Stovi du Vaižganto biustai
Anykščių rajone, Maleišiuose, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto gimtinėje, stovintis skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto biustas atvykusiųjų į šią reikšmingą vietą pernelyg nesužavi. Tarsi jam kažko trūksta, tarsi jis neatspindi talentingo kūrėjo.
„Yra žinoma, kad ir pats B.Bučas, atvykęs į Maleišius ir pamatęs, ant kokio žemo postamento užkeltas jo kūrinys, ir stebėjosi, ir piktinosi“, – paaiškina rašytojo atminimą saugantis, jo gyvenimą tyrinėjantis žurnalistas ir visuomenininkas Vytautas Bagdonas.
Jis girdėjo, kad biustas buvo kuriamas stovėti Svėdasuose, tai yra ten, kur Tumų Juozukas, būsimasis Vaižgantas, buvo pakrikštytas. Tačiau svėdasiškiams šis iš akmens iškaltas skulptoriaus kūrinys nelabai patikęs, pasirodęs pernelyg mažas, tad jį į rašytojo tėviškę Maleišius parsivežė ir joje pastatė vietos žmonės. Svėdasuose tuomet pastatyta jau kita stovyla, ji – taip pat B.Bučo sukurtas Vaižganto biustas, tik kiek kitoks – didesnis, bronzinis.
Kunigėliu vadino nuo vaikystės
Gražieji Maleišiai, iš kurių beliko vos kelios sodybos, anot V.Bagdono, žmones ir traukia būtent todėl, kad čia užaugo deimančiukų ieškotojas, savąja kūryba itin papildęs mūsų tautos literatūros lobyną, taip pat – ir visuomenės veikėjas.
1869 metų rugsėjo 20-ąją Maleišiuose gimusį kūdikėlį, kaip tuomet buvo įprasta, po kelių dienų krikštijo Svėdasų bažnyčioje. Išlikęs įrašas byloja, kad bažnytiniuose metrikuose jam, lietuvių vaikui, buvo įrašytas Josifo (suprask, Juozapo) vardas. Tačiau užaugęs jis visuomet pasirašydavo sutrumpintu Juozapo variantu – Juozo vardu, į jį taip kreipdavosi ir kiti.
„Paties Vaižganto kūryboje, jo laiškuose bei dienoraščiuose itin mažai randama apie jo vaikystę. Tik žinoma, kad ji buvusi graži, o mažasis Juozukas augo mylimas“, – sako V.Bagdonas. Pasak Vaižganto palikimą tyrinėjančio V.Bagdono, taip pat žinoma, kad berniuko būta išties gabaus, o tai byloja mokytojo Ivano Vosylionoko mokiniui J.Tumui įteiktas pagyrimo raštas, skirtas už labai gerą mokymąsi.
„Mokyklą būsimasis kunigas ir rašytojas baigė Daugpilyje, o tada ir jis pats, ir tėvai ėmė svarstyti, ką jaunuoliui toliau veikti“, – kalbėjo V.Bagdonas. Jis pabrėžė, kad Anykščių krašto žemės nėra derlingos, tad ūkininkai jo tėvai nebuvo tiek turtingi, kad galėtų gabųjį sūnų leisti krimsti aukštųjų mokslų, už kuriuos reikėdavę mokėti.
„Juozukas gimė sekmadienį, kai namuose buvo likusi tik gimdyvė ir pribuvėja, o visi kiti namiškiai Viešpaties dieną šventė Svėdasų bažnyčioje. Tad iš pradžių pati sūnelio sekmadienį sulaukusi motina, o po to ir iš bažnyčios grįžę namiškiai, sužinoję, kad gimė berniukas, pasakė: „Bus kunigas“, – pasakoja V.Bagdonas.
Anot jo, tikėtina, jog Tumai tuomet vargu ar tikėjo, kad jų, paprastų žemdirbių, vaikas bus kunigas, bet, nepaisant to, dar mažytį juokais vis vadindavo „mūsų kunigėliu“. O štai kaimynai gražųjį kaimynų Juozuką vadindavo „Tumų kunigėliu“.
Turėjo prezidento palankumą
Kai mokslams gabus J.Tumas baigė mokyklą Daugpilyje, kurioje įgijo vidurinį išsilavinimą, jis iš tiesų nutarė mokytis kunigu.
V.Bagdonas sako, jog kokių nors prisiminimų apie tai, kad būdamas jaunas J.Tumas būtų jautęs pašaukimą link Dievo vesti žmones, nėra išlikę, tačiau yra išlikusių jo teiginių, jog ir būdamas jaunas labai norėjęs tarnauti Lietuvos žmonėms.
„Lietuva tuomet priklausė carinei Rusijos imperijai, tad labai tikėtina, kad inžinierium, mokytoju ar daktaru išsimokęs jaunas vyras būtų išsiųstas tarnauti kur į imperijos pakraštį. Tuo tarpu būdavo įprasta, jog kunigai lieka katalikiškoje Lietuvoje“, – teigė V.Bagdonas.
Taigi toliau – Kauno kunigų seminarija.
„Įšventintas į kunigus J.Tumas pageidavo tarnauti vikaru jo gimtosios Svėdasų parapijos bažnyčioje, tačiau dvasinės vyresnybės buvo išsiųstas kunigu dirbti į tuometę Mintaują (dabar – Jelgava), esančią kaimyninėje Latvijoje“, – sakė V.Bagdonas.
