Trobas išvadino utėlėmis
„Seni žmonės pasakoja, kad valdant carinei Rusijai pro mūsų miestelį jojo aukšti valdininkai. Ieškojo, kur apsistoti. Vienas išsitraukė ilgus žiūronus, apsidairė, pakėlė prie akių ir ranka numojo. Čia jam nakvoti atseit nepritiktų – vien trobos šiaudais dengtais stogais. Neišvaizdžios, lyg būtų pribarstyta utėlių“, – juokėsi Arūnas Stakėnas, pasakodamas, kaip galėjo kilti jo gimto Vaškų kaimo Pasvalio rajone pavadinimas.
Mat rusiškai utėlės skamba kaip „voškės“.
Paklaustas, ar vietiniai gyventojai dėl tokios istorijos neįsižeis ir nesupyks, A.Stakėnas tik trūktelėjo pečiais. Atseit juk neišmesi žodžių iš dainos.
Žaismingai į tokį pasakojimą žiūri ir vaškiečiu save vadinantis, čia augęs Pasvalio rajono paveldosaugininkas istorikas Gražvydas Balčiūnaitis.
„Iš tiesų ir aš esu šitai girdėjęs. O ką gali žinoti, gal ir tiesa? Juk tuščioje vietoje niekas neatsiranda“, – šypsojosi pašnekovas.
Bažnyčia – vaško spalvos
Vis dėlto G.Balčiūnaičiui įtikinamiau atrodo, kad miestelio pavadinimas kilęs nuo žodžio „vaškas“. Juk ne veltui ir herbe vaizduojama V raidė bičių koryje.
Bitininkų šiame krašte netrūksta. Yra tokių, kurie bitučių laiko tik savo malonumui, bet yra ir sukūrusių stiprų ūkį. Bene žymiausi Vaškuose iš bitininkų – Beinoravičių šeima. Pažangiausiu rajone pripažintame ūkyje dabar daugiausia triūsia Laimis Beinoravičius, jis – jau trečia bitininkų karta. Šį pomėgį perėmė iš tėvų Kazimiero ir Julijos, o pradėjo bitininkauti dar jo seneliai.
G.Balčiūnaitis tikino, kad miestelio pavadinimas galėjo kilti ir dėl senosios medinės bažnyčios. Ji buvo geltona lyg vaškas. Apie bažnytėlę pasakojama legenda, kad ji buvo pastatyta pagal vieno lenkų tautybės medžiotojo Konstantinovo sapną.
Dar viena versija – kad pirmąją bažnyčią pastatė Konstantinas Vaškevičius, tad miestelis pavadintas Vaškais.
Bažnyčios bokšte nuolat gyvendavusios bitės, nešusios čia medų, kaupusios geltoną vašką.
Jos ypatingą spalvą prisimena ir A.Stakėnas. Vyriškis pasakojo, kad bažnytėlę išardė ir iš sienojų pastatė keletą klebonijos pastatų, palivarką. Jame gyveno ir jo mama. Bet kai mes nuvykome, ji prieš dvi savaites buvo iškeliavusi į anapilį.
Naujas pavadinimas neprigijo
Įdomiausia yra tai, kad nuo 18-ojo amžiaus pabaigos iki 1918 metų Vaškai oficialiai buvo vadinami Konstantinavu, arba Konstantinovu.
G.Balčiūnaitis ir A.Stakėnas įsitikinę, kad veikiausiai pavadinimą bandyta keisti netoliese, Zvanagaloje, gyvenusios dvarininkės Konstancijos Staševskajos garbei.
Bet naujasis pavadinimas žmonėse neprigijo ir visą laiką kartu, nors ir neoficialiai, vartotas ir Vaškų pavadinimas. Dvaras buvo medinis, neišliko.
Kaip gyventojai atsilaikė išsaugodami senąjį pavadinimą, nė vienas iš pašnekovų nežinojo.
„Gal žmonės nelabai mėgo šitą dvarininkę, o Vaškų pavadinimas jiems tiko“, – svarstė A.Stakėnas.
G.Balčiūnaitis sakė, kad senuose dokumentuose ir kariniuose žemėlapiuose buvo žymimi ne Vaškai, o Konstantinava.
Dvarininkas perprato klastą
Pagal profesiją A.Stakėnas yra automechanikas, bet nesuvokia, kaip galėtų nesidomėti gimtinės praeitimi. Jis prisimena, kaip vaikystėje per Velykas ar Kalėdas susėsdavo visa šeima ir kalbėdavosi. Daug įdomių istorijų išgirdo ir apie Vaškus.
