Pasakorius – čempionas
Panevėžiečio pasakoriaus 72 metų Laimučio Vasilevičiaus visur laukia išskėstomis rankomis: darželiuose, mokyklose, bibliotekose ir net asmeninėse šventėse.
Suaugusieji, lygiai kaip vaikai, apmirę klauso iš jo burnos skriejančių įdomybių, pasakų forma sekamos mūsų tautos ir šalies istorijos, papročių, elgesio normų, dėliojančių senųjų baltų pasaulėjautą.
Pasakorius sekamų tekstų neskaito iš knygų, nesinaudoja užrašais – pasakos, mitai, sakmės ir padavimai liejasi ekspromtu ir kaskart vis kitaip. Tas pats siužetas nuolat įgauna naujų atspalvių.
„Nežinau, iš kur žinau“, – juokiasi L.Vasilevičius, kai imu tuo stebėtis.
Kaip kitas įsidėmi papasakotą anekdotą, taip jis niekad nebeužmiršta iš kieno nors išgirstos pasakos.
Reikia tik įsivaizduoti, kiek įvairiausių istorijų galvoje prisikaupė nuo vaikystės!
Šis vyras jau ir pasakorių čempionas! Tarptautiniame pasakų sekimo čempionate jis yra laimėjęs čempiono titulą, gavęs tai liudijantį sertifikatą. Panevėžyje esančios dar kelios pasakų sekimo čempionės, ne jis vienas.
„Darau pasaulį gražesnį. Būtų nykoka, jei turėtume vien internetinę gyvenimo versiją. Juk pakėlę akis nuo kompiuterių ir telefonų ekranų, klausydami pasakos, įjungiam fantaziją ir vaizduotę “, – paaiškina.
To krašto pasakas užrašė garsus kalbininkas
L.Vasilevičiui neramu, kad šis tautosakos žanras sparčiai gęsta.
Dar prieš šimtmetį vaikams pasakas sekanti bobutė buvo beveik kiekvienam kieme, dabar gi reta šeima galėtų pasigirti nuosava pasakore, tad, panevėžiečio manymu, šitie dirvonai yra gerokai apleisti.
Pasakų jam nereikia toli ieškoti, visa yra čia pat, Abukauskynės kaime netoli Panevėžio. Ten jis pas senelius gyveno iki mokyklos, o vėliau leido visas vasaras.
„Nereikia čia man būti gudriam, visos pasakos seniai žinomos, užrašytos ir sukataloguotos“, – sako.
Šeimynykščiai pasakoję, kad pirmas jų krašto pasakas surinko kalbininkas Juozas Balčikonis, jis sėdėjo ir Abukauskynėje, vietine tarme užrašinėjo kiekvieno senolio pasakojimus.
Žinoma, kalbininkas prasuko ir plačiau: pasakas gaudė Gegužinėje, Kareiviškiuose, Mitabynėje, Įstricoje, Kriaučiūnuose, Dūdorynėje, Adolfavoje, Kašiaburyje, Moksvytiškiuose, Likpetriuose.
Šiais laikais tas pačias teritorijas prašukavo ir L.Vasilevičius.
„Paskui po J.Balčikonio siuvėjas Matas Lančiauskas, keliaudamas iš namų į namus Latvijos pasieniu, tas pačias pasakas užrašė“, – aiškina.
L.Vasilevičiaus pasakų „kasykla“ yra bibliotekos, archyvai, muziejai.
„Štai savo bendradarbių pavardes užmirštu, o pasakų – ne. Gal dėl to, kad man tai įdomu?“ – svarsto.
Nebeaišku, kur pramanas
Pašnekovo manymu, sena pasaka yra sena, jos nevalia transformuoti, betgi pasaka gali virsti ir kiekviena šiuolaikė situacija, jei tik mokėsi ją tinkamai žodžiais nupiešti.
Mažus kasdienius, iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingus nutikimus L.Vasilevičius meistriškai perpasakoja taip, kad šie įgauna fantazijų pasaulio atspalvį, kai jau nebežinai, ar pasakojamas dalykas yra tiesa, ar pramanas.
„Sako švogeris, kad važiuoja aplankyti šimtametės, gyvenančios už Vabalninko, aš irgi į kompaniją prašausi“, – aiškina, kaip atranda įdomybių.
Nuveža močiutei dovanų skarelę, iš jos gauna vilnones kojines, senolė iš pradžių pasakoja apie savo, paskui ir apie vyro gyvenimą, galiausiai pokalbis nukrypsta apie vietovę, ir štai pašnekovai jau stovi mitologinio pasaulio prieangyje: močiutė pasakoja senelių ir prosenelių persakytus padavimus.
„Mano žvalgytuvių lokalizacija nedidelė: Panevėžio, Pasvalio apylinkės“, – nurodo.
Liepė eiti laumių karalystėn
Anot L.Vasilevičiaus, pasakų jo galvon nuo mažų dienų prikrėtė močiutė Liudūnė Abukauskienė iš Abukauskynės kaimo.
„Namų aplinkoj buvo kalbama pasakiškai. Niekas stačiai nesakė: „Eik ir iš laukų parvaryk karvę.“ Kalbėjo šitaip: „Va, dabar rūkas kyla virš Įstro, jau matyti laumių karalystė, eik, pažiūrėk, kaip laumės skalbinius džiausto, tuo pačiu ir karvę parginsi“, – porina.
