Knygas ne išpardavė, o tiesiog išdalijo
Laimutis Vasilevičius yra Panevėžio „Romuvos“ bendruomenės vaidila. Pernai jis išleido savotišką mūsų mieste gyvenančių senosios baltų religijos išpažinėjų veiklos metraštį – knygą „Panevėžio romuva“.
Autorius joje perpina mitus, pasakas, folklorą ir šių laikų neopagonybės apraiškas taip, kaip pats įsivaizduoja.
Viso to fone gausiai iliustruoti Panevėžio romuvių susibūrimai, šventės, bendros išvykos, religinės apeigos.
Puspenkto šimto puslapių knyga išleista labai mažu tiražu, tik 100 egzempliorių.
Po 3 knygas autorius padovanojo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekai ir Kraštotyros muziejui. Didžiąją dalį leidinių jis dovanai išdalino romuviams.
Namie guli girnapusės ir vaidilos lazda
Pakalbėti apie knygą L.Vasilevičius kviečiasi pas jį į svečius.
Vaidila – paprastas miestietis – su žmona ir dviem vaikais gyvena miesto centre, viršutiniame daugiabučio namo aukšte.
Kas jis toks vis dėlto išduoda laiptinė: visos sienos išpieštos sak-mių ir legendų personažais. Čia ir pusplikė apvalių formų deivė, ir žaibais besisvaidantis Perkūnas, ir baltiškų ženklų ornamentai.
Ryškiaspalviai piešiniai veda iki pat buto durų. Jas atvėręs šeimininkas padejuoja, jog namo vamzdynus tvarkę meistrai dalį piešinio pagadino.
Kasdieniame gyvenime vaidila, žinoma, nedėvi tautine juosta perrištų ilgų lininių marškinių, o ir butas įprastas, šiuolaikiškais baldais apstatytas. Vieną svetainės sieną užima įstiklinta knygų spinta iki pat lubų.
Visgi interjere pamatau ir ypatingą detalę. Ant grindų po laiptais, vedančiais į vaikų kambarį palėpėje, guli dvi akmeninės girnapusės, pridengtos lino rankšluosčiu, o įduboje pripilta gera sauja smulkių gintarėlių.
Šalia į sieną atremta puošniai drožinėta vaidilos lazda, užsibaigianti žalčio galva ir beržo tošies dūda, pučiama, kai romuviečius tenka kviesti prie aukuro.
Dievo artumą patiria per gamtą
Pašnekovas trumpai paaiškina, kas ta „Romuva“ ir kada jų bendruomenė mūsų mieste atsirado.
„Romuva“ – tai senovės baltų religinė bendrija, vienijanti po visą šalį pasklidusias bendruomenes. Vienu iš jos pradininkų laikomas filosofas ir visuomenės veikėjas Vydūnas (1868–1953 m.), savo raštuose iškėlęs prigimtinio baltų tikėjimo vertę.
Panevėžio „Romuva“ savivaldybėje įregistruota tik 2003 metais, nors esą realiai savo gyvavimą skaičiuoja nuo 1992-ųjų, kai čia atvažiavęs vyriausiasis romuvių dvasinis vadovas – krivis Jonas Trinkūnas – ant Burvelių piliakalnio sukrovė aukurą ir įžiebė jame ugnį.
Nuo tada iki šiol romuviai per savo šventes tą aukurą tebekūrena.
L.Vasilevičius sakė, kad pasaulį sukausčius pandemijai, kai daugelis veiklų stojo, laikantis karantino buvo pristabdyti ir romuvių susibūrimai.
„Atsirado daug laisvo laiko, tvarkiau archyvus, ir knyga tarsi savaime susidėliojo. Galvojau, jei nerašysiu, visa užsimirš“, – kalba jis.
Rašymo plano darytis nė nereikėję, vaidila tiesiog chronologine tvarka vardijo mūsų miesto romuvių susibūrimus įvairiomis progomis.
„Bendruomenės veiklą aprašiau pagal dievaitavimo metus“, – sako pašnekovas. Ir paaiškina, kas tie dievaitavimai.
Pasak L.Vasilevičiaus, dievaitavimai – tai senųjų dievų prisiminimas ir pagerbimas tam tikromis apeigomis.
Dievaitavimai – tai religinių tekstų skaitymas, sakmių pasakojimas, sutartinių giedojimas, šventų objektų ir šventyklų lankymas, malda, religinio jausmo išgyvenimas.
Religines jausenas ir pakylėjimą romuviai patiria per gamtą: žiūrėdami į žvaigždes, į ugnį, girdėdami girios ošimą, bangų šnaresį, tai yra įvairiausius Dievo buvimo ženklus.
