Rusakalbiai nusiteikę priešiškai
„Kad iš rusakalbių girdžiu įžeidžiančius žodžius, nesistebiu, bet kad žeminančius komentarus tenka išgirsti ir iš latvių, būna labai apmaudu, nes sūnus buvo didžiulis tėvynės patriotas, o Ukrainos ginti išvyko norėdamas, kad karas nepersimestų pas mus“, – taip telefonu pasakė Sandra Onckulė.
Su šia moterimi, kurios 28 metų sūnus iš pirmos santuokos Vitalijus Smirnovas prieš kiek daugiau nei metus žuvo Ukrainoje, susisiekiau norėdamas paklausti, kodėl Vitalijaus laidotuvės buvo slaptos ir kodėl ji pati ilgai slėpė savo veidą nuo žiniasklaidos. Mat prieš mėnesį Ukrainoje žuvusio antro latvių savanorio, 41 metų rygiečio Edgaro Platonovo artimieji irgi atsisakė viešų laidotuvių ir nepanoro bendrauti su Rygos žiniasklaida.
Kad toks nenoras gali būti susijęs su tuo, jog Latvijoje beveik pusė gyventojų yra rusakalbiai, o dalis jų neigiamai žiūri į paramą Ukrainai ir gali kokiu nors būdu kenkti kovotojų artimiesiems, prasitarė Charkivo regione kariaujantis latvis.
Su juo prieš kelis mėnesius buvau parengęs interviu, tačiau kitą dieną latvis persigalvojo ir paprašė pokalbio neskelbti spaudoje, nes prisibijo dėl artimųjų saugumo. Karys priminė, kad Latvijoje rusakalbiai kai kuriose vietovėse dominuoja, o dalis jų tebetiki Maskvos propaganda ir neigiamai vertina paramą Kyjivui.
Žuvo tikras profesionalas
„Liūdna, kad žuvo dar vienas tautietis. Aš E.Platonovo nepažinojau, bet prieš kokius du tris mėnesius mus pasiekė žinia, kad vaikinas atvykęs iš Rygos. Mūsų, latvių, Užsieniečių legione nėra daug, vos keliolika, tad pradžiugau, kai buvo pranešta, kad po apmokymų stovyklos jis atvyks į mano dalinį. Tačiau kažkodėl pateko į kitą dalinį ir greitai žuvo. Prieš metus kritusį Vitalijų pažinojau neblogai, teko kartu kariauti, o kai sužeistas gulėjau ligoninėje, jis mane ne kartą lankė. Buvo tikras profesionalas, bebaimis, eidavo į pačias rizikingiausias užduotis“, – pasakojo per interviu latvis, paprašęs dėl saugumo neviešinti jo vardo ir pavardės.
Apie E.Platonovo žūtį Latvijos gynybos ministerija pranešė sausio 11 d., tada, kai į Rygą atėjo oficia-lus patvirtinimas iš Kyjivo, kad rasti gruodžio 25 d. mūšyje netoli Novoiechorivkos gyvenvietės Luchansko regione be žinios dingusio kario palaikai, o tyrimai paliudijo, jog tai E.Platonovas.
Latvijos spauda parašė, kad žuvusysis Rygos universitete buvo baigęs finansus, dirbo bankuose konsultantu. Jį pažinoję asmenys karį apibūdino kaip „gerą, nuoširdų ir pozityvų žmogų, kuris visada buvo ištikimas savo principams“.
Išvadino naciste
Prieš metus žuvusio 28 metų V.Smirnovo mama Sandra Onckulė tik po kiek laiko nusprendė nebesislapstyti. Pareiškė, kad nenori, jog sūnus nugrimztų nežinion, ir išskirtiniuose dviejuose interviu Latvijos radijui atskleidė tiesą apie sūnų ir savo šeimą.
Moteris išdavė, jog sūnus pats nenorėjo, kad apie jo išvykimą ginti Ukrainos būtų žinoma Latvijoje, nes tokiu būdu norėjo apsaugoti savo artimuosius nuo galimų nemalonumų. Per pirmą interviu S.Onckulė slėpė savo veidą ir nutylėjo gyvenamąją vietovę, tačiau po kiek laiko per vėlesnį pasisakymą moteris nebesimaskavo, nors prisipažino, kad tenka išgirsti keiksmų, ir net buvo išvadinta nacisto mama bei naciste.
