Ir geležis pasidaro minkšta
Pasvalyje gyvenantis 71 metų fotografas Vydmantas Bručas kartais parodo savo miestą gerokai kitaip, nei kasdien jį mato gyventojai.
Iš rūko nyrantis centro fontanas, medžio skulptūras plakančios šakos, per gatvę skuodžiantis šuo, primenantis knygos iliustraciją, o ne gyvą keturkojį. Lyg mozaika spalvotai sudėliota krautuvėlių gatvė, metalo tvirtumą praradęs smuiku griežiantis Antanėlis ir kitokie vaizdai atrodo gerokai nutolę nuo realybės – tai pagražinti, tai sudramatinti. Ypač dangus, kurį fotografas pagauna kunkuliuojantį debesų tumulais, kybantį virš medinukų lietaus maišais, grėsmių pritvinkusiais.
„Nesu toks kaip kolegos, einantys specialiai „daryti“ meno. Tiesiog jaučiu, kurioje vietoje turiu būti, kad būtų tinkama šviesa“, – sako fotografijos profesionalas.
Tą pojūtį jis išsiugdė dar jaunystėje, kai Panevėžyje dirbo reklamos fotografu.
Judanti reklama buvo naujovė
„Anuomet reklama būdavo kuriama gan primityviai, be jokių kompiuterio programų. Keldavaisi 4 ar 5 valandą ryto, kad objektas būtų švelniai apšviestas. Po metų kitų jau atmintinai žinodavau, kuriuo metų laiku ir kaip saulė šviečia“, – sako jis.
V.Bručo darbovietė buvo anuometė prekybos valdyba, jai priklausė reklamos komanda. Fotografas ruošdavo vaizdus, iš kurių dizaineriai komponuodavo reklamas.
V.Bručas pirmasis Panevėžyje padarė judančią reklamą. Į tuomet didžiausios regione baldų parduotuvės „Klevas“ vitrinų langus jis įtaisė parduodamų prekių besikeičiančius vaizdus. Anuomet tai buvo didžiulė naujovė.
Gimtąjį Panevėžį vyras paliko Nepriklausomybės pradžioje, kai neliko prekybos valdybos.
Pasistengė sugadinti gyvenimą
„Gal nebūčiau tapęs fotografu, jei nebūtų išmetę iš mokyklos, mat buvau antitarybinis“, – karčiai šypteli pašnekovas.
Buvo jau vienuoliktokas, likę keli mėnesiai iki 5-osios vidurinės mokyklos atestato gavimo, kai eilinį kartą savo kalbomis baisiai supykdė klasės auklėtoją Lebedevą.
„Ji, karininko žmona, nė bū, nė me nemokėjo lietuviškai“, – prisiminė pašnekovas.
Dėl lietuvybės jie nuolat ir susikirsdavo.
Kiek anksčiau tos pačios auklėtojos „dėka“ iš mokyklos ištėškė ir jo suolo draugą Giedrių Gabrėną, vėliau tapusį garsiu teatrologu.
„Vidurinę pabaigiau vakarinėje, bet toliau visi keliai buvo užkirsti“, – pasakoja, kaip rusė karininkienė kaip reikiant pasistengė sugadinti jaunuoliui gyvenimą.
Nuo jaunumės mėgęs fotografuoti, prie to ir paliko. Fotografija paviliojo įdomiu procesu. Prisidėjo prie A.Banzos, P.Šilinsko, L.Skrebės, kurie Panevėžyje kūrė fotoklubą, iš jų buvo jauniausias.
Pasvalyje – tik po kelionės
„Labiausiai mėgstu fotografuoti senąjį Pasvalio parką, prie jo ir gyvenu“, – sako fotografas.
V.Bručas jau daug metų fotografuoja Panevėžio autobusų stotį, dabar pavyktų nemažas istorinis ciklas iš to. Tuo labiau kad Autobusų stotis šiuo metu atsisveikina visam laikui, o šalia jau pastatyta kita nauja.
Dabar fotografas rengiasi parodai Panevėžio ligoninėje – pateiks Likėnų parko fotografijas, o po parodos jas padovanos renovuotam Neurochirurgijos skyriui papuošti.
Rudeniui planuoja parodą Pasvalio muziejuje, bet ją rengs tik tada, kai grįš iš Amerikos.
„Turiu skristi, nėra kur dėtis – ten gyvena visi trys mano anūkai“, – sako.
Ar ten fotoaparatas ilsėsis? Kol kas nežino.
Prierašas po nuotraukomis:
Kasdieniai vaizdai, pro kuriuos daugelis pasvaliečių praeina jų net nepastebėję, V.Bručo fotografijose įgauna kerintį meninį svorį ir dažną žiūrovą priverčia nustebus net aiktelėti. A.Švelnos nuotraukos