Kunigas J.Tumas buvo dažnai kilnojamas iš vienos bažnyčios į kitą, o iš viso suskaičiuojama bene dešimt vietų, kuriose jis yra kunigavęs. Sakoma, kad ir broliai kunigai, ir bažnytinė vyresnybė nelabai mėgo jį už tiesų žodį, už puoselėtą lietuvybę, už tuomet nemalonumų galinčią užtraukti jo, kaipo knygnešio, veiklą. Tačiau išsilavinęs, išmintingas kunigas ir rašytojas pelnė paties Antano Smetonos prielankumą – šis, tapęs šalies prezidentu, pasirūpino, kad J.Tumas-Vaižgantas kunigautų laikinojoje mūsų šalies sostinėje Kaune.
Gimtinę Maleišiuose teko parduoti
Vaižgantas – sūnus šeimos, kurioje gimė dešimt vaikų, tačiau išaugti buvo lemta tik penkiems. V.Bagdonas pasakoja, kad Juozą išleidus į kunigus, atidalinus tris jo seseris, Maleišiuose esantį tėvų ūkį paveldėjo jų brolis Jonas.
Bet nutiko taip, kad Jonas atvažiavo aplankyti brolio į vieną pirmųjų šiojo tarnystės vietų Mosėdin, iš ten jį išlydėdamas Juozas įdėjo Jonui į Svėdasus parvežti lietuviškų knygelių. Lietuviška spauda tada buvo uždrausta. Begabenantį knygeles Joną caro žandarai sugavo, už nelojalumą valdžiai jis buvo pasodintas į kalėjimą, po to išgabentas į tremtį Moldovon. Vaižgantas, tada dar jaunas būdamas, iš skausmo dėl brolio pražilo.
„Žodžiu, nuteisus ir ištrėmus Tumų ūkio paveldėtoją, ūkis po truputį pradėjo nykti, sulindo į skolas, tad po tremties grįžęs kunigo brolis buvo priverstas tėvų sodybą parduoti“, – sakė V.Bagdonas.
V.Bagdonas pabrėžė, jog iš tiesų Tumų gyvenamasis namas nėra nugriautas, jis nėra sunaikintas, o perstatytas stovi nelabai toli nuo Maleišių – prie Rokiškio rajono Kamajų miestelio.
„Perstatyta toji sodyba atrodo visai kitaip, bet iš tiesų joje bent jau kai kas iš Tumų trobesio likę“, – bent jau tuo pasidžiaugė pašnekovas.
Kad nebūtų taip tuščia, Maleišiuose entuziastai sugalvojo surinkti laukų akmenis ir iš jų sudėlioti improvizuotus senosios Tumų trobos pamatus. Pievoje tarp tų pamatų stovi ir B.Bučo sukurtas Vaižganto biustas.
„Kas atvažiuoja į Maleišius, paprastai nusistebi ir pasako, kokia tai puiki aplinka, kaip čia gera ir kaip norisi būti“, – atkreipė dėmesį V.Bagdonas.
Maleišiai yra žinoma vieta – keliautojų, svečių ji sutraukia daug.
Kanauninkui tėviškė taisė sveikatą
Neretas svečias, pasak V.Bagdono, gimtosiose vietose būdavęs ir pats Vaižgantas, o tapęs garsiu kanauninko titulą turinčiu kunigu ir profesoriumi, iš Kauno atvykdavęs pas netoliese į marčias nutekėjusią seserį.
„Yra žinoma, jog Vaižgantas liūdėjo, kad neteko tikrosios tėviškės, žinoma ir tai, kad atvykdavęs per seserį jis prašydavo, kad priimtų jį kukliai, juokaudavęs, kad jo sutiktuvėms nepjautų avino, o pavaišintų virtomis bulvėmis su kaimišku rūgpieniu. Tą „patrovą“ rašytojas itin mėgęs. Taip pat žinoma, kad autobusan, važiuodavusiam iš Rokiškio į Kauną, svainis įdėdavęs kaimiškų lašinių ir antaninių obuolių – nuvežti Vaižgantui“, – sakė V.Bagdonas.
Dar vaikystėje J.Tumas buvęs kiek ligotas, jam buvo nustatyta mažakraujystė.
„Atsigauti ir sustiprėti jis vykdavo ne kur kitur, o į tėviškę. Parvykęs jis labai mėgo jodinėti“, – sakė V.Bagdonas.
Yra likę pasakojimų, kad pabuvęs tėviškėje, pajodinėjęs J.Tumas tapdavęs toks rausvutis, jog jį matantys imdavo svarstyti, kad jaunuolis gal simuliuoja ligą.
„Tokia tad puiki Maleišių žemė, ne tik peno kūrybai teikianti, bet ir sveikatą taisanti“, – šypsojosi pašnekovas.
Prierašai po nuotraukomis:
1–2. Skulptoriaus B.Bučo sukurtas Vaižganto biustas.
3. V.Bagdonas Anykščių krašte puoselėja Vaižganto atminimą.
4. Į Maleišius atkelti bešeimininkiai senoviniai pastatai, su Tumų šeima jie neturi nieko bendro.
5. Medžio drožinyje – Severija, Vaižganto aprašyta kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“.
6. Medyje išdrožtas ir kitas Vaižganto sukurtas personažas – Mykoliukas. A.Švelnos nuotr.
