Rodys verbas, pintas grožybes
Kasmet prieš Verbų sekmadienį Subačiuje gyvenančią tautodailininkę Iloną Mikulėnienę kviečiasi įvairių kaimų bendruomenės, kad šioji pamokytų gražią verbą susikomponuoti, paaiškintų, kokiu būdu tos sausžolės rišamos.
Liaudies meistrės kuriamos verbos nedažytos, be jokios chemijos, iš natūralių žolynų ir sudžiovinus spalvos nekeičiančių žiedų.
„Kiekvienoms Velykoms sau ir sūnų šeimoms taip pat surišu po naują verbą“, – sako ji.
Šiemet I.Mikulėnienė mokymų nerengs, ji ruošiasi rimtesniam įvykiui – prieš Velykas Kupiškio kraštotyros muziejuje atidaromai jos jubiliejinei darbų parodai. Joje bus visko – smalsuoliams demonstruos ne tik verbas, bet ir sodus bei kitokias iš šiaudų nupintas grožybes.
Tarsi kažkas iš vidaus pašaukė
Kūrėja juokiasi, kad dabar jai karštos dienos, kaip studentui prieš egzaminus vis vienos nakties pritrūksta. Pasiklojusi žolynus ji skuba rišti verbas.
Moteris pasakoja, kad Kupiškio krašte jos jaunystės laikais verbos visai nebuvo populiarios, Verbų sekmadienį žmonės į bažnyčią nešėsi natūralią kadagio ar kitokio visžalio augalo šakelę. Sako, neprisimena, kad būtų mačiusi kieno nors namus pintinėmis verbomis papuoštus.
„Buvau dar paauglė, kai su drauge nuvažiavusi į Vilnių pirmą kartą apsilankiau Kaziuko mugėje – Vilniaus krašto verbų grožis tiesiog pakerėjo“, – prisimena.
Tada nešovė į galvą, kad pati galėtų kažką panašaus pasidaryti. Atmintyje laikė to momento įspūdį ateičiai.
Vėliau šeima, vaikai, buitis atėmė visą laiką.
Gyveno ūkiškai, vyras dažnai buvo komandiruotėse, tad dviejų sūnų auklėjimas ir ūkis gulė beveik ant vienos pečių.
„Nežinau, kas nutiko, bet artėjant 50-mečiui tarsi kažkas iš vidaus pašaukė, atsirado poreikis ką nors pačiai kurti“, – pasakoja.
Su drauge gurkšnodamos arbatą svarstė, kuo galėtų užsiimti. Kaip tik artėjo Velykos. Ir tada toptelėjo – verbos!
Pravertė ir senos auksarankės pamoka
„Vasarą per atostogas braidžiojau po pievas ir užėjau tokių gražių motiejukų guotą“, – prisimena.
Susiskynė jų milžinišką glėbį. Per kitą žygį į laukus prisirinko kokių tik radusi smilgų, nendrių iš paežerio, šunžolių, bitkrėslių, rugių ir kviečių varpų.
Kaip reikia rišti verbą, niekas neparodė, teko pačiai dviratį išradinėti. Vienas sūnus irgi mamai patalkino.
„Labai nedrąsiai verbas nunešiau į pavasarinę mugę Kupiškyje. Pačią pirmą nupirko sūnaus rištą, o paskui ir manąsias rinkosi“, – sako pašnekovė.
Nežinia, ar verbų rišimo nebūtų užmetusi, jei draugė nebūtų pagyrusi, kad jos kūriniai labai dailūs ir skoningi.
Tada su dideliu entuziazmu vėl žolynų prisirinko ir iš atminties ištraukė, ką prieš kelis dešimtmečius iš vienos senutės buvo išmokusi: pynimą iš šiaudų.
Toji garbaus amžiaus auksarankė buvo parodžiusi pagrindų pagrindą, kaip iš šiaudų susirišti reketuką – tokį keturkampį, nuo kurio toliau gali pinti bet ką: sodą ar kitokią grožybę.
Patinka kitus pamokyti
„Man patinka ir kitus pamokyti to, ką pati moku. Tik moterys, nupynusios pirmą verbą, dažnai sako, jog nė neįsivaizdavo, kiek kantrybės reikia. Dažna tarsteli, kad dabar nebebus gaila mugėje už verbą brangiai mokėti, nes patyrė, kiek darbo tenka įdėti“, – kalba pašnekovė.
Subatėnės pamokomis jau džiaugėsi kelių Kupiškio rajono kaimų moterys, žolynus į verbą sudėlioti ji mokė ir Panevėžio rajone esančios Krekenavos bei Žibartonių gyventojas. Per praėjusias Velykas verbų pinti susirinko ir būrelis subatėnių.
„Gražiai didelei verbai sugaištu visą dieną“, – sako liaudies meistrė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Plokščios verbos irgi gražios.
2. Surišti gražią verbą yra nemenkas triūsas, reikia kantrybės ir meninio pojūčio.
3, 4. ir 5. I.Mikulėnienė dažniausiai riša tradicinių formų verbas, bet paįvairinimui prigalvoja ir visai kitokių, panašių į puokšteles ant koto.
Dalės Virbickienės ir asmeninio albumo nuotraukos
