Sako, Danę prieš porą savaičių išvežė su greitąja. Gyveno viena kaip pirštas. Lyg ir kažkur turėjo pusbrolį, tik neaišku, ar tas dar gyvas. Ne ne, Danė dar nenumirė, ligoninėje ją apgydė, dabar nugabeno į slaugos namus. Ir telefonu su kaimyne kalbėjusi, visai jau atkutusi, gal net išsikapstys ir dar namo parvažiuos.
Stasė nori žinoti, ar kaimynės „dvarelį“ miesto pakraštyje gali paveldėti marti. Stasės marti. Nes Danė jokių marčių neturi.
„Dar kai namuose gyveno, mano marti jai vis nunešdavo po bliūdelį bulvienės ir kalbino, kad ta už žiūrėjimą jai testamentą surašytų. Tik nespėjo, oi, nespėjo. Nuo ryto abidvi žadėjo važiuoti pas notarą, o po pietų ją jau greitojon krovė“, – su atsidūsėjimais pasakoja Stasė.
Dūsauja dėl to, kad kaimynės gaili? Oi ne, kad pas notarą nespėjo!
„Ar gali taip būti, kad ta žemė mano marčiai atiteks? Už tą bulvienę? Marti po sklypą jau vaikšto kaip po savą, mano sūnui nurodinėja, ką kur reikės paremontuoti. Gal ji kažkaip apsisuko, gal ligoninėn notarą nusivežė?“ – skambinančiai klausimų šimtas.
Sakau, kad ne tuo adresu kreipiasi, reikėtų eiti pas advokatus, iš kur žurnalistams žinoti kažkieno turtinių palikimų peripetijas?
„O ką advokatui sakyt? Be to, jam ir mokėti reikia. Jūs tai šimtus panašių istorijų prisiklausę, iš praktikos žinot, kaip gali būti“, – pašnekovė laikosi savos logikos ir, matyt, įgimto taupumo.
Duodu antrą patarimą: tegu paklausia pačios marčios.
Stasė šaukia: „Ne, ne“, kaipgi klaus, jei juodvi tiek metų nesikalba.
Dabar jau man smalsu, kodėl gi Stasei taip rūpi mirti gal dar net nesiruošiančios Danės turtas? Gal ji pati į tą sklypą pretenduoja?
„Kam man reikia? Pati turiu 35 arus ir dviaukščius palocius, o vaikštau jau tik su lazdom, savo gero nebeapeinu“, – tikina, kad neturi jokio asmeninio intereso.
Tada tikriausiai labai nori geresnio gyvenimo vienturčio sūnaus šeimai? Tikriausiai džiūgautų, jei tas įsikurtų už tvoros? Beje, jei taip plačiai gyvena ir viena savo valdų nebeaprėpia, kodėl artimųjų po savu stogu nepriima? O gal šie jau ir patys turi erdvius namus?
Senoji pūkščia į ragelį, po kelių ilgų „hmmm...“ išspaudžia, kad marčios kaimynystės netrokšta.
O sūnaus šeima nieko neturi, gyvena nuomojamam vieno kambario bute Tulpių gatvėje.
Tai dėl ko parūpo, kam dar nemirštanti Danė užrašys turtą?
Justi, kad Stasei šiek tiek nepatogu. Tik šiek tiek.
„O kad,vaikeli, čia mano toks senatvinis cekavumas. Sakau, negi marti už kelis bliūdelius bulvienės galėtų tiek gero sugriebti? Juk nenusipelnė“, – savo supratimu vertina situaciją.
Atsiprašau, kad nebegaliu gaišti laiko jos istorijoms ir noriu atsisveikinti, bet nespėju, bobulė susinervinusi šaukia: „Tai ką man daryti? Kur teisybę rasti?“
Sunku susigaudyti, kokia ta jos teisybė, tad duodu trečią patarimą: „Jus išgelbėti gali tik suvokimas, kad kuo žmogus senyn, tuo mažiau turtų bereikia. Geriau bendraukite su artimaisiais.“
„Kad tave kur, tfūūū“, – prieš išjungdama telefoną dar išgirstu, kaip mano adresu spjauna į ragelį.