Vištų nepjovė, bet kare okupantų negaili

Buvęs batų siuvėjas tapo žvalgu

„Esu tamsaus gymio, žemas ir labai greitas, tačiau sugebu ir tyliai prisėlinti, todėl vadas man sugalvojo juodos nuodingosios gyvatės mambos šaukinį. Tačiau į žvalgus užrašė po to, kai pamatė žongliruojantį peiliu. Po to pademonstravau ir sugebėjimą jį taikliai iš keliolikos metrų sviesti į taikinį, kad įsmigtų“, – taip savo patekimą į 92-osios brigados žvalgų būrį pasakojo 52 metų charkivietis Viačeslavas.

Žongliruoti peiliu vyriškis pradėjo dar vaikystėje, susižavėjęs močiutės pasakojimais apie tai, jog proseneliai buvo karingi kazokai. Vienturtis berniukas augo be tėvo, mama ėjo atsakingas valstybines pareigas, tad jo auklėjimu užsiėmė seneliai, o šie mėgo anūkui pasakoti apie kazokų žygius ir gyrė šių kardus, kirvius, peilius.

Baigęs mokyklą vaikinas įsidarbino pas dėdę, batų siuvėją. Ten pravertė jo sugebėjimai subtiliai naudotis aštriu peiliu. Vėliau Viačeslavas įkūrė savo batų siuvimo įmonę ir iš tokios veiklos daug metų vertėsi.

„Net juodose fantazijose neįsivaizdavau, kad kilus karui tapsiu žvalgu ir gausiu nurodymą peiliu „tildyti“ okupantus“, – sakė vyriškis.

Viačeslavas nemėgsta apie tai kalbėti, tad prašomas tiek prieš pustrečių metų, tiek šią vasarą apie žvalgybinę patirtį pasakojo taupiai, nudelbęs į žemę akis.

„Mūsų užduotis būdavo prasiskverbti kuo giliau į priešo teritoriją ir ją ištirti, o kelyje užkluptas okupantų karys ar keli jų galėjo viską sugadinti. Imti į nelaisvę ir vestis su savimi negalėjom, palikdami surištą ar nušaudami išsiduotume. Vienintelis sprendimas buvo nudobti tyliai, o tam geriausiai tiko peilis. Taip tapau „skerdiku“, nors iki tol nebuvau nudobęs net vištos“, – kalbėjo karys.

Dėl skausmų fronto nepalieka

Su Mamba susipažinome prieš pustrečių metų prie karinės Charkivo ligoninės, kur jis atvežė kovos bičiulį gruziną tyrimams.

Kadangi iki paskirtos apžiūros buvo daug laiko, prie gatvės kioskelio išgėrėme kavos ir įsišnekėjome.

Sužinojau, jog kariauja nuo 2015 metų, pabuvojo įvairiuose fronto ruožuose, patyrė daug kontūzijų ir sužeidimų.

Tarnavo žvalgu, artileristu, pėstininku, o iš armijos nepasitraukė net labai pablogėjus sveikatai. Dėl užklupusių ligų buvo pripažintas iš dalies netinkamu tarnybai, tačiau pasiprašė siunčiamas į priešo dronus „medžiojantį“ padalinį ir dabar naktimis gina gimtojo Charkivo dangų.

„Į negalavimus nekreipiau dėmesio, išgerdavau nuskausminamųjų ar antibiotikų ir toliau į mūšį, nebuvo kada po ligonines gulinėti. Kai dėl negydyto gumbo rankoje vieną dieną nebegalėjau pajudinti pirštų, teko vykti pas chirurgus. Gumbą išpjovė, tačiau rankos ir toliau beveik nevaldau, be to, ėmė streikuoti kojos, įvairūs organai, iškrito dantys, o nuo patirtų kontūzijų nuolatiniai galvos skausmai neleidžia normaliai miegoti. Žmona sako, kad laikas poilsiui, bet negaliu, nes fronte trūksta karių, o okupantai veržiasi. Be to, privalau rodyti pavyzdį sūnui, kuris kovoja kitame karo ruože.“

Pyksta ant išsižadančių pareigos ginti šalį

Pasakodamas apie dabartinę tarnybą, saugant didmiesčio dangų, Viačeslavas neslėpė susirūpinimo.

„Nėra gerai, rusai sparčiai mokosi iš klaidų, perima mūsų dronininkų sumanymus, prigalvoja savo patobulinimų ir skraidyklių gamina vis daugiau ir vis modernesnių. Anksčiau jų dronai skrido lėčiau ir žemiau, todėl daug numušdavome, o dabar laikosi pakilę į trijų kilometrų aukštį, o mūsų šūviai tesiekia puskilometriu žemiau. Po to jie staiga krenta ir smogia arba skrenda iki taikinio labai žemai, o mes negalim šauti, kad į namus nepataikytume“, – pasakojo vyriškis.