Vyriškis įsidėmėjo senelį pasakojant apie kitą dvarininką – Kazį Steponavičių. Šis skolindavo žmonėms arklį žiemos darbams. Neturtingi gyventojai neturėjo pinigų, todėl dvarininkui atidirbdavo per darbymetį.
Pašnekovo senelis skolintuoju arkliu dukart važiavo į mišką malkų. Jis to nesakė, bet dvarininkas suprato klastą.
„Tai kur tas tavo miškas, kad taip ilgai užtrukai?“ – papriekaištavo dvarininkas. Ir liepė atidirbti ne vieną, o dvi dienas.
Senelis gyrė dvarininką, kad šis buvo sukalbamas ir išmintingas – ir arklys per žiemą veltui nestovėdavo, ir darbininkų vasarą turėdavo.
Kas galėjo pakeisti varpo šerdį?
Iš gyventojų A.Stakėnas girdėjo ir istoriją apie Vaškų bažnyčios varpą. Ją taip pat yra užrašęs G.Balčiūnaitis.
Bejėnų kaimo ūkininkai Jonas Pažemeckas ir Leonas Garlauskas sutarė kaimui dovanoti varpą, nes vokiečiai buvo nusikabinę ir išsivežė karo reikmėms.
Pinigus jie perdavė klebonui Jonui Didžiuliui.
Bet kai varpas jau buvo nulietas, klebonas neskubėjo atsiskaityti, gal prateriojo pinigus?
L.Garlauskas taip įsiuto, kad prie bažnyčios atvarė jaučių bandą. Tegu jie vietoj varpo baubia! O pats įlindo varpinėn ir išėmė varpo šerdį.
„Dabar kuo skambinsit?“ – sušuko mojuodamas šerdimi ir rodydamas į vieną iš jaučio kūno dalių“, – juokėsi G.Balčiūnaitis.
A.Stakėnas pridūrė, kad klebonas pinigus sumokėjo, bet per pamokslą dar bandė papriekaištauti ūkininkui, kad šis negerai su juo pasielgė.
„O jūs pats ką darote?“ – per visą bažnyčią klebonui atkirtęs drąsus ūkininkas.
Susimušė su klebonu
A.Stakėno senelis dirbo klebono ūkvedžiu. Yra nutikę taip, kad susimušė su dvasininku.
Tai atsitiko kalėdojant – prieš Kalėdas lankant parapijiečius namuose. Gyventojai pasitikdavo kleboną su vaišėmis, pasiūlydavo ir stikliuką.
Klebonas iš didelės meilės parapijiečiams padaugino išgerti. Senelio dėl to subartas, perpyko, kibo į atlapus.
„Senelis nenusileido. Suplėšė klebono, kaip jis sakė, suknią“, – šypsojo A.Stakėnas.
Bet prieš metų didžiąsias šventes vyrai susitaikė. Pirmą žingsnį žengė klebonas. Paaiškino, kad jam blogai: neturi teisės apeigų atlikti, jei yra su kuo susipykęs.
Tiek to pykčio ir tebuvę, paspaudė vienas kitam ranką.
Ausyse birbdavo, bet klausėsi
Paklaustas, argi seneliai, tėvai nebijojo prie jo, vaiko, sovietmečiu pasakoti istorijas, kurios tikrai būtų nepatikusios tuometei valdžiai, netyčia išsiplepėjus, A.Stakėnas papurtė galvą.
Bet kad kitose šeimose vengta garsiai ir atvirai kalbėti, jis žino.
„Aš klausydavausi „Amerikos balso“. Birbdavo ausyse, bet klausydavau. Kai tik nugrodavo Maironio „Lietuva brangi“, tėvas tik į ūsą nusišypsodavo, atseit, va jau sėdi patriotas prie radijo“, – prisiminė A.Stakėnas.
Tėvas niekad nėra liepęs išjungti radijo.
Filmą apie Vaškų miestelį žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Beinoravičių šeima garsėja kaip pažangūs bitininkai. Galbūt ir bitininkų dėka Vaškai išsaugojo savo senąjį pavadinimą.
2. Vaškų herbas – V raidė bičių korio fone.
3. Iš Vaškų neišvažiuosi neišvydęs senojo malūno.
4. Gatvelės – kaip daugelyje panašių miestelių.
5. Yra pastatų ir užkaltais langais.
6. Paminklas išnykusiems aplinkiniams kaimams.
7. Kaipgi miestelis be bažnyčios?
8. Iš paukščio skrydžio.
9. Čia įsikūrusi V.Zaborskaitės biblioteka.
10. Stogai, stogai, strogai... A.Švelnos nuotr.