S.Onckulė papasakojo, kad gyvena provincijoje, be Vitalijaus, turi dar vieną sūnų ir tris dukras. Vitalijus buvo vyriausias, jo tėvas rusas mirė, kai berniukui buvo treji metukai. Vitalijus mamai labai daug padėjo tiek buityje, tiek auginant brolį bei seseris.
„Jis buvo labai pareigingas bei drausmingas ir kartu labai geros širdies, mylėjo gyvūnus, negalėjo praeiti pro šunį ar katę jų nepaglostęs“, – prisiminė mama.
Būti kariu svajojo dar vaikystėje
Dar mokydamasis penktoje klasėje berniukas pareiškė, kad užaugęs bus kariu. Mokykloje Vitalijus įstojo į šaulių organizacijos „Zemesargi“ jaunimo padalinį, vėliau į suaugusiųjų, o galų gale į karo mokyklą ir tapo profesionaliu kariūnu.
Kai 2022 m. Rusija užpuolė Ukrainą, Vitalijus kelis mėnesius labai įdėmiai sekė įvykius žinia-sklaidoje, o po to atsistatydino iš pareigų Latvijos armijoje ir mamai pasakė: „Važiuosiu padėti kovoti su okupantais. Kovosiu ten todėl, kad čia nereikėtų jums patirti to, ką patiria ukrainiečiai.“
Sandra labai dažnai atsimena, kad Vitalijui tada perspėdama pasakė, jog jis ten gali žūti, o sūnus atsakė: „Žinau tai.“
Mama labai nenorėjo išleisti mylimo sūnaus į karą ir pareiškė, kad vyks kartu su juo. Į nustebusio Vitalijaus klausimą, ką ji ten veiks, juk nieko nemoka, mama atsakė, kad gali tapti fronto medike, gaminti valgį, viską, ką lieps, daryti ir būti šalia.
Sūnus tada apkabino mamą ir pasakė, kad ją labai myli, tačiau šios pareiga yra rūpintis mažesniais vaikais, iš kurių keli dar tik paaugliai. Tačiau Sandra iki šiol negali pamiršti šio pokalbio, mano, kad jei jaunesnius vaikus būtų patikėjusi vyriausiai dukrai ir vykusi kartu su Vitalijum, šis galbūt būtų likęs gyvas.
Mano, kad išdavė kažkas iš kaimo gyventojų
Vitalijus žuvo kartu su dar trimis Užsieniečių legiono kariais, kai antrą valandą nakties į jų gyvenamą namą Donecko regione netoli Limano pataikė priešo dronas. Spėjama, kad arba grįžtančius iš užduoties karius slapta iš aukštai sekė priešas, arba kažkas iš kaimelio gyventojų pranešė priešui, kur miega gynėjai, ir maskvėnai nutaikė dvi sprogmenimis pakrautas skraidykles.
Viena iš jų smogė šalia namo, o kita pataikė tiesiai į tą kambarį, kuriame buvo kariai. Jie buvo vos prieš 15 minučių grįžę iš mūšio ir ruošėsi eiti miegoti.
Kartu su latviu žuvo Estijos, JAV, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiai, o sunkiai sužeistas išgyveno tik vienas amerikietis, sprogimo metu buvęs lauke.
Tos dienos, kai iš Ukrainos paskambino pranešdami apie sūnaus žūtį, S.Onckulė labai nenori prisiminti. Ji neatsiliepė į telefoną, nes sūnui patarus į nežinomų numerių skambučius neatsakydavo. Tačiau po kelių minučių mamai perskambino savarankiškai gyvenanti vyriausia dukra Evija ir kūkčiodama sulemeno, kad Vitalijaus nebėra.
Nepatikėjo, kad sūnus žuvo
„Aš tos žinios nepriėmiau, vyliausi, kad kažką sumaišė, kad įsivėlė klaida, o Vitalijus netrukus paskambins, nes su juo susirašydavome dažnai, o kalbėdavomės savaitgaliais. Aš jo labai ilgėjausi ir išgyvendavau, tad jei savaitgalį nepaskambindavo, susukdavau dalinio vado numerį. Šis mane ramindavo, sakydavo: turėkit kantrybės, susisieks, bet aš neklausydavau ir jo ieškodavau“, – pasakojo mama.
Kadangi iš sūnaus nebegavo žinučių ir jis neskambino, S.Onckulė palengva įsisąmonino, kad Vitalijaus tikrai nebėra. Mama iš pradžių vylėsi, kad jis pateko ligoninėn, nes Vitalijus tris kartus buvo sužeistas ir gydėsi. Kovos lauke išbuvo dešimt mėnesių, buvo paaukštintas į seržantus, pelnė du apdovanojimus. Antras buvo įteiktas po mirties, o pirmą gavo už tai, kad sužeidus būrio vadą jį pavadavo labai sėkmingai ir, priėmęs ryžtingą sprendimą atsitraukti iš mūšio lauko, išvedė karius.