Susitikus po ilgo nesimatymo Viačeslavą sunkiai pažinau, nes buvo labai sulysęs, išsekęs. Tačiau iš pradžių paklausiau ne apie sveikatą, o apie paskutinį įrašą feisbuko paskyroje. Įraše karys nurodė dingti iš draugų bei į naujus nesiprašyti tuos vyrus, kurie nėra užsiregistravę kariniame komisariate.

„Kodėl taip parašei?“ – paklausiau.

„Todėl, kad esu piktas ant tų, kurie išsižada pareigos ginti šalį ir slapstosi po mamos ar žmonos sijonu. Su tokiais bendrauti nebenoriu, nebent galiu užvožti. Šiek tiek piktas esu ir ant valdžios, kad šio proceso nesuvaldo. Ne paslaptis, kad ir iki karo pas mus ne viskas ėjosi gerai, nesisekė pažaboti korupcijos, tačiau norisi, kad priešui užpuolus visi maksimaliai susitelktų valstybės gynimui, atidėdami į šoną savo interesus“, – sakė vyriškis.

Iš kovos nesitrauks net sunkiai sužeisti

Viačeslavas du mėnesius dalyvavo NATO apmokymų stovykloje Lenkijoje ir svajoja, kad visa Ukrainos kariuomenė ateityje būtų pertvarkoma pagal tokius standartus. Vyriškis vardijo tam tikras negeroves armijoje, tačiau paklaustas, ar tai reiškia, kad ji neatsilaikys prieš okupantus ir turiu bėgti iš Charkivo, pyktelėjo.

„Neužims rusai nei Charkivo, nei Sumų, nes dauguma mūsų karių yra plieniniai patriotai, kurie iš kovos nesitrauks net sunkiai sužeisti. Problemų yra, bet dauguma jų natūralios karui tiek užsitęsus. Nepamiršk, tiek mano, tiek dalies kitų karių proseneliai buvo kazokai, kraujyje turim užkoduotą bebaimį kovingumą, nepalauš rusai mūsų niekada ir visada sieksim atgauti okupuotas žemes“, – garantavo karys.

Paklaustas, kas pakelia nuotaiką, Viačeslavas ilgai nedvejodamas atsakė, kad labiausiai šešiametės anūkės Viktorijos šypsena, mat dėl jos saugios ateities ir kovoja. Nuotaiką kelia ir pasimatymai su žmona, bendravimas su kitame fronto ruože kovojančiu sūnumi, žaidimai su ištikimai laukiančia kalaite Katia. Ją karys parsigabeno iš Donecko prieigų, kai ten kovojant šuniukas atbėgo ieškoti globos.

„Džiugina ir pranešimai apie nukautus okupantų karius. Aš jų tiesiog nekenčiu, norėčiau pats nugalabyti kuo daugiau, nes pražudė visus vaikystės ir gat-vės draugus, sugriovė daugybę Charkivo namų, išskyrė bičiulių šeimas, privertė bėgti milijonus žmonių ir baimėje gyventi anūkę. Jei taip nutiktų, kad rusai įsiveržtų į Charkivą, aš vėl pasiversiu nuodingąja Mamba – išsitrauksiu peilį ir net raišuodamas eisiu dobti įsibrovėlių“, – tikino Viačeslavas ir gyrė Lietuvą už teikiamą paramą.

Prierašai po nuotraukomis:

1. 2017 metais Kyjivo Maidano aikštėje Viačeslavas nusifotografavo su bičiuliais Gena ir Maksu. Jie žuvo 2022 metais.

2. Mamba telefone rodė, koks buvo stiprus iki karo.

3. Šie du jauni Viačeslavo (centre) bendražygiai vis dar dirba žvalgais.

4. Pasitikdamas karą Viačeslavas buvo sportiškas ir stiprus.

5. Kalaitę Katią prieš dešimt metų parsivežė iš fronto Donecke, ji jo ištikimai laukia.

6. Mambos sūnus Viačeslavas kovoja kitame fronto ruože.

7. Po daugybės kontūzijų ir sužeidimų karys pasiligojo, sulyso, tačiau iš tarnybos nepasitraukė.

8. Karį labiausiai pradžiugina anūkė Viktorija, dėl jos laisvės, sako, ir kovoja.

E.Butrimo nuotraukos