Anot pašnekovo, knygos iliustracijos yra iš to laiko, kai buvo aktyviausiai dievaitauta.
Labai svarbu jausti ritmą
„Rėdos ratas nesustodamas sukasi, ir mes, romuviai, pagal jį gyvename“, – dar vieną raktą į senųjų baltų religijų pasaulį įduoda pašnekovas.
Anot jo, Rėdos ratas – tai gamtos ciklų kalendorius, kuriame yra 8 pagrindinės šventės, sutampančios su gamtos virsmais.
„Kai gyvenimas tvarkingai eina saulės taku, jis pasidaro sklandus, jaukus ir suprantamas. Rėdos rato esmė yra tai, kad šventės kasmet kartojasi, bet jos vis kitokios, nes jas švenčia ūgtelėję arba senstelėję, dėl to jau nebe tie patys kaip pernai ar užpernai žmonės. Žmogui labai svarbu žinoti, kad gyvenime yra tam tikras ritmas, ir jo laikytis, tada jaučiamas vidinis komfortas“, – aiškina pašnekovas.
Smalsu, kur yra tos romuvių šventvietės? Gal tai archeologų atkastos vietos, kuriose rasta artefaktų, patvirtinančių, jog čia kadaise atnašauta dievams?
L.Vasilevičius sako, jog jis su bendraminčiais šventovėmis laiko piliakalnius, vadinamuosius alkakalnius, ypatingų žymių turinčius akmenis, senus ąžuolus, ratu susodintus medžius ar apvalaus labirinto forma sudėliotus laukų riedulius. Kiekvienoje šventvietėje būtinai turi būti iš akmenų sukrautas aukuras šventai ugniai kūrenti.
„Vieta šventa tampa, kai joje vyksta apeigos“, – dar paaiškina vaidila.
Anot jo, tokių vietų Panevėžio rajone romuviai turi daugiau kaip 10.
Stato aukurus ir sodina ąžuolus
L.Vasilevičius apgailestauja, kad dabar mokyklose nebedėstoma etnokultūra, tad jaunimas nebežino gausybės dalykų apie tautinį identitetą.
„Mūsų tikėjime nėra misionierių, kad kviestų į bendruomenę. Romuviais tampa žmonės, kurie domisi etnokultūra, tautosaka, sak-
mėmis, visame tame mato užkoduotą tautos istoriją, o kartu ir savo praeitį“, – kalba vyras.
Jo žiniomis, romuviais save laiko apie 55 panevėžiečių šeimos, t. y. apie 150 žmonių.
„Mes savanoriškai saugom senąją protėvių religiją, tiksliau sakant, tuos trupinius, kurie mus pasiekė, prižiūrim šventvietes, įrengiam aukurus, sodinam ąžuolus, garbinam Perkūną, Žemyną, Laimą, Gabiją“, – apibūdina savo misiją.
Dar L.Vasilevičiui apmaudu, kad, jo tvirtinimu, katalikai žiūri priešiškai į senosios baltų religijos išpažinėjus, o kartais net skleidžia melagingas istorijas apie romuvius.
Vaidila susikirto su kunigu
L.Vasilevičius tvirtino, kad kartą, per romuvių šventę, kai lino apdarais pasidabinę bendruomenės nariai stovėdami aplink aukurą dainavo liaudiškas dainas, į šventvietę atvažiavo Panevėžio rajone gerai žinomas kunigas, jį lydėjo dar vienas asmuo.
Dvasininkas pasakęs, kad atvyko pažiūrėti, kas čia vyksta, nes turi žinių, jog čia deginamas gyvas ožys.
„Tada parodžiau jam ant akmens pastatytą, aukojimui paruoštą šiaudinį oželį“, – pasakojo vaidila.
Kunigas dar kurį laiką pabuvęs, dainų pasiklausęs ir išvažiavęs.
„O paskui išgirdau, kad mieste jis tebeskleidžia kalbas, jog mes vis dėlto deginom gyvą ožį. Taip baisiai supykau“, – prisipažįsta.
Tą įvykį L.Vasilevičius aprašė ir savo knygoje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. L.Vasilevičius (priekyje) su tikėjimo broliais ir sesėmis senųjų dievų garbinimo apeigas atlieka gamtoje kūrendami ugnį.
2. Vaidilos dūda, lazda ir girnapusės puošia namų interjerą.
3. Taip atrodo šiuolaikinis deivės Medeinos atvaizdas, prie kurio romuviai atnašauja aukas.
4. 5. Visa laiptinė iki L.Vasilevičiaus buto ištapyta personažais iš lietuviškų sakmių ir padavimų, išmarginta baltiškais simboliais.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
