Teismas pasigedo žinių, iš kur gauna pensiją
Panevėžyje užaugusi ir visą gyvenimą pragyvenusi 75 metų Rusijos pilietė Valentina Vatutina nebus deportuota iš šalies.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Migracijos departamento sprendimą išsiųsti panevėžietę į Rusiją. Prieš tai Regionų administracinis teismas Vilniuje jos skundą buvo atmetęs.
V.Vatutinai palanki buvo teisėjų kolegija, sudaryta iš Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan ir Arūno Dirvono. Kolegija nurodė Migracijos departamento klaidas: neišaiškinta, iš kurios valstybės panevėžietė gauna pensiją ar kitas pajamas, kokie jos giminaičiai gyvena Lietuvoje, o kokie – Rusijoje, ar glaudžiai ji su jais palaiko santykius.
Dėl pilietybės ir dabar net nesvarsto
Nors šis teismo sprendimas galutinis ir neskundžiamas, tačiau V.Vatutina neslėpė, kad kol į rankas negavo leidimo gyventi Lietuvoje, dar jaučiasi tarsi ant adatų.
„Buvau nuėjusi į tarnybą, žadėjo per savaitę sutvarkyti ir paskambinti, bet dar neskambino“, – jaudinosi V.Vatutina.
Panevėžį gimtaisiais namais laikanti moteris neslėpė, kad iki šiol dar neatsisakė Rusijos pilietybės ir kol kas jos atsisakyti neketina.
V.Vatutina neslėpė, kad gauna lietuvišką pensiją – apie 500 eurų.
„Kodėl turėčiau gauti Rusijos pensiją, jeigu Lietuvoje gimiau, čia užaugau ir dirbau?“ – rėžė ji.
Anksčiau esame rašę apie V.Vatutiną kaip Panevėžio rusų bendruomenės pirmininkę. Ji būdavo labai aktyvi prie karių kapinių rengiant sovietų kariuomenės, veteranų paminėjimo šventes, remiamas Rusijos ambasados. Tada moteris, klausiama mūsų korespondento, nepasmerkė ir Georgijaus juostelių, taip išdidžiai segamų šventės dalyvių. Dabar šios juostelės Lietuvoje yra uždraustos, o paminklas kariams „išvaduotojams“ neseniai nuverstas ir išgabentas iš karių kapinių.
Nežino, kam priklauso Krymas
Beveik metus V.Vatutina gyveno nerimo nuotaikomis – Valstybės saugumo departamentas buvo konstatavęs, kad ji kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl nebegali gyventi Lietuvoje, turi būti deportuota į Rusiją.
Buvusios Rusų kultūros centro Panevėžyje vadovės V.Vatutinos manymu, koją jai pakišo prieš metus Migracijos departamente pildytas klausimynas, kai, norėdama prasitęsti leidimą gyventi mūsų šalyje, ji į klausimą, kam priklauso Krymas, atsakė nežinanti, o paklausta apie karą Ukrainoje, patikino, kad nesidomi politika.
Į klausimą, ar pritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, ji nepažymėjo jokio atsakymo varianto, o ranka įrašė, kad politika neužsiima ir ne jai spręsti.
Pareigūnai neabejojo, kad tokios pozicijos besilaikanti V.Vatutina galėtų tapti Rusijos jėgos struktūrų verbavimo taikiniu. Pasitelkę ją priešiškos valstybės saugumiečiai rinktų jiems naudingą informaciją.
Būtent šios priežastys lėmė, kad leidimas gyventi mūsų šalyje šiai rusei nebuvo pratęstas.
Pokalbio metu V.Vatutina korespondentui kelis sykius pakartojo, kad myli gimtąją Lietuvą, ir tikino, jog niekas jos nebandė verbuoti.
„Manęs taip paprastai neužverbuotų. Kokią grėsmę nacionaliniam saugumui galiu kelti? Į politiką man nusispjauti“, – tikino pašnekovė.
Pasirinkusi dėl sūnaus
V.Vatutina tikino, kad net jei teismo sprendimas būtų buvęs nepalankus, ji nebūtų vykusi į Rusiją.
