Žalumą užkloja dulkės
Vieškelis veda į Varaniškių kaimą Kupiškio rajone. Mašiną iš paskos vejasi pilkų dulkių kamuoliai. Juose paskęsta ir bepasirodanti pavasarinė laukų žaluma.
Dulkėmis viską pakeliui nukloja ir kiti sutikti pravažiuojantys automobiliai.
Kaip pasitiks kaimas korespondentus per karantiną? Galbūt žmonės labai bijo pasaulyje siautėjančio koronaviruso ir net saulė, šiluma jų neišvilios į lauką?
Su tokiomis mintimis įvažiuojame į Varaniškius.
Mus pasitinka garsus paukščių čiulbesys, šunų lojimas ir į lauką jau išvestų karvių mykimas.
Tai šen, tai ten kažkur nuskuba, pavasario darbų imasi žmonės.
Mažieji – basomis kojytėmis
Svečių jau laukia Ilona Chmieliauskaitė. Kad šiuose namuose išvysime mažylių, išduoda ant virvės prie senovinės klėties džiūstantys vaikiški drabužiai, kieme palikti žaislai.
Berniukas, matyt, bus linkęs į techniką, nes mašinyčių visur pilna. O prie smėlio krūvos pūpso nemenkas ryškus sunkvežimis su spalvota priekaba.
Iš tiesų, netrukus iš namo išbėga basakojai mažieji varaniškiečiai.
Nedrąsiai prie mamos glaudžiasi ir jai už nugaros pasislėpti bando greitai penkerių metų sulauksianti Monika. Metais jaunesnis Sajus rankomis vejasi mamai aplink kaklą ir į nepažįstamus svečius baiminasi net pažvelgti.
Bet praeina minutė kita, ir abu vaikai susirango ant minkšto apkloto, patiesto prie namo.
Gera eiti per rasotą žolę
I.Chmieliauskaitė pasakoja, kad Varaniškiai yra jos gyvenimo draugo Juliaus Kireilio gimtinė. Ji pati atvyko iš Panevėžio rajono.
Ar nenuobodu, neliūdna gyventi kaime?
Šeimininkė smagiai juokiasi iš tokio klausimo.
„Tikrai ne! Jaunimas neleidžia nuobodžiauti. Tik nusisuk...“ – moteris džiaugiasi savo augančiais sveikais vaikais.
Jai nebaisu, kad žemė dar gali būti per šalta lakstyti basomis. Nespėsi pastebėti, vaikai, žiūrėk, ir šiltesnius rūbus nusirengia. Užtat net žiemą neserga, užsigrūdinę.
„O kaip gera vasarą vaikščioti per rasotą žolę! Miego norisi, o pereini per rytinę pievą – ir iš karto atsibundi“, – šypsosi šeimininkė.
Gyvenimas kaime nesustojo
Tad ir koronaviruso Ilona per daug nebijo. Gyvenimas dėl pandemijos čia nesustojo.
„Kaime tokio dalyko kaip karantinas, galima sakyti, nėra. Kiek čia tų žmonių, tarpusavyje daugiau bendrauja tik kaimynai, visi užsiėmę pavasariniais rūpesčiais“, – pasakoja moteris.
Pro šalį pravažiuoja autoparduotuvė. Stabteli ir vėl nuskuodžia, nes pirkėjų ant kelio neišėjo.
Ilona su Juliumi gražinasi namus. Stogas jau perdengtas, namas lentutėmis apkaltas. Smėlio atvežta tam, kad dės šildomas grindis.
Moliniame tvarte mūkia karvė, narveliuose auga triušiai. Vasarą auginasi kalakutų. Viską saugo gražuolis haskis žydromis kaip dangus akimis.
Ar apgaulinga ši ramybė? Gal kaip tik norėtų persikelti į miestą?
To paklausta I.Cmieliauskaitė šypsodamasi purto galvą. Sako, kad niekur kitur gyventi nenorėtų. Čia jos šeima, namai, visas pasaulis.
Džiaugsmas ir netektis kartu
J.Kireilis patvirtina, kad kaime jiems gerai. Turėjo progų išvažiuoti dirbti į užsienį, galbūt ten ir pasilikti. Bet nusprendė gyventi ten, kur vaikystės prisiminimai, tėvų namai.
„Gaila tik, kad per kelerius metus netekome keturių ar penkių gyventojų, taip pat ir mano tėvų. Dukra gimė, ir nesuėjus metų netekome tėvuko. Po sūnaus gimimo atsisveikinome su mama. Netektis ir džiaugsmas – viskas kartu, gyvenimas sukasi ratu“, – kalbėjo pašnekovas.
Ūkio darbai jo irgi negąsdina. O kai pavasarį jie sugriūna, tai ir apie pandemiją mąstyti nėra kada.
Be to, žmonės kaime per daug ir šiaip nesibūriuodavo, dabar – tuo labiau.
Mieste gatves šlifuotų?
Kol stoviniuojame kaimo gatvelėje, prie pašto dėžutės skuba Alvydas Kireilis. Jis pasiima „Panevėžio kraštą“. Tą patį laikraštį užsisakęs ir Kazimieras Vogulys. Jiems į draugiją ateina taip pat mūsų skaitytojas Povilas Užusienis.
Vyrai greitai apskaičiavo, kad Varaniškius pasiekia šeši „Panevėžio krašto“ laikraščiai.
Korespondentės juokais paklausti, kam jiems čia, kaime, vargti, gal norėtų kartu į Panevėžį važiuoti, trijulė iškart prajunka.
„Niekur kitur! Ką mieste veikti?“ – prabyla vienu balsu.
A.Kireilis bute mieste ištveria dvi valandas, ne ilgiau. K.Vogulys jam antrina, kad mieste darbo juk nėra, tai ką ten veikti?
K.Užusienis nusijuokia: „Gal gatves šlifuoti?“
Anūką parodo per langą
K.Vogulys pasakoja, kaip kaime prasideda rytas. Vyras keliasi pusę penktos. Eina pas karvutę. Kai tik spėja, skaldo ir krauna malkas. Tuoj prasidės daržai, jų ravėjimas.
„Mieste gyventi nemokėčiau. Atsistojęs žiūrėčiau į keturis kampus“, – įsitikinęs.
K.Užusienis ilgus metus dirbo kolūkyje vairuotoju. Dabar amžiumi kaime vyriausias, bet sveikata nesiskundžia. Nes vis juda kruta, turi vištų.
A.Kireilis priduria, kad vienas iš darbų – pasikurti krosnį. Judėjimas žmogui užvis svarbiausia. Gulėsi lovoje, tai surambėsi. Jis irgi laiko karvę, turi 50 šeimų bičių.
Pas jį kieme renkasi pieno statytojai, tai dar ir kavos visi išgeria.
Kavos? Per karantiną? Negi viruso nebijo?
„Baisiau už virusą – va šitos dulkės. Išskalbto drabužio nepadžiausi. Nes pravažiuos mašina, tai rūbus storai aplips“, – pyksta K.Vogulys.
Bet iš tiesų tai ir varaniškiečiai koronaviruso privengia. A.Kireilis turi anūkėlį, norėtų jį ant rankų palaikyti, bet pamato tik pro lango stiklą. Su vaikais sutarta, kad geriau mažylio sveikata nerizikuoti.
Vieškeliu – kaip per kopėčias
Vyrai vėl prašneka apie tą nelemtą vieškelį. Kiek save atsimena, tai jis visuomet dulkėjo.
A.Kireilis sako, kad bent jau seniūnė dabar dažnai greiderį atsiunčia. O dar anksčiau vieškelis būdavo toks duobėtas, lyg per kopėčias važiuotum.
Gyventojai valdžią prašantys išasfaltuoti bent ruožą per kaimelį, bet viskas veltui.
Vyrai pripažįsta, kad žemės neturintiems naujakuriams nelabai būtų ką veikti.
Ūkininkauti be žemės ir technikos būtų sudėtinga. Pramogų irgi nelabai surasi, nes nėra nei upės, nei ežero, net miško netoliese nėra.
Todėl yra tuščių namų, bet nelabai kas perka.
Bet jei palyginsi su kitais, beveik tuščiais kaimais, varaniškiečiams yra ko džiaugtis: viena šeima vaikelio dar susilauks. Kitoje šeimoje vienas sūnus – studentas, o kitas moksleivis.
Giminių – kaip valdžioje
Ir dabar taip susiklostė, kad kaime gyvena daug giminaičių ir kitaip, bet artimai susijusių žmonių.
Pavyzdžiui, A.Kireilio ir J.Kireilio namai – šalia vienas kito, jie – pusbroliai. K.Vogulys su A.Kireiliu yra svainiai. P.Užusienis yra A.Kireilio krikšto tėvas.
Kalbėdami jie vis mini brolius, pusbrolius, seseris... Nelabai bespėsi ir beatseksi giminystę.
Kaip kokioje valdžioje, kai svarbiausius postus užima giminės ir svainiai.
Maža to, A.Kireilio žmona Laimutė – taip pat vietinė. Kaip susidraugavo aštuntą klasę baigdami, taip vienas kito nepaleidžia. Kartu beveik keturis dešimtmečius.
„Sesers vyras apie mus sakė: ugnimi neperskiriami, vandeniu neperliejami“, – šypsojosi L.Kireilienė.
Kaimas turi net savo vėliavą, joje pavaizduotas ąžuolas ir paukščiai.
Filmą apie Varaniškių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Mažoji Monika jaučiasi saugiau paėmusi mamą I.Chmieliauskaitę už rankos.
2. Sūnelis Sajus žiūri, ką čia mama skaito.
3. Gera kaime išbėgti basomis į kiemą ir žaisti ant minkšto apkloto.
4. K.Vogulys, A.Kireilis ir P.Užusienis susitinka eidami pasiimti „Panevėžio krašto“ laikraščio.
5. P.Užusienis sveikata nesiskundžia, nes kieme vis darbo susiranda.
6. A.Kireilis sako mieste išbūnantis tik porą valandų – ir jau namo traukia.
7. K.Vogulys tikrina pašto dėžutę, ar laikraštį jau atvežė.
8. L.Kireilienė tvarko sodybą, suriša iš sodo surinktas šakas. Vėliau jas sukūrens.
9. Būna, kad vieškeliu per Varaniškių kaimą automobiliai važiuoja vienas po kito.
10. Mašinų sukeliamos dulkės – lyg koks prakeiksmas gyventojams. A.Švelnos nuotr.