Jo vaikystės metais aplink Abukauskynę nebuvo užmiršti senųjų baltiškų deivių vardai. Štai vienas seniukas pasakojo apie mirties deivę Magilę, kurią vėliau imta vadinti giltine. Esą giltinė ir jos įvaizdis pasiskolintas iš svetimos tautosakos, o kad Bažnyčiai tokia pabaisa patiko, tai ir prigijo.
Lietuviškoji Magilė buvo vaizduojama kaip pusaklė bobulytė, nuolat vargstanti su gyvybių gaudymu: tai per žlibumą vaikui gyvenimo siūlą nukerpa, tai jaunam ir blaškosi su tom žirklėm nei grėsminga, nei pikta.
L.Vasilevičius netrumpą laiką buvo pasinėręs į romuviečių veiklą, buvo šio senojo baltų tikėjimo išpažinėjų vaidila Panevėžyje.
Tuo metu Panevėžio kolegijoje jis dėstė etnokultūrą ir psichologijos teisę.
„Pasakos mano gyveniman sugrįžo, kai baigiau vaidilos karjerą. Juk esu etnologas“, – kalba apie virsmą.
Žvalgėsi ten, kur gyvavo Protvos Galinda
Pašnekovas nušviečia, kaip tapo senosios baltų kultūros puoselėtoju. Viskas prasidėjo, kai perskaitė žymiausio lietuvių kalbos tyrinėtojo bei kalbininko Kazimiero Būgos raštus. Ten aptiko žinių apie Protvos Galindą, rytų baltų gentį, gyvenusią dabartinės Rusijos teritorijoje už Smolensko link Maskvos, Protvos upės baseine.
Žiūrint į dabarties žemėlapius, tai būtų į slavų žemes įsiterpęs ilgas baltiškas liežuvis.
Kalbininkas galindų gentis minėjo tyrinėdamas vietovardžius. Išlikusieji vietovardžiai liudijo, kad rytų galindų kalba turėjusi rytų ir vakarų baltų tarmių ypatybių.
„Basčiausi po Protvos Galindą, ten kur Medinės, Juchnavos, Masalsko miesteliai. Kalba seniai asimiliavosi su slavų, o visgi baltiškos žymės liko. Radau gausybę mūsiškų paminklinių akmenų, ten ant langų apvadų teberaižomi žalčiukai“, – tikino matęs akivaizdžių baltiškų pėdsakų.
Ten būdamas panevėžietis susipažino ir kartu keliavo su taip pat tas vietas žvalgiusiu vienu žymiausių pasaulio baltistų Vladimiru Toporovu. Šis buvo iškėlęs mintį, kad slavų prokalbė galėjo susiformuoti iš periferinių baltiškojo tipo dialektų.
V.Toporovas už nuopelnus baltistikai buvo Vilniaus universiteto garbės daktaras, apdovanotas Gedimino ordinu.
Ką reiškia Košiabūris?
Neseniai vienas ūkininkas L.Vasilevičiui papasakojo, kad kaimyno žemėje buvo kaukų kalnelis, ant kurio keisti akmenys stovėjo. Ūkininkas akmenis surinko ir parsivežė.
„Nuvažiuoju, tie akmenys su pėdom ir ženklais, fantastika. Prisiminiau viską, ką apie kaukų kalnelį esu girdėjęs, gerai paieškojęs aptikau dar ir kitų legendų. Pabendravau su vyriausiais vietiniais, žmonės mažai žino, bet po sakinį kitą pasako – ir iš visa ko dėliojasi vaizdas. Viską nufotografavau ir parašiau knygutę „Sėlių kartos“, – pasakoja.
Apgailestauja, kad ką paklausinėti kasmet lieka vis mažiau. Šalimais Mitabynės kaimas, žemėlapyje dar žymimas, bet realiai likusi tik viena sodyba.
Kitoj pašonėj Kašiaburys. Patyrinėjęs archyvinį Pirmojo pasaulinio karo žemėlapį L.Vasilevičius aptiko, kad kaimas anksčiau vadinosi Košiabūris. Reikšmė kaip ant delno: su koše būrė.
Prie Paliūniškio gyvavo Marčiuškų kaimas, dabar jis pervardintas Paliūniškis-2.
„Kaip valdžiai vaizduotės trūksta ir kaip nežino krašto istorijos, čia gi mitologijos ir atminties naikinimas“, – niršta pasakorius.
Ir aiškina, kas tie marčiuškos. Pasirodo, prieš šimtmetį ar kiek mažiau aukštaitiškose vestuvėse dar būdavo dviem jauniesiems at-stovaujantys personažai: jaunikiui – piršlys, o nuotakai – marčius. Vestuvinkai laukdavo pagrindinės atrakcijos, piršlio ir marčiaus žodinės dvikovos, mat tie lenktyniaudavo, kas labiau išgirs savąją pusę.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ten, kur L.Vasilevičius ateina su savom pasakom, ir vaikai, ir suaugusieji jų klauso apmirę, panyra į mitų, sakmių ir padavimų pasaulius.
2. Pasakoriaus galvon istorijų nuo mažumės prikrėtė močiutė Liudūnė Abukauskienė.
3. L.Vasilevičius (antras iš dešinės) kadaise buvo įšventintas į krivius, titulą tebeturi, bet nuo aktyvios romuviečių veiklos jau nusišalinęs.
4. L.Vasilevičius ir pats stebisi, kad taip yra, neužmiršta nė vienos kada nors girdėtos pasakos. A.Švelnos nuotr.
Asmeninio albumo nuotraukos