Sulaukia niekingų apkalbų
„Nuvykęs į Ukrainą sūnus neslėpė, kad fronte sunku, kad rusai turi daugiau technikos ir karių, kad pirmus keturis mėnesius baiminosi žūties, o vėliau su tokia likimo galimybe susitaikė, nors dauguma ten nuvykusių kariauti latvių, pajutę karo baisumus, persigalvojo ir išvyko atgal“, – kalbėjo S.Onckulė.
Mama didžiuojasi sūnumi ir ignoruoja niekingas apkalbas, nors dėl jų jai ir skaudu.
Į akis moteriai rečiau kas drįsta dergti sūnų, bet aplinkiniai girdi tokias kalbas ir perpasakoja. Kai kurie rusakalbiai niršta dėl to, kad Vitalijaus tėvas buvo rusas, ir stebisi: kaip rusas galėjo kovoti išvien su nacistais prieš Maskvą? Kartą jai gatvėje vienas vyras priekaištavo, kad eina puošti nacisto kapą.
„Vitalijus buvo Latvijos patriotas, jis vyko į Ukrainą tam, kad mums nereikėtų kariauti čia“, – kalbėjo mama.
Moteriai buvo pikta girdėti ir netolimos parduotuvės kasininkės žodžius, kad jei ne valstybės skiriama parama Ukrainai, latviai gyventų geriau. Pikta todėl, kad pati renka ir veža paramą į Ukrainą Vitalijaus bendražygiams, tai daryti pradėjo po sūnaus žūties.
Karas parodo, kas ko vertas
Moteris neatsistebi, kad Latvijoje vis dar yra žmonių, kurie nė karto per trejus karo metus nepaaukojo Ukrainai net kelių eurų – tiek, kiek kainuoja kavos puodelis restorane. Nesusimąsto, kad jei rusai nugalės Ukrainą, karas ateis ir į Latviją.
„Karas parodo, kas yra ko vertas, nes taikos metu lengva apsimesti patriotu, nors iš tikrųjų atėjus priešui dėtų į kojas. Manau, kad laukiančiųjų Rusijos atėjimo Latvijoje yra nemažai, nes kaip galima kalbėti, kad sūnus gynė „banderovcus“, kad nenusipelnė pagarbos, o mūsų šeima yra fašistai. Manau, kad dalis Ukrainos kritikų toliau žiūri Rusijos televiziją ir tiki Maskvos propaganda, jie nepasikeis, tokie ir numirs. Aš jiems nelinkiu mirties, bet manau, kad jų pakeisti nepavyks“, – kalbėjo S.Onckulė.
Kai sūnus buvo paauglys, mama jį kalbino stoti į geležinkelininkų mokyklą, tačiau jis buvo nusprendęs tapti kariūnu. Vitalijus kalbino ir seserį Eviją tapti kariūne, ši abejojo, tačiau broliui išvykus kariauti į Ukrainą apsisprendė ir įstojo į karo mokyklą.
„Vitalijus neslėpė, kad nenori žūti, kūrė gyvenimo planus, tačiau taip nutiko, didžiuojuosi juo, nes žuvo dėl savo tėvynės saugumo. Palaidotas yra šalia senelio, kuris žuvo būdamas partizanas ir kovodamas 1945 metais su rusų okupantais. Abu buvo tikri, o ne apsimetėliai šalies patriotai“, – kalbėjo S.Onckulė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Smirnovas labai mylėjo gyvūnus, nepraeidavo nepaglostęs šuns, katės.
2. V.Smirnovo mama S.Onckulė iš pradžių visuomenėje nerodė savo veido.
3. Sūnumi besididžiuojanti V.Smirnovo motina su vėliava Kyjivo Maidane.
4. Iš namo, kuriame žuvo V.Smirnovas bei dar trys kariai iš Estijos, JAV, Baltarusijos ir Ukrainos, liko griuvėsių krūva.
5. V.Smirnovo laidotuvės buvo uždaros, jose dalyvavo tik giminės ir artimiausi bičiuliai, kariai.
6. Kyjive pašarvoti kartu žuvę užsieniečiai - latvis, estas ir amerikietis.
E.Butrimo nuotraukos
_sk0.jpg)
