Didžioji dalis jau apleista
Prie Mūšos upės įsikūręs Žilpamūšis – vienintelė kalvota Pasvalio rajono gyvenvietė. Nuo stataus kalno nusileidus ir pervažiavus tiltą per Mūšą, iškart tenka vėl kilti aukštyn. O tada nemažo šilo pašonėje atsiveria ir pats kaimas. Važiuojant toliau link jo išnyra Sokų dvarvietė.
Tačiau žilpamūšiečiai turi savo dvaro rūmus. Prieš kiek daugiau nei šimtmetį vaizdingoje Mūšos pakrantėje juos pastatė Kuršo vokiečių baronai Vildemanai. Kadaise klestėjusi dvarvietė dabar atrodo apgailėtinai. Vienoje pastato dalyje gyvena žmonės, o likusi didžioji jo dalis jau pradėjusi griūti.
Žilpamūšio dvaro pavadinimas kilęs nuo to, kad dvarvietė įkurta tarp šilo ir Mūšos upės. Iš pradžių ši vieta buvo vadinama Šilpamūše. Tik gerokai vėliau vokiečiai ją pervadino Žilpamūšiu.
„Senieji žilpamūšiečiai pasakojo, kad naują pavadinimą kaimas gavo per pirmąjį žmonių surašymą. Taip niekas ir negali pasakyti, kodėl tas pamūšis tapo žilu“, – aiškino Žilpamūšio kaimo bendruomenės pirmininkė Janina Katauskienė.
Parkas suaugo į mišką
Ant Mūšos šlaito, aplink dvarą dar iki šiol veši buvusio parko medžiai. Jie jau suaugę į mišką. Žvelgiant nuo centrinės dvarvietės pusės pro nedidelę proskyną, atsiveria nuostabus vaizdas į upės slėnį. Spėjama, kad būtent dėl to baronai ir pasirinko šią vietą savo namams.
G.Balčiūnaitis pasakojo, kad parke auga 16 vietinių medžių rūšių ir 19 – perkeltų iš kitų vietovių. Prie dvarvietės ošia paprastieji klevai ir kaštonai, mažalapės liepos, šlama žilvičiai. Senų klevų ir liepų drevėse peri didžiosios zylės.
Prie dvaro iškastas gražus tvenkinys išlikęs iki šių dienų.
Pasvalio krašto istorikas Gražvydas Balčiūnaitis dalijosi žiniomis, kad 1858 metais Žilpamūšio dvarą paveldėjo baronas Karlas Vildemanas-Klopmanas. Vokiečių baronas buvo suorganizavęs bermontininkų batalioną, turėjusį net vado pavaduotojus.
Dvaro savininkas Vildemanas turėjo 243 hektarus žemės, ji 1925 metais buvo išparceliuota.
„Prie į Rygą vedančio kelio gyvenę dvarininkai tuo naudojosi ir į didmiestį gabendavo parduoti sūrius. Juos spausdavo pieninėje, įrengtoje po visu dvaro pastatu buvusiame rūsyje“, – aiškino istorikas.
Pinigų užsidirbo trims dvarams
J.Katauskienė apgailestavo, kad apie pirmuosius dvaro savininkus baronus Vildemanus išlikę nedaug žinių. Ji domisi kaimo istorija ir net ketina išleisti knygą apie paskutinius dvarininkus Anelę ir Juozą Čėčius, 1925 metais nusipirkusius išparceliuoto dvaro centrą su 80 hektarų žemės.
„J.Čėčys buvo išvykęs į Ameriką užsidirbti pinigų. Už Atlanto lietuviui sekėsi puikiai, namo jis parsivežė nemažą turtą ir nusipirko net 3 dvarus: Žilpamūšio, Raudonpamūšio ir Dagilynės“, – pasakojo žilpamūšietė.
Ji pasidžiaugė, kad naujasis dvarininkas rūpinosi ir kaimo vaikų išsilavinimu.
J.Čėčio dvaro rūmuose buvo atidaryta pirmoji pradinė mokykla Žilpamūšyje. Į pamokas susirinko apie 40 įvairaus amžiaus mokinių. Po metų mokslo siekti jau norėjo kone dvigubai daugiau vaikų. Juos mokinusios ponų pasamdytos panelės vardo vietiniai gyventojai nebeprisimena.
