Muzikiniuose televizijos projektuose išgarsėjusi panevėžietė Valerija ILJINAITĖ, dabar jau operos solistė, ką tik grįžo iš stažuotės Jungtinėse Amerikos Valstijose. Niujorke ji dukart pasirodė garsiojoje Carnegie salėje, sulaukė žiūrovų „bravo!“ Bet triumfo džiaugsmą aptemdė palaikyti atvykusios mamos liga. „Tai buvo svajonės išsipildymas, pavirtęs į vieną didžiausių išbandymų mano gyvenime“, – prisipažino pašnekovė. Apie tai ir kelią į operos sceną su Valerija kalbėjomės Panevėžyje prieš pat jai vėl išskrendant į Londoną.
– Valerija, bent jau panevėžiečiai tikrai prisimena tave kaip televizijos projektų dalyvę. Bet tuomet dainavai popsą, o dabar esi dramatinis sopranas, pasirodei prestižinėse pasaulio scenose: Londone – Wigmore salėje, o Niujorke – didžiausioje Carnegie salėje. Kokiu būdu buvai pakviesta koncertuoti Niujorke?
– Į Niujorką išvažiavau stažuotės ir rengiausi rečitaliui Carnegie salėje. Taigi pirmasis pasirodymas buvo iš anksto suplanuotas.
Be studijų Londono karališkojoje muzikos akademijoje, dar nuolat dalyvauju įvairiuose konkursuose. Kai viename iš jų tapau laureate, gavau progą ir antrajam pasirodymui toje pat salėje.
– Ar tai buvo tavo svajonės išsipildymas? Koks jausmas apima scenoje – begalinis džiaugsmas, euforija, o gal sukausto baimė ir atsakomybė?
– Debiutas buvo kažkas tokio – žodžiais nenusakomo...
Vaikščioti koridoriais, kuriais vaikščiojo didžiausios muzikos ikonos ir legendos, pajausti tą pačią akustiką – ne, tai net ne svajonė – tai geriau už svajonę!
Niujorko publika itin šilta, jaučiausi beprotiškai laiminga! Bet baigėsi mano pasirodymas ir – man pačiai keista – nusileidau ant žemės. Buvo kažkaip tuščia, tai sunku paaiškinti.
Tuomet pagalvojau, kad iš tiesų smagiausias laikas yra tada, kai dar sieki svajonės. O toji akimirka praeina – ir saulė pateka taip pat kaip ir kiekvieną eilinį rytą.
– Prieš antrą savo rečitalį feisbuko paskyroje dalijaisi nuotrauka ir džiaugsmu, kad pamatyti tavo triumfo akimirkos į Niujorką atskrido mama Danutė Valiukienė su vyru. Rašei, kad laimingesnė nė negalėtum būti...
– Iš Londono atvyko dar ir draugė su savo vyru. Pabūti su artimaisiais buvo nuostabu! Juk paprastai nuolat esu viena. Kiti kolegos – toje pat valtyje, ir visi mes vieniši. Žinoma, bendraujame, bet tie santykiai yra darbiniai.
Taip laukiau atvykstančios šeimos, įsivaizdavau, kaip mama apsiverks manęs klausydamasi... O teko verkti man pačiai...
– Kiek žinau, mama netikėtai pateko į ligoninę?
– Kitą dieną turėjo būti mano pasirodymas, tad iš vakaro jaučiausi labai nerami, naktį niekaip negalėjau užmigti. Paryčiais išjungiau telefoną, kad niekas netrukdytų, turėjau prieš koncertą pailsėti.
Atsikėliau ir pamačiau, kad draugė man skambino vos ne 20 kartų. Baisiai išsigandau, įsijungiau mesendžerį. Ten išvydau mamos vyro žinutę, kad paskambinčiau ir kad mama reanimacijoje.
Mama telefonu mane įtikinėjo, kad viskas jai gerai, kad ruoščiausi koncertui. Draugė irgi įkalbinėjo nepasiduoti panikai. Nuvykau į repeticiją, o kūrinys vadinosi „Be mamos“...
– Lemtingas sutapimas. Kaip atlaikei koncertą?
– Sunkiausia buvo per repeticiją, nesuvaldžiau emocijų. Kolegos mane labai ramino. Tai buvo vienas didžiausių išbandymų mano gyvenime.
Per pasirodymą bandžiau įšaldyti jausmus. Bet pianistė vis tiek apsiverkė, sakė, kad labai jautriai sudainavau.
Laimei, mama pasveiko, jau grįžo į namus ir darbą.
– Mudvi kalbamės ne pirmą kartą. Rašiau interviu, kai dar mokeisi gimnazijoje. Bet apie operą tuomet net neužsiminei. Ar apie ją svajojai, bet nutylėjai? Koks yra operos dainininko kelias?
– Jis dar ilgesnis nei medikų pasirengimas: ketveri metai bakalauro, dveji metai magistro studijų, po to – operos mokykloje, teatro stažuotė...
Gal ir keista, bet aš svajojau apie teatrą, o apie operą – tikrai ne. Būdama 13 metų rašiau į Karališkąją muzikos akademiją laišką, dėsčiau, kaip noriu pas juos studijuoti – bet ką, išskyrus operą... Dabar atsiverčiau tą laišką – man pačiai šokas.
Studijuodama Vilniaus konservatorijoje pagalvojau, kad opera vis dėlto būtų įdomu. Eidavau į Operos ir baleto teatrą, į savo mokytojo televizijos projekte Merūno Vitulskio pasirodymus. Bet labiausiai į operą mane pastūmėjo Nomedos Kazlaus paskatinimas.
Profesionaliai dainuoti operą pradėjau prieš 4 metus, todėl dabar turiu vytis laiką, daug dirbti. Laimei, dramatiško soprano pikas paprastai būna sulaukus 40-ies.