„O kur važiuoti, kur kraustytis? Ar apie tai kas nors pagalvojo? Nebeturiu giminų Rusijoje, tik kapus“, – svarstė pašnekovė.
Tačiau deportacija į Rusiją akivaizdžiai būtų buvusi įvykdyta, nes moteris yra būtent tos šalies pilietė.
Panevėžietė korespondentui tvirtino, kad prieš daug metų Rusijos pilietybę pasirinko dėl praktiškų sumetimų: kad būtų lengviau važinėti pas tuomet Rusijoje studijavusį sūnų.
„Nenorėjau kiekvieną mėnesį lakstyti dėl leidimo. Reikėjo sūnui nuvežti ir maisto, ir pinigų“, – tikino ji.
Moters sūnus dabar irgi gyvena Lietuvoje.
Tikino, kad nepalaiko nei ukrainiečių, nei rusų
V.Vatutina teigė, kad visos bėdos prasidėjo praėjusios vasaros pradžioje, kai užpildė minėtą Migracijos departamento klausimyną.
Iš bylos medžiagos matyti, kad per apklausą moteris pareiškė, jog karas yra blogai, nes žūsta vaikai, griaunami žmonių gyvenimai. Taip pat ji nepalaiko nei ukrainiečių, nei rusų, nes nežino šio karo priežasčių. Nežinanti, kam priklauso Krymas, nes per ilgą istoriją Krymas priklausė ne vienai valstybei.
Ji sakė, kad domisi kraštotyra, įrengė savo muziejų, dalyvauja kituose kultūriniuose projektuose.
„Kaip aš galiu kalbėti ką nors apie lietuvius? Aš niekam blogo niekada nepadariau, o dabar aš grėsmę Lietuvai sudarau. Man tas žodis, žinot, aš mirdama jį atsiminsiu“, – rėžė ji.
V.Vatutina neslėpė, kad ketverius metus mokėsi Rusijoje, nes tuomet mūsų šalyje esą nebuvo ruošiami ikimokykliniai pedagogai su sustiprintu muzikos mokymu.
Atvyko ieškodama tėvo
Apie praeitį V.Vatutina irgi šiek tiek papasakojo. Ji sakė, kad jos mama Lietuvoje atsidūrė 1946 metais, ieškodama savo tėvo.
„Per karą jos tėvą, mano senelį, vokiečiai vežė į Vokietiją, paskui likimas nubloškė į Lietuvą. Po karo mama sužinojo, kad jos tėvas yra Vilniuje, ir važiavo jo pasiimti, tačiau ir pati liko Lietuvoje“, – šeimos gyvenimo vingius dėstė moteris.
V.Vatutinos motina mokėjo vairuoti, o tuo metu vairuotojų trūko, todėl buvo priimta dirbti į Panevėžio cukraus fabriką.
Apie savo tėvą V.Vatutina nedaug ką tepasakė. Karo metais jis dar buvo paauglys, partizanavo, paskui tapo vieno „pulko sūnumi“. Jam tekę prižiūrėti, valyti lėktuvus.
„Tas pulkas apsistojo Pajuosčio kariniame dalinyje, šalia Panevėžio. Kai tėvui sukako 18 metų, jis buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnauti liko Panevėžyje, čia ir susipažino su mama. Paskui gimiau aš“, – dėstė ji.
Moteris tikino, kad tėvas nebuvo karininkas – baigęs tarnybą kariuomenėje jis su žmona išvažiavo į savo tėviškę Ukrainoje.
„Paskui mama pabėgo nuo jo. Va, taip ir pasibaigė meilė“, – nusijuokė pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Vatutinai tik paskutinis Lietuvos teismas metė gelbėjimosi ratą.
2. Istorinę medžiagą, V.Vatutinos rinktą apie rusus Panevėžio krašte, puošdavo ir dvi vėliavos – Rusijos ir Lietuvos.
A.Švelnos nuotraukos iš redakcijos archyvo