Į Žilpamūšį naujieji savininkai atvažiuodavo retai, jie laiką leisdavo Raudonpamūšio bei Dagilynės dvaruose.
Dvarininkams teko sunkiai dirbti
1926 metais mokykla iš Žilpamūšio buvo iškelta į Geltonpamūšį. Dvare šeimininkavo ir tvarką palaikė ūkvedys Kazimieras Lapinskas, o jo žmona Ona dirbo dvaro pieninėje. Dvaro tvartuose buvo laikoma daug gyvulių.
Antrojo pasaulinio karo metais dvare dirbo belaisviai rusai, du žydai. Čėčiai už tai buvo įskųsti, tačiau belaisvius sugebėjo išpirkti.
J.Katauskienė yra surinkusi giminaičių pasakojimų bei įvairių dokumentų, kad dvarininkams sovietmečiu teko dirbti ir juodžiausius darbus.
„Dvaro ponai pasitraukė į Latviją ir, eidami per žmones, dirbo atsitiktinius darbus. Į Lietuvą jie grįžo tik po Stalino mirties. Nebeturėdami nuosavo stogo virš galvos, sutuoktiniai prisiglaudė Biržuose, pas dukterį Emiliją“, – tvirtino pašnekovė.
Sovietmečiu dvaro rūmuose šeimininkavo Liaudies švietimo skyrius, dalis patalpų buvo paverstos butais. Mūriniai tvartai buvo nugriauti.
Prižiūrėtojai patys niokoja
Paskutinių dvaro savininkų anūkai susigrąžino senelio turtą. Tačiau tarp brolių perbėgo juoda katė ir jie nesutaria dėl tolimesnio pastato likimo. Kad turtas nebūtų visai sunaikintas, šeimininkai dvarvietėje leido gyventi šeimai, už prieglobstį pasižadėjusiai prižiūrėti pastatą. Tačiau pažado jie nevykdo.
Kai „Panevėžio krašto“ korespondentai lankėsi Žilpamūšyje, apžiūrėti statinio atvyko vienas iš savininkų, Biržuose gyvenantis Jonas Čeponis. Pamatęs apleistą kiemą, kuriame styro krūvos senos medienos, nepjautą žolę, po kurią šmirinėja būrys kačiukų, vyras stvėrėsi už galvos.
„Žmonės pasakė, kad dvarvietėje didžiulė netvarka, todėl ir atlėkiau pasižiūrėti. Nuomininkai buvo pažadėję prižiūrėti, bet patys pradėjo pastatą griauti. Prieš keletą metų buvome išvalę prišniurkštą pastatą, išvežę šiukšles. Gaila, kad senelio taip puoselėtas dvaras akyse nyksta“, – susierzinimo neslėpė J.Čeponis.
Vyras neneigė, jog nesutaria su broliu dėl paveldėto turto likimo, o fotografuotis kategoriškai nesutiko.
„Suprantu, kad pastato atstatymas pareikalautų nemažai investicijų, bet turint didžiulį norą viskas įmanoma. Jei mes dar kelerius metus ginčysimės, tai nebebus ko ir atstatyti. Seniems pastatams laikas yra negailestingas“, – dalijosi kartėliu vienas iš Žilpamūšio dvaro savininkų.
Filmą apie Žilpamūšį žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. XIX a. pabaigoje vaizdingoje Mūšos pakrantėje Žilpamūšio dvarą pastatė Kuršo vokiečių baronai Vildemanai.
2. Dvarininkų iškastas didžiulis tvenkinys tyvuliuoja iki šių dienų. Tik vaizdas prieš jį ne itin romantiškas – kažkieno privatizuotas mūrinis sovietmečio pastatas.
3. Žilpamūšio bendruomenės pirmininkė J.Katauskienė domisi kaimo istorija ir net ketina išleisti knygą apie paskutinius dvarininkus Anelę ir Juozą Čėčius.
4. Nykstančiam dvarui gyvasties suteikia parke mekenančios ožkos.