Ypač po kovido buvo labai intensyvus metas, studijavau, keliavau, dalyvavau konkursuose. Kaip sportininkai turi kasdien treniruotis, taip ir operos dainininkas privalo lavinti balsą, stygas, atlikti pratimus. Atsipalaiduoti negali. Didžiausias košmaras – susirgti. Tai kelia vidinį nerimą.
– Dėl intensyvaus gyvenimo jau daug ką esi išgyvenusi – pervargimą, valgymo sutrikimus, depresiją. Apie visa tai viešai kalbėjai. Ar nebuvo klaida garsiai pasakoti apie šias bėdas?
– Ne, nebuvo klaida. Man skaudu, kad žmonės labai susvetimėję ir vaidina tobulus gyvenimus, nors daugybė žmonių visame pasaulyje vartoja antidepresantus, serga anoreksija ir bulimija.
Būdama 16-os metų dalyvavau viename iš televizijos projektų. Buvo labai sunku, nes buvau paauglė, o reikalavimus ir kritiką turėjau atlaikyti kaip suaugusi.
Mokykloje nebebuvau tobula – juk visko spėti neįmanoma! Esi stebimas per didinamąjį stiklą, jauti spaudimą – imi gūžtis... Sutrinka miegas. Visi tave komentuoja, negali ramiai praeiti gatve.
Kai viešai prabilau apie depresiją ir valgymo sutrikimus, gavau gausybę laiškų. Rašydavo mamos ir pasakodavo apie tokias pat dukterų bėdas. Dalijausi kontaktais, kuriuos turėjau.
– Jei laiką galėtum atgal pasukti, tai nebedalyvautum muzikiniuose projektuose?
– Dalyvaučiau, nieko savo gyvenime nekeisčiau. Jei iš dėlionės iškris bent viena detalė, viskas subyrės. Gal tiesiog anksčiau susirasčiau gerą psichologą.
– Ar yra koks nors daiktas iš namų Panevėžyje, kurį pasiėmei išvykdama ir kurį nuolat vežiojiesi kartu? Užsienyje kankina namų ilgesys?
– Taip, visur vežuosi smuiką. Dar – nuotraukų. Labai mėgstu jas peržiūrėti, daug ką prisiminti, kabinu ant sienų – net koridoriuje, virtuvėje.
O kiti mano daiktai sudėti į kartonines dėžes. Juk taip retai čia bebūnu.
Ilgiuosi artimųjų, man jų trūksta. Londone negaliu sėsti į mašiną ir aplankyti mamą ar nuvažiuoti pas krikšto mamą pavalgyti jos blynų su obuoliene. Tiesa, ji ir dabar man obuolienės išvirė, įsidėsiu į kelionę.
Užsienyje yra žmonių, su kuriais susitinku, bet nejaučiu jiems artumo. Londone turiu šuniuką, jo dabar baisiai ilgiuosi. Šiuo metu Londone jį prižiūri mano brolis.
– Kur jautiesi laimingiausia ir saugiausia – čia, namuose, o gal vis dėlto didingose koncertų salėse, triukšmingose didmiesčių gatvėse?
– Laimingiausia esu Saločiuose, Pasvalio rajone, mamos gimtinėje. Ir šįkart su mama aplankėme senelių kapus. Man tai sakrali vieta.
Būdavo, kai liūdna, nuvažiuoju į Saločius, prisimenu, kaip pievose lakstydavau basa, kaip maudydavausi per lietų, skanaudavau vyšnių, prisirinkdavau obuolių.
Senelio nepamenu, bet pamenu močiutės laidotuves, kaip galva atsitrenkiau į kryžių. Man buvo 4 metai.
– Apie Niujorką žinau tik iš kino filmų. O juose žmonės – turtingi, stilingi ir laimingi. Negi tai ne svajonių miestas?
– Tikrai ne. Realybė Niujorke visai kitokia, jame daug benamių, vargšų, ligonių, skurstančių. Daug triukšmo, purvo, tarakonų, žiurkės laksto ne šeimomis, o giminėmis. (Juokiasi.)
Gyventi tokiame mieste nenorėčiau, bet veikiausiai dar ne kartą teks sugrįžti darbo reikalais. Juk Niujorke – didžiausia menininkų koncentracija.
– Karališkoji muzikos akademija tau skyrė stipendiją. Veikiausiai tai reiškia, kad esi viena talentingiausių?
– Ten visi talentingi. Bet taip, stipendijos skiriamos tikrai ne kiekvienam.
Prierašai po nuotraukomis:
1. „Nagi, kur tos garsiausios pasaulio žvaigždės?“ – juokavo V.Iljinaitė, vaikščiodama Holivudo bulvaru Los Andžele.
2. Į Niujorką atskrido V.Iljinaitės (centre) šeima ir draugai. Panevėžietė įsivaizdavo, kaip mama D.Valiukienė (antra iš kairės), jos klausydamasi, verks iš džiaugsmo.
3. Londone po koncerto V.Iljinaitę sveikino ir gėles teikė jos mokiniai.
4. Pasirodyti Carnegie salėje – kiekvieno operos solisto svajonė.
5. Koncertuodama garsiojoje Carnegie salėje, V.Iljinaitė (centre) jautė kolegų palaikymą bei sulaukė žiūrovų garsių aplodismentų ir šūksnių: „Bravo!“
6. Kaip smagu susitikti ir pašėlioti su sena drauge – Evelina Anusauskaite-Young.
Asmeninio albumo nuotraukos
7. Paauglystėje Valerija stengėsi nuo aplinkinių slėpti sunkumus ir spinduliuoti džiaugsmą. A.Švelnos nuotr.
