– Lukai, žiūrint į Jungtinės Karalystės parlamento nuotraukas net širdis suspurda – juk yra laimingųjų, kuriems šie nuostabūs rūmai – tiesiog darbo vieta. Esate vienas iš jų. O gal realybėje viskas kitaip?
– Jungtinės Karalystės parlamentas susideda iš dvejų rūmų – Lordų ir Bendruomenių. Pastaruosiuose dirba gyventojų rinkti parlamentarai, tai mūsų Seimo atitikmuo. Būtent čia ir pradėjau savo karjerą prieš 6 metus kaip duomenų analitikas. Prieš 3 metus koordinavau parlamentinės asamblėjos sesiją Londone.
Šiuo metu dirbu vidinės komunikacijos projektų vadovu parlamentinių ir vyriausybės ryšių komandoje, atsakingoje už parlamento rūmų restauraciją, meno kūrinių iškraustymą, jo planavimą.
– Skamba sudėtingai. Kaip, paprastai tariant, praeina jūsų darbo diena?
– Jungtinės Karalystės parlamento rūmus galime palyginti su miestu – jame apie tūkstantį kabinetų, apie 26 tūkst. skirtingų meno kūrinių. Tai – ne tik paveikslai, freskos, bet ir istoriniai stalai, kėdės, kiti baldai, architektūriniai fragmentai. Taip pat ir dviejų bibliotekų kolekcijos.
Rūmai laukia restauracijos, ir šiuos meno kūrinius reikės saugiai iškraustyti. Tad klausimas: kaip geriau tai padaryti.
Per dieną turiu po 4 ar 5 susitikimus, o kartais net iki 9, su specialistais, atsakingais už rūmų restauraciją. Daugiausia tai architektai, inžinieriai, menotyrininkai, muziejininkai.
Profesionalai ir ekspertai turi daug praktinių žinių apie parlamento rūmuose esančią kolekciją, kaip ji turi atrodyti, kaip saugiausia ją iškraustyti ir kaip saugoti.
Bet yra ir kita pusė, tai – parlamentarai bei komandų vadovai. Jie šiuos meno kūrinius, istorinius eksponatus, relikvijas naudoja kasdieniame darbe.
Mano tikslas – kad ir vieni, ir kiti gautų tai, ko nori.
Dažnai susitikimai vyksta nuotoliniu būdu.
– Nejaugi įmanoma vienu metu iškelti visą parlamentą? Juk restauracija truks ne savaitę ir ne dvi.
– Parlamento rūmai unikalūs, nes yra kaip gyvas muziejus. Po darbo valandų jame išties lankosi mokinių ekskursijos, turistai.
Juose esantys meno kūriniai bus restauruojami ir prižiūrimi taip, kaip turėtų būti prižiūrimi muziejuje.
Iš pradžių buvo numatyta viską iškraustyti ir grąžinti po kelerių metų. Po to parlamentarai nusprendė apsvarstyti kitus variantus – iškeliant ne iš karto, o palaipsniui, etapais. Svarstoma ir idėja kuriam laikui persikelti į kitus rūmus. Sudėtinga apsispręsti, nes daug skirtingų interesų grupių ir skirtingų nuomonių.
Ne paskutinėje vietoje ir lėšos. Labai brangiai kainuojantis restauracijos projektas nepatiktų gyventojams ir parlamentarams.
– Kurią nuomonę palaikote?
– Kol kas neturime vieno oficialaus kelio, vieno teisingo atsakymo. Parlamentarai irgi nėra vieningi, bet jie yra už tai, kad istoriniai Vestminsterio rūmai būtų išsaugoti. O aš turiu likti nešališkas. Jei išsakyčiau, ką manau, tai reikštų, kad palaikau kurią nors grupę.
– Pradėdamas šį darbą turbūt ir pats įdėmiai išanalizavote, kas tai per meno vertybės. Yra tokių kūrinių, į kuriuos žvelgiate su ypatingu pasimėgavimu, žinodamas jų istoriją, kaip buvo sukurti ir kaip naudoti?
– Visuomet skiriu laiko susipažinti, kaip sakoma, su virtuve.
Bet man nereikia žinoti visų techninių dalykų, man reikia rasti žmones, kurie tų žinių turi, žino, kaip jas panaudoti, ir patarti.
O apie savo mėgstamiausius meno kūrinius ir pats esu klausęs menotyrininkų. Jų atsakymai skirtingi. Bet man įspūdingiausia yra Vestminsterio menė, seniausia rūmų dalis.
Labai įdomus menės medinis karkasinis stogas – jis įspūdingas dydžiu ir integruotais meno kūriniais. Ne per seniausiai buvo atidengti mediniai angelai.
Vestminsterio menė – tai Anglijos istorijos simbolis. Čia buvo karūnuojami karaliai, šarvojami valstybei svarbiausi žmonės, vyksta iškilmingi priėmimai.
Per beveik tūkstantį metų ši menė matė, kaip keitėsi karalystė ir išliko tokia pati.
Įėjęs pajunti ir didybę, ir paprastumą, nes juk tai senas pastatas storomis sienomis.
– Dažniausiai mes vertiname tuos gražius dalykus, kuriuos matome tik retkarčiais. Po to akis tiesiog įpranta ir nebepastebi supančių stebuklų. Ar jums šitaip nenutiko? Ar rūmuose jaučiatės taip pat kaip įžengęs pirmą kartą?
– Parlamento rūmai mane žavi ir po 6 metų. Tikiu, kad žavėtis niekada ir nenustosiu. Džiaugiuosi, kad galiu pats ten būti, atsivesti kitus žmones.
Taip jau yra, kad nuolat vaikščiodamas tais pačiais koridoriais ar salėmis nespėji pamatyti, kaip gražu. Prabėgi daugybę kartų, o įsižiūri – ir matai gražiausias smulkmenas arba ypatingas plyteles ant grindų.
Ir pats esu nustebęs, kai kartą atsisukau ant laiptų ir išvydau nuostabią freską, kurios iki tol nebuvau pastebėjęs.
Bet aš parlamentarams turiu parodyti ir problemiškas vietas, dėl ko senas pastatas turi bėdų, kas gali pakenkti meno kūriniams. Labiausiai neramu dėl senų vamzdžių, elektros laidų.
– Ko reikia: itin guvaus proto, plačių žinių, baigti prestižinį universitetą, kad gautum tokį darbą? O gal tiesiog sėkmės? Gal atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku, turėti ypatingų pažinčių su žmonėmis, kurie padėtų patarimais?
– Man labai patinka Jungtinės Karalystės viešojo sektoriaus atranka į darbą. Kartais konkursai skelbiami jau dirbantiems parlamente, taip siekiama šių darbuotojų noro tobulintis.
Bet dažniausiai vyksta vieši konkursai. Iš pradžių atsakai į keletą klausimų, atskleidžiančių tavo sugebėjimus. Bet – jokių vietovardžių, universiteto pavadinimų. Jei ką nors parlamente pažįsti, turi tai deklaruoti ir patenki po didinamuoju stiklu. Pažintis tiktai apsunkina situaciją.
Per atranką vertintojai nežino nei lyties, nei amžiaus, nei tautybės.
Sėkmingai visus etapus perėję kandidatai pakviečiami į interviu, kuriuose jų žinias ir gebėjimus analizuoja mažiausiai trys vertintojai.
Konkuruoji ir su jau dirbančiais parlamente, ir su dar tik norinčiais čia patekti.
Prireikia daug noro, užsispyrimo. Bandyti tenka daugybę kartų, bet viskas dėl to, kad gautum įdomų darbą.
Labai vertinama patirtis. Man padėjo universitete baigti mokslai – politikos ir tarptautinių santykių, statistikos žinios. Taip pat – Lietuvos jaunimo organizacijose įgyta patirtis.
Jau minėjau, kad mano darbas prasidėjo nuo duomenų analitiko pareigų bendruomenių rūmų analizės skyriuje – bibliotekoje. Į šį skyrių kreipiasi visų partijų atstovai rengdamiesi viešoms kalboms ar debatams ir prašo pateikti kokius nors duomenis. Turėdavau ne tik juos surasti duomenų chaose, pateikti, bet ir paaiškinti, kaip teisingai juos naudoti.
Parlamentarai ir žurnalistai labiausiai šį skyrių vertina dėl nešališkumo.
– Baigęs „Romuvos“ gimnaziją Rokiškyje, studijavote Esekso universitete Jungtinėje Karalystėje. Ar prestižine laikoma mokslo įstaiga nenuvylė?
– Šis universitetas labai stiprus politikos mokslais, bet labiausiai mane sužavėjo tuo, kad jau antrame kurse galėjau dirbti Jungtinės Karalystės duomenų archyve.
Bet visa ko pradžia laikau savo veiklą Rokiškio jaunųjų lyderių klube.
– Kokių dalykų čia išmokote?
– Būtent čia suvokiau, kiek daug galimybių turi Lietuvos jaunimas: dalyvauti akcijose, patys rašyti projektus, gauti finansavimą.
Pavyzdžiui, jei mieste nevyksta tarptautinis roko festivalis, jau 14 metų paauglys gali rašyti projektą, gauti finansavimą – ir festivalis vyks! Mano pirmasis projektas „Tėvo gitara“, rašytas su draugais iš Jaunųjų lyderių klubo, toks ir buvo, nes visuomet mėgau muziką. Dalyvavo muzikantai iš 7 šalių. Kartu kūrėme ir aranžavome lietuviško roko dainas.
Kitais metais nusprendžiau susipažinti su įvairiuose miestuose veikiančiomis jaunimo organizacijomis. Taip gimė projektas „LIJA“ – apie Lietuvos istoriją jaunimo akimis, jam vadovavau. Su 20 žmonių grupele paziku riedėjome per šalį. Šiauliuose šokome Saulės šokį, Kaune vaikščiojome viduramžių gatvėmis, rengėmės to laikmečio kostiumais, paslėptame rūsyje skaitėme atkurtą teismo procesą.
– Dažniausiai jaunuoliai baiminasi, kad jau pavadinimai „organizacija“ ar „projektas“ yra nuobodu...
– Dabar visas gyvenimas vyksta projektų kontekste, kas tu bebūtum, net žurnalistas ar medikas. Gauni finansavimą iš fondų – ir gali savęs ieškoti bet kurioje srityje, klysti, vėl pradėti – matuotis vis kitus batus.
Anglijoje tai gali daryti tiktai pilnamečiai. Užtat lietuviai turi pranašumą – tuo metu, kol mokosi mokykloje ir turi laisvo laiko, išmoksta rašyti projektus, išbando tai, kas jiems atrodo svarbu ir patrauklu. Studijuojant laisvalaikio lieka ne tiek ir daug, o ypač – pradėjus dirbti.
Aš pats jaunimo organizacijas atradau netyčia, kai buvau pakviestas į renginį mokyklos seime. Įvairių šalių jaunuoliai pristatinėjo savo tradicines šventes, mes – Užgavėnes.
Man lyg kokia lemputė būtų užsidegusi, priėjau prie vienos iš organizatorių ir pasakiau: „Nežinau, kas tai yra, bet noriu būti to dalimi.“
Jaunųjų lyderių klubas, Apskritasis stalas, Jaunimo reikalų taryba, skautai, šauliai, ateitininkai – jaunuoliai savęs ieškoti gali bet kur, spręsti tuos klausimus, dėl kurių jiems skauda. Geriausia tai pradėti kuo anksčiau.
– Dažniausiai jaunuolio pagrindus padeda šeima. Ar iš jos mokėtės nesėdėti vietoje, domėtis, veikti?
– Mano mama labai daug skaito, piešia, mėgsta menus. Ne tik iš jos gavau pirmąsias pamokas, mane formavo ir galimybės, gautos per šias jaunimo organizacijas.
Aplinką susikuriame patys, o gyvenime sutikti kūrybingi žmonės įkvepia.
Dažnai jaunuoliai, kuriems ko nors trūksta, paragavę laisvės veikti, būna dar pranašesni nei viskuo pertekę.
– Labai jau knieti paklausti apie jūsų raitytus barono Miunhauzeno ūsus. Kaip į tokį žaismingą įvaizdį reaguoja rimtuoliai parlamento ekspertai, politikai?
– (Juokiasi.) Porą mėnesių nebuvo pokalbio, kuris neprasidėtų nuo mano ūsų. Labiausiai jie tinka prie kostiumo.
Ūsus užsiauginau per karantiną, ir man patiko! Žavu, kad gyvename tokiu laiku, kai galime būti kokie tik norime, kai dėl seksualinės orientacijos, odos spalvos, požiūrių nebūsime diskriminuojami.
Galime būti saviti ir unikalūs.
– Išties, dabar toks laikas, kai išsiskirti iš kitų – ne gėda, o žavinga. Bet mums kritę išbandymai – irgi dideli, bene skaudžiausias – Rusijos karas prieš Ukrainą. Ar britai taip pat kaip mes jautriai reaguoja į šią tragediją?
– Visas pasaulis skausmingai reaguoja. Ukrainos vėliavos parlamente, žmonių languose tai nuolat primena. Britai dalyvauja rėmimo akcijose, kuria paramos fondus.
Susirūpinimas tuo, kas vyksta, tikrai didelis. Gera matyti, kad blogio kovoje prieš gėrį pasaulis, taip pat ir britai, palaiko gėrį.
Sunku pasakyti, ar visiems britams skauda kaip ir lietuviams, bet tarp mano draugų viena pagrindinių temų yra karas.
– Ką solidus parlamento derybininkas veikia laisvalaikiu?
– Visą gyvenimą buvau išprotėjęs dėl motociklų. Su sužadėtine Karolina Stravinskaite ant dviejų ratų dažnai keliaujame kartu. Ji taip pat pamilo laisvę, kurią suteikia motociklas, todėl greitai irgi išsilaikė teises.
Su bičiuliais leidžiamės į keliones motociklais. Vingiuotas kelias per miestelius, pamiškes, laukus, kai mintis – tik apie keliasdešimt metrų priekyje, – puikiausia meditacija. Atitrūksti nuo visko.
Turime ir kitų pomėgių – dviračius, riedučius, muziką. Anksčiau grojau violončele, bet dabar jau turėčiau prisiminti tuos gebėjimus. Bet juk niekada ne vėlu grįžti prie mėgstamo instrumento.
Prierašai po nuotraukomis:
1. L.Audickas pabrėžė, kad pasiekti karjeros aukštumų jam padėjo patirtis, įgyta gimtojo Rokiškio jaunimo organizacijų veikloje.
2. Nuotrauka primena smagius įspūdžius keliaujant su K.Stravinskaite motociklais Velse.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
