Į botanikos sodą galima pakilti funikulieriumi, bet mūsų, moterų, grupelė į Madeiros sostinę atvyko kelioms dienoms kurorte išsinuomota nedidele mašinyte, tad nusprendžiame, kad su ja ir pabandysime įveikti visas serpantininio kelio statumas.
Uždavinys nelengvas, nes mašinytė menko galingumo, stena ir cypia, bet metras po metro pamažu kylame aukštyn. Prieš mus viena, netgi didesnė, mašina pasiduoda – sustoja ir užleidžia kelią. Aplenkti ją irgi iššūkis, nes jau tas kelio siaurumas!..
Kai pagaliau visos prakaito išpiltos pasiekiame kelionės tikslą, lieka dar viena didelė užduotis – rasti vietą mašinai pastatyti. Vargais negalais, gal kokioje ketvirtoje gatvelėje randame mažą lopinėlį prie aukštos mūrinės sienos – prie jos pričiuožiame kone per centimetrą, užlaužę veidrodėlius – kad tik liktų vietos kitoms mašinoms pravažiuoti...
O nuo tada prasideda palaimos valandėlės. Įžengiame į botanikos sodą – beveik rojų.
Gamtos mėgėjas jame galėtų praleisti visą dieną – toksai jis didelis, su daugybe augalų rūšių iš visų kontinentų, ypatingais deriniais, išmoningomis kompozicijomis, takais takeliais, skulptūromis, net rūmais, tvenkiniais ir paukščiais.
Botanikos sodas daug kam atrodo ir kaip kryžkelė vaikų pasakoje: suksi kairėn – prieisi bananų giraitę, dešinėn – pateksi į magnolijų, orchidėjų, azalijų valdas, tiesiai – išvysi dar neregėtų kaktusų keistose puodynėse...
Vargu ar surastum specialistą, kuris sugebėtų atpažinti ir įvardyti kiekvieną gėlę, krūmą, medį.
Augalai Madeiroje jei auga, tai jau auga – vešlūs ir gyvybingi, žiedai – didžiuliai ir spalvingi. Eini nuo vieno prie kito ir aikčioji.
Bet pradeda lynoti. Geltonu peršviečiamu lietpalčiu apsigaubusi bendrakeleivė atrodo kaip drugelis tarp tokių pat ryškių žiedų.
Išties čia yra ir gyvų būtybių. Vos tik įėjusios išgirstame gailų miauksėjimą. Bet netrukus įsitikiname, kad nerimauti nėra ko, nes išvystame visai ne katiną, o gražuolį žaliauodegį povą.
„Nagi, išskleisk uodegą, išskleisk!“ – su mobiliaisiais telefonais rankose lyg seklės trepsename iš paskos, bet sparnuočiui ne ta nuotaika, kad išpildytų mūsų prašymą. Užtat ir vėl suklykia tuo savo „miauuu...“
Kitas povas – baltutėlis, kaip ką tik iškritęs sniegas.
Ten pat – Montės rūmų atogrąžų sodas. Kaip ir priklauso rūmams, į tvenkinį bėga lyg kokia užuolaida krioklio vandenys. Ant kranto ramiai vartosi, sparnus kedenasi kelios storos, bet vikrios gulbės. Smalsiems įkyruoliams kaipmat parodo, kur jų vieta, nes kitaip įžnybs.
Gracingi ilgakojai flamingai leidžia jais grožėtis irgi tik iš tolo.
Viena iš bendrakeleivių – tikra augalų mėgėja. Ji pasidžiaugia, kad sodas nenuvylė lūkesčių, priešingai, apsvaigino savo įvairove, išmone ir grožiu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pavargus gera prisėsti ant suolelio ir žvalgytis į visas puses.
2. Lankytoja – lyg tarp geltonų žiedų linksmai plazdenantis drugelis.
3. Prie Montės rūmų teška krioklys, tvenkinyje pramogauja gulbė.
4. Grupėmis sukomponuoti augalai auga tarp medžių kamienų, visokio dydžio puodynėse.
5. 6. Skulptūrą sukūrusio menininko paslėptą užmojį suprasi tik apėjęs ir apžiūrėjęs ją iš visų pusių.
7. Ar gali likti abejingas, matydamas tokį gamtos grožį – sniego baltumo povą?
8. Mergaitės su šokdyne skulptūra.
9. Botanikos sode – į visas puses vedantys takai takeliai. Kuriuo beeitum, aikčiosi nuo augalijos grožio.
10. Įsimylėjėliams augalų karalija – kuo tikriausias rojus.
11. Prie medžių pasodintų gėlių žiedai – didžiuliai, vešlūs ir spalvingi.
12. Ilgakojai flamingai jau savaime trauktų akį, o dar apgyvendinti tokiame puikiame fone!
S. Balandytės ir L.Rušėnienės nuotraukos
