Ten, netoli Vilniaus, viskas vyko kosminiu greičiu, čia irgi, tik čia veiksmas susidėjo iš trijų dalių: privataus akligatvio savininkai padovanojo jį savivaldybei, o valdžia maloningai jį priėmė, puikiai žinodama, kad tam prireiks didelių pinigų; tada prakišo jį į prioritetinio sąrašo pradžią, ir ne bet kokio, o to, kur pinigus skiria ne savivaldybė, o valstybė (kad gyventojams nereikėtų 20 proc. prisidėti); ir galop tą gatvę blizgančiai suremontavo beveik už trečdalį mūsų visų milijono – su visais priedais ir apšvietimu.

Pabandykime įsivaizduoti, kiek visa tai būtų kainavę privačios gatvės savininkams.

Visa tai atlikti per gerus dvejus metus įmanoma tik vienu atveju – kai sukiesi dėl savo gerovės ir kai jauti, kad tau į nugarą kvėpuoja baimė – kad tik niekas neišaiškėtų!..

Valdžios manipuliacijas šiame skandale labiausiai atskleidžia tai, jog čia ne gatvė, o tik trumpas jos šniūras su mazgu gale. Akligatvis niekur neveda, todėl naudos iš jo gauna ant pirštų suskaičiuojami jo gyventojai. Akligatviai būtent dėl to negali būti remontuojami išimties tvarka. Na, nebent ta gatve Amerikos prezidentas sumanytų pravažiuoti.

O visi kiti, ne prezidentai, tenuvyksta Panevėžyje į beveik centre esančią Ramiąją gatvelę ir pamato – šimtas metų tam akligatvy lopas prie lopo. Ir lopus tuos žvyru barsto patys gyventojai, nors gatvė taigi ne privati. Net Panevėžio meras Račkauskas gal nebūtų buvęs toks įžūlus ir savo sugyventinės gatvės (kurioje ir pats prisiglaudęs), nebūtų išasfaltavęs pirmiausia, jei ta gatvė būtų buvusi akligatvis, o ne Algirdo. Ir net ta Skvernelio Upės gatvė – per visus 4 kilometrus nutįsusi.

„Nekalčiausias“ skandalo veidas – valdininkas Samkus – yra tas žmogus, nuo kurio valios priklauso visų rajono kelių ir gatvių reikalai, tad jo tikinimai, kad jis čia tik stebėtojas, buvo gryni paistalai.

Tada, kai rajono taryboje buvo balsuojama Užutėkio akligatvio klausimais, Samkus turėjo atsistoti ir garsiai pranešti, kad jis pats ten gyvena (nesvarbu, kampininko ar sugyventinio teisėmis) ir kad ta namo savininkė – taip pat aukšta rajono valdininkė.

Kai ranka ranką plauna, vandens purslai į šalis nesitaško. „Panevėžio melioracijos“ byla, kurioje buvo įsipainiojęs ir Samkus, – geriausia iliustracija, kaip stambiąsias žuvis smulkiosios žuvelės ant savo kuprų į krantą išneša. Nuteisė taigi klapčiukus, esą be jokio mero Žagunio („Panevėžio melioracijos“ akcijų savininko) nurodymo didžiulės vertės savivaldybės užsakymus šitai melioracijos įmonei suorganizavusius.

Todėl nestebina, kad ir ši akligatvio maklė buvo užmaišyta dar tada, kai rajonui vadovavo ir sau rajono garbės piliečio vardą prieš išeidamas išsirūpino draugas Žagunis.

Nei jis, nei kiti politikai dėl šios istorijos į krūtinę nesimušė. Visas jų rūpestis buvo – dėl savo kailio. Juos kamavo tik vienas klausimas: o tai ką, jei esi valdininkas ar politikas, tai ir kelio tavo gatvėje negalima tiesti?

Ypač didelę auką iš savęs darė Juodelienė, kurios gatvė Dembavoje irgi jau naujai pertiesta. O juk ši politikė turėjo smarkiausiai piktintis, nes priklauso opozicijai.

Juodelienė išsikvėpė nelikus partiečio, tikro kovotojo Katino, dar iš paprastos tarnautojos tapo įstaigos vadove ir dabar štai rajono taryboje ji – nebyli žuvis. Kaip ir visos kitos sočios politinės plekšnės. Valdantieji unguriai šioje planktono terpėje gali vyniotis kaip nori.

Ir epilogui. Samkus tikina neva išsikraustęs iš tos nelemtos trinkelizuotos gatvelės. Neaiškina, ar namo šeimininkė išvarė, ar pats išėjo į kitą užutėkį, ar tik pėdas mėto. Betgi pala pala – atsekime datas: šį vyrą savo namų užutėkyje priglaudusi moteris rajono poliklinikos direktore tapo irgi tais pačiais Žagunio valdymo ir Samkaus įsitvirtinimo poste laikais.

Tai ar tikrai, pone Žaguni, kaip jūs sakote, dabar nebe tie laikai, kad kas nors užsiimtų protekcijomis?

Jūsų įpėdinis Pocius, atrodo, irgi bus jūsų vertas, nes jau mėtosi socialistiniais lozungais apie svarbią kiekvieną gatvę, kad ir vienas žmogus joje gyventų. Vienas – Samkus? Ar viena – Šinkūnienė?

O gal viena Ulianskienė? Pati rašiau, kaip šio rajono valdžia su viena paprasta moterimi buvo sukirtusi rankomis dėl žemės Naujikų kapinėms mainų. Nespėjo ta moteris nė mirktelėti, kai žadėtas lopinys atsidūrė apskrities vyr. gydytojos Ulianskienės rankose.