Parke ant suoliuko prieš saulutę šildosi žilagalvė. Šalia ištikimiausia palydovė – lazda.
Kitoje suolo pusėje susiraičiusios dvi panelės. Abi įnikusios į savo telefonus. Joms neegzistuoja nei aplinkinis pasaulis, nei pavasaris, tik retsykiais parodo viena kitai kažką savo telefonuose.
Į parkelį pasivaikščioti ateina dvi pusamžės moterys. Labai nudžiunga išvydusios viena kitą.
„Labukas! Bučiukas, Vaivute!“ – čiulba viena.
„Dar labiau bučiukas, Romute. Dar labiau“, – pragysta ir antroji.
Abi klesteli ant suolelio priešais.
Jauniklės lyg susitarusios pakelia akis nuo telefonų, šypsosi. Matyt, iš tų „labukų“ ir „bučiukų“. Močiutė įsitempia kaip styga – galų gale ir jos ankštame pasaulyje kažkas pradėjo vykti. Galės bent svetimo pokalbio pasiklausyti. Nes per televiziją ir radiją girdi vien tik apie koronavirusą.
O draugės ima dalintis išgyvenimais, patirtais per karantiną.
Po tradicinių paaimanavimų ir padūsavimų Roma randa riebų pliusą – tiek laiko išvengė anytos viešnagės.
„O tai ji vis dar gyva?“ – nustemba Vaiva.
„Gyvesnė negu tu“, – atsako draugė. Ir ima pasakoti, kaip sykį važiavo lankyti anytos į gretimą rajoną. Turėjo seniūnijos leidimus važiuoti, tad nieko nesibaimino.
„Įsivaizduok, postuose tikrino du kartus. Pirmą sykį sustabdė, priėjo policininkė. Tu tik pagalvok, pareikalavo ne tik leidimo išvažiuoti iš rajono, bet ir mano paso, mašinos dokumentų. Na, kažkokia paklaikusi iš pareigingumo. Laimei, už manęs susidarė ilga mašinų eilė, tai paleido, nes ir dantis būtų tikrinusi“, – juokiasi Roma.
Vaiva gūžteli pečiais – ką jau padarysi, toks jų darbas.
„Aha, sakai, darbas... O antrą sykį sustabdė vyras. Kad ir su kauke, bet matyti, kad simpatiškas, tai tas tik į leidimą žvilgtelėjo ir sako: laimingo kelio. O aš būčiau laimingesnė, jei tas tai būtų nuodugniau patikrinęs visus įmanomus dokumentus, padangų protektorius... Taigi vyrų dėmesio taip trūksta...“ – ilgesingai dūsauja.
Panelės viena į kitą žvilgt ir kad prunkščia abidvi, kad juokiasi...
Močiutė pokalbio atidžiai klausosi, skarelę už ausų užkišusi.
„Eik jau, Romute, su tuo vyrų dėmesiu... Aš tai specialiai prie posto privažiavau, sustojau, nors niekas manęs nestabdė. Privažiuoja iš paskos mašina, aplink mane šiaip taip išlaviruoja, bet aš nejudu, ir viskas. Privažiuoja ir antra... Ta irgi šonu šonu. O aš stoviu kaip įkalta, laukiu, kol apyjaunis policininkas prieis. O tas, žaltys, įsivaizduoji, iš tolo garsiai klausia, kas man nutiko, ir liepia sukti kelkraštin, jeigu pagalbos reikia. O jei nereikia, tai liepia eismo netrukdyti“, – piktinasi Vaiva.
Panelės jau pradeda kvatotis. Bet moteriškės dėmesio nekreipia, mano, kad tos aptarinėja savo feisbuko reikalus.
Močiutė sėdi ant suolelio paties kraštelio – dar kiek, ir jau nukris... Mat pasislinko, kad geriau girdėtų pasakojimo pabaigą.
„Na ir?..“ – tęsti ragina Roma.
„Ką „na ir“? Ką „na ir“? Tai ir nuvažiavau savais keliais... Matai, Romute, mes jau iškritome iš šitos rinkos... Neįmanoma net įsisiūlyti, kad dokumentus patikrintų, šio bei to paklausinėtų. Vis būtų įvykis nuobodžiame gyvenime“, – atsidūsta Vaiva.
Moterys patyli kelias minutes ir ima viena kitai aikščioti apie anūkus, kokie jie nuostabūs, geri, gražūs, protingi, šaunūs, žaismingi, kaip jų pasiilgsta.
Panelės netveria juoku: „Nu nieko sau... Jos gi seeeenos...“
Žilagalvė jaunikles nugirsta ir mokina: „Nepastebėsite, kaip pačios tokio amžiaus būsite... Nors kažin, ar tiek sulauksite: matau, kad sunki jūsų paauglystė, tėvai net kelnių jums neįperka, tai vaikštote suplėšytais keliais. Eikite namo, mergytės, nes peršalsite ir susirgsite.“
O moterims senutė pataria per kitą karantiną dokumentus turėti, bet juos parodyti, kai stabdys ir tikrins pareigūnė. O jei pasitaikys išvaizdus policininkas, juk galima dokumentus „pamesti“ ar „pamiršti“?