kolegės, bet ir geriausios draugės.
Visa Packevičių šeima yra neabejinga sportui. Pasvaliečiai priklauso bėgimo mėgėjų ir sveikos gyvensenos klubui „Vėtra“. J.Packevičienė su vyru Dariumi yra kasmetinio Baltijos kelio bėgimo dalyviai, dalyvauja ir užsienyje rengiamuose bėgimo maratonuose.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Packevičienės vyras Dovydas tarnauja Lietuvos oro pajėgose, pas žmoną bei 5-metę dukrelę Onutę grįžta tik savaitgaliais.
Nuotr. iš asmeninio albumo
2. J.Packevičienė didžiuojasi savo bendradarbe marčia.
3. Patruliuojančios V.Packevičienės kelių pažeidėjų gražbyliavimas nepaperka.
V.Savickienės nuotraukos